Mokslininkas sako, kad romaną galima vertinti kaip neoliberalizmo filosofiją aukštinančią knygą, kuri, be kita ko, dar ir trina Lietuvos žydų istoriją. Pateikiame interviu su M.P.de Sá Pereira apie tai, ką jis įžvelgė „Vilko valandoje“.
– Kodėl pasirinkote analizuoti būtent „Vilko valandą“?
– Kai pasirodė knyga, dar gyvenau Vilniuje. Man patinka romanai, kuriuose Vilnius tampa beveik personažu. Turiu omenyje, pvz., Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Be to, man įdomus stimpanko žanras. Romanas pasirodė vertas dėmesio ir kaip šiuolaikinės lietuvių kultūros reiškinys. Man kultūros reiškiniai visad įdomūs, nors gal iš literatūros dėstytojo kai kas ir tikėtųsi šiek tiek daugiau snobizmo.
– Kokios yra stimpanko žanro savybės? Ar „Vilko valanda“ jas atitinka?
– Mano kolegos, nagrinėjantys šį žanrą, greičiausiai sakytų, kad sunku jį tiksliai apibrėžti. Tačiau manau, kad perskaitęs jų straipsnius galiu šį tą pasakyti.
Stimpankas, kaip pavadinimas, kilo iš kiberpanko. Tai mokslinės fantastikos žanras, kuris pasižymi savo hakeriais. Pagrindiniai personažai nuolat „hakina“ aplinkybes. Stimpanke tęsiasi tokia hakeriška pasaulėžiūra, tačiau prisideda kitos dalys.
Pirmiausia, stimpanke būtini anachronizmai. Čia susimaišo objektai iš pramonės ir informacijos revoliucijų. Iš čia atsiranda „stim“ – pramonės perversmo laikų priklausomybė nuo garo tęsiasi. Bet yra ir kita stimpanko dedamoji dalis – ne tik „stim“, bet ir „pankas“.
Iš vienos pusės, tai reiškia, kad stimpanke atsiranda su pankais susijusi DIY (do it yourself) etika.
Pankai norėjo perimti visas muzikos gamybos priemones. Perėmę gamybos priemones, jie tapo tos gamybos meistrais ir nuolatos keitė savo aplinkybes. Tai atsispindi ir stimpanke, kur personažai siekia keisti savo aplinkybes.
Antra vertus, pankiškumas taip pat yra susijęs su revoliucine politika. Skaitydami stimpanko tekstą, mes jaučiame skirtingų laikotarpių susimaišymą. Jis mus skatina naujai žiūrėti į aplinką, kurioje gyvename, ir tą aplinką keisti.
A.Tapinas žodyne savo romano gale apibrėžia stimpanką kitaip. Knygoje pateikiamame žodyne stimpankas – tai fantastikos žanras, kurio veiksmas vyksta alternatyvioje istorijoje ir pagrindinis bruožas – devynioliktojo („garo“) amžiaus technologijos, pagrįstos garu ir mechanika. Kitaip tariant, stimpankas yra vien estetinė, o ne etinė koncepcija. To rezultatas – romanas „Vilko valanda“ yra pilnas garo, bet jame trūksta panko. Tai labiau „stimpopsas“.
– Tačiau kodėl A.Tapinas negali tiesiog naudoti jam patinkančio stimpanko apibrėžimo, net jei jis ir kitoks negu JAV literatūroje?
– Aišku, kad gali. Bet pasirinkdamas tokį žodį, jis kviečia lyginti savo kūrinį su kitais žanro kūriniais. Aš suprantu, kad jo stimpanko apibrėžimas labiau skirtas skaitytojams, kurie šio žanro nepažįsta. Ir jo apibrėžimą romanas visiškai atitinka. Visi sutiks, jog „Vilko valanda“ yra romanas, kurio „veiksmas vyksta alternatyvioje istorijoje ir kuriame akcentuojami naudojant garą bei mechanines technologijas sukurti dalykai“. Bet, kaip minėjau, žanrą apibrėžia ne vien tik jo veiksmo aplinka.
To rezultatas – romanas „Vilko valanda“ yra pilnas garo, bet jame trūksta panko. Tai labiau „stimpopsas“.
Man atrodo, kad romanas tampa gal net įdomesniu dėl to pankiškumo stokos. Vietoje pankiškumo romane nacionalistinė, net iš dalies neonacistinė politika nuolat maišosi su neoliberalia politika. Šis romanas yra tuo pačiu metu ne tik neo-Viktorinis, bet ir neonacistinis, ir neoliberalus.
– Neonacistinis? Kodėl?
– Noriu pabrėžti, kad nemanau, jog A.Tapinas yra neonacis! Bet jo alternatyviojoje istorijoje Vilnius yra laisvasis Aljanso miestas, kuriame valdžioje bei visuomeniniame gyvenime dominuoja lietuviai ir lietuvių kalba. Tuo tarpu pagal 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymą 40 proc. Vilniaus gyventojų kalbėjo jidiš (surašyme parašyta „jevreiskij“) kaip pirmąja kalba, o lietuviškai kaip gimtąja kalba šnekėjo gal 2 proc.
Bet antrajame skyriuje romano pasakotojas pristato Pohuliankos kvartalą šitaip: „Pohuliankoje buvo linksma… Už stalų pramaišiui skambėjo lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir net anglų kalbos, tačiau dauguma kalbėjo lietuviškai.“
Tam, kad šitoje alternatyvioje istorijoje dauguma kalbėtų lietuviškai, romanas nutildo tą jidiš kalbančią daugumą. Taip romanas kartoja Holokausto tragediją: Vilniuje žydai sudarė daugumą, bet tada jie dingo, ir atsirado Vilniuje lietuvių dauguma.
Toks neprisitaikymas prie Vilniaus žydų istorijos romane kartojasi nuolat. Pavyzdžiui Klajūnų tarėja Faina Fryzel yra „atsakinga už žydus, totorius, karaimus, vengrus, prancūzus ir kitas mažumas, kurių laisvajame Vilniuje buvo gausu“. Žydai apibūdinami kaip vien tik klajūnai ir eilinė „mažuma“, kaip prancūzai!
Kitoje vietoje pasakotojas aiškina, kad laisvųjų miestų Aljansas pritraukė žydus dėl to, kad jiems ten buvo gera gyventi. Bet žydų tikrajame Vilniuje šimtmečius buvo daug, ir jie kūrė Vilniaus miesto kultūrą. O romano Vilniuje jie vaizduojami tik kaip klajūnai ar laisvės ieškantys atvykėliai.
Taip, žydų romane netrūksta. Pati Rotšildų šeima finansuoja laisvųjų miestų Aljansą. Tačiau jie paprastai atitinka antisemitiškus stereotipus, pvz., tokį Vekslerį pristato kaip „slidų žyduką“.
Nors A.Tapinas bando pristatyti šitą laisvąjį Vilnių kaip multikultūrinį katilą, ir romanas net išjuokia vieną nacionalistą, kuris kovoja už „Lietuvą lietuviams!“, romanas atlieka Vilniaus lituanizaciją ištrindamas Vilniaus žydų istoriją. Galėjo būti kitaip, ir aš tuo likau labai nusivylęs. Kurių velnių romanas 40 metų iš anksto pranašauja Holokausto siaubą?
Tam, kad šitoje alternatyvioje istorijoje dauguma kalbėtų lietuviškai, romanas nutildo tą jidiš kalbančią daugumą.
Lietuvos neonaciai irgi nori trinti Lietuvos žydų istoriją ar ją bent pristatyti kaip istoriją, kuri vystėsi šalia lietuvių, bet nesimaišė. Kaimuose gal ir įmanoma tokiomis fantazijomis prekiauti. Bet Vilnius – kitas reikalas. 1905 m. Vilnius, kuriame nesigirdi jidiš ir visi žydai yra bankininkai ar sąmoksluose dalyvaujantys įtartini tipai – neonacių rojus.
– Bet argi romanas nėra alternatyvi istorija? Kodėl autorius, rašantis alternatyvią istoriją, turi būti atsakingas tikrajai istorijai?
– Alternatyvi istorija vis tiek savo logiką ir esmę traukia iš „tikrosios istorijos“. Mums A.Tapino Vilnius yra ir skirtingas, ir panašus tiek į šiuolaikinį Vilnių, tiek į 1905 m. Vilnių. Pvz, jis naudoja tokius kvartalų pavadinimus kaip „Pohulianka“ ir „Antokolis“, kad romanas žibėtų savo autentiškumu. Romano tinklalapyje galima sužinoti, kiek istorinio darbo atliko romano autorius, kad jo Vilnius būtų kuo tikresnis.
Tačiau akivaizdu, kad tas Vilnius yra kitoks. Jame skraido dirižabliai ir jį valdo lietuviai. Kiekvienas istorinis nukrypimas kažką rodo. Skaitytojas supranta, jog Vilnius 1870 m. tapo laisvuoju miestu. Ir mes galime lengvai įsivaizduoti, kad tuo metu iš įvairių kaimų lietuviai, kaip Jonas Basanavičius, persikėlė į Vilnių. Tačiau nepateikiamas atsakymas į klausimus: o kur dingo žydai, kad jie tapo mažuma? Kodėl galima girdėti rusų, lenkų, lietuvių, ir net anglų kalbas lauko kavinėse, o ne jidiš? Romane tų atsakymų nerasime.
Ir mano patirtis Lietuvoje rodo, kad lietuviams apskritai atstatyti Lietuvos žydų istoriją nėra jau taip svarbu. Jie net mato žydų „sugrįžimą“ į politinį gyvenimą kaip kažkokią grėsmę. Pavyzdžiui, man 2014 m. teko nufotografuoti, kaip kažkas žemės referendume balsuoti „už“ skatinantį lipduką užklijavo ant žodžio „Žydų“ Žydų gatvės iškaboje. Taip tas žmogus pareiškė, jog žydai visada bus atėjūnai, o ne esminė dalis miesto istorijos. „Vilko valanda“ kartoja tą politiką.
– O kodėl romanas yra neoliberalus?
– Kaip minėjau, stimpanke dažnai personažai būna hakeriai, kurie bando keisti savo pasaulius. „Vilko valandoje“ pagrindinis personažas, Vilniaus legatas Antanas Sidabras, bando ne keisti pasaulį, o išlaikyti tvarką ir ramybę. Labai keista, kad „pankiškame“ romane pagrindinis personažas yra policininkas, kitaip tariant, valstybės galios aparato atstovas, bet taip šiuo atveju ir yra.
Sidabrą erzina du dalykai: žmogžudystė kapinėse ir neramumai tarp Vilniaus darbininkų. Romano viduryje darbininkai ruošiasi streikuoti. Jiems rūpi, jog nelegalūs atvykėliai iš Rusijos ir šiaip automatonų tobulinimas kenks jų galimybėms išlaikyti savo darbus Garmiesčio fabrikuose.
Pagal revoliucinę politiką ar šiaip pasaulį keisti ar tobulinti nukreiptą politiką mums reikėtų palaikyti šiuos darbininkus. Jie tikrai turi kodėl streikuoti: dirba taršoje ir gyvena skurde. Tačiau romanas mums parodo, kad jie patys iš savęs nestreikuotų. Jei streikuoja, tai vien dėl to, kad jų lyderiai – Rusijos imperijos agentų papirkti.
Dabartinį neoliberalizmą apibrėžti sunku. Bet galima jį dalinai suprasti kaip valdžios politiką, kuria valdžia išlaiko ne savo gyventojų gerovę, o įmonių, UAB'ų ir taip toliau gerovę. Kaip tik taip ir pasielgia Vilniaus miesto taryba. Garo tarėjas Petras Vileišis su Žinių tarėju Stanislovu Gimbutu ir Pinigų tarėju Gerhardu fon Otu išleidžia laikraščio „Vilniaus žinios“ pirmą numerį, kuris įrodo, kad darbininkų lyderiai papirkti. Darbininkai per vieną rytą užmiršta automatonų grėsmę, užmiršta taršą ir skurdą bei nusprendžia nebestreikuoti.
Mes tyčiojamės iš valstybinės spaudos SSRS ir Rusijoje, tačiau šitame romane mes matome lygiai tą patį. Valdžia išleidžia savo laikraštį, kad nuramintų maištaujančią klasę. Miestui svarbiau, kad Garo tarėjas galėtų toliau vykdyti savo verslą, nei darbininkų gerovė.
Taip pat neoliberalizmas yra susijęs su didesne „verslininkyste“. Rinka tampa laisvesnė, sutartys pasidaro trumpesnės, ir šiaip mes visi tampame laisvosios rinkos pėstininkais. Įsivyrauja supratimas: jei maisto nebus, tai vien aš kaltas, nes trūksta tos verslumo dvasios. Bet tada ir valdžia sumažėja, nes valdžia nebesirūpina visuomene. Taip valstybė sumažėja iki „laisvojo miesto“. Siektinu modeliu tampa „miestas-valstybė“ kaip Singapūras, o ne įprastinė tautinė valstybė.
Mes šitą matome ir romane. Vilnius mažesnis nei Lietuva, tad valdžiai mažiau problemų, nes nereikia rūpintis, tarkime, kaimais. Mieste renkasi tik geriausi ir gudriausi, mieste išlieka tik geriausi ir gudriausi. Valdžia gali prie jų ir prisitaikyti, sumažindama pašalpas, atsakomybes ir taip toliau.
Čia ir atsiranda paradoksas bei kova tarp neonacių ir neoliberalų. Neonaciai svajoja apie Lietuvą be žydų ir apskritai be svetimtaučių. Tuo tarpu neoliberalai nori, kad Vilniuje būtų geriausi žmonės. Tad logiška, kad jame bus daug nelietuvių. Mes šitą matome romano multikultūriniame (neva!) Vilniuje. Vilniaus taryba nusprendė, jog žandarai nepatikimi, tinginiauja ir kyšius ima. Todėl miestas pasielgė labai neoliberaliai: „autsorsino“ teisėsaugą naujai organizacijai, Vilniaus legionui, ir pasamdė brangus konsultantus iš JAV bei Jungtinės Karalystės, kad jie ten dirbtų. Romanas, kaip ir Lietuva, kaip ir Europos Sąjunga negali nuspręsti, kas svarbiau visuomenei – tautiškumas ar vertingumas verslui?
– Žodžiu, įžvelgiate paralelių tarp 2013 m. Vilniaus ir 1905 m. Vilniaus A.Tapino knygoje?
– Taip! Jų yra visur. Tikroji priežastis, kodėl jidiš negirdime romano 1905 m. Vilniuje – dėl to, kad jos negirdime ir 2013 m. Vilniaus gatvėse. Kitaip tariant, romanas labai pritampa prie šiuolaikinės politikos – tiek dėl savo lietuviško nacionalizmo, tiek dėl savo neoliberalizmo.
Manęs nestebina, kad romanas pasirodė tuo pačiu metu, kai žmonės Vilniuje pradėjo vis labiau liberalus remti. 1905 m. Vilnius irgi vaizduojamas kaip toks neva išradimų ir „startupų“ inkubatorius. Pats J.Basanavičius su savo išradimais galėtų „startupą“ įkurti. Tai patinka tiek A.Zuoko, tiek R.Šimašiaus rinkėjams. Tarp „Uber“ taksi automobilių ir romano vingrių didelio skirtumo nėra. Ir vienų, ir kitų vairuotojai yra „patys sau šefai“.
Tačiau vietoje to, kad tokių paralelių dėka atsirastų kažkokių pasvarstymų apie dabartinę visuomenę ir jos ydas, „Vilko valanda“ tiesiog pavaizduoja ją tokią, kokią ją jau mato daugelis vilniečių. Vilnius yra lietuvių miestas, sako mums romanas. Vilniuje žydai daugumos nesudarė, sako mums romanas. Valdžios pagrindinis darbas — užtikrinti verslo puoselėjimą, sako mums romanas. Darbininkų profsąjungos egzistuoja vien dėl to, kad Rusija jas remia, sako mums romanas.
– Ką romanas pasako apie A.Tapino pasaulėžiūrą?
– Aš A.Tapino nepažįstu. Ir šiaip šiuo atveju svarbu ne jo pasaulėžiūra. Romanas jau nebe jo rankose, jį vertina skaitytojai. Ir man rūpi vertinti romaną, o ne autorių. Tačiau pagal romaną nenustebčiau, kad A.Tapinas yra Lietuvą mylintis neoliberalas.
