Turint galvoje, kad Lietuvoje šiais laikais knyga tampa beveik prabangos preke, rinktis tenka itin atsakingai. Atsirinkti padeda perkamiausių knygų sąrašai, knygų apžvalgos, asmeninės rekomendacijos ar tiesiog paties knygų mylėtojo įžvalgumas. Vienas iš patikimų kriterijų, padedančių atkreipti skaitytojo dėmesį į vertingiausius kūrinius – tai literatūros premijos. Didžiosios Vakarų valstybės garsėja nacionalinėmis ir tarptautinėmis premijomis, kuriomis kasmet apdovanojami geriausi metų literatūros kūriniai bei jų autoriai.
Vis dėlto bet kuriame vertinimo ir atrankos procese esti dalis subjektyvumo, todėl net prestižiškiausių literatūros premijų skyrimo komisijų sprendimai susilaukia dalies visuomenės ir ekspertų nepritarimo. Dėl tokios praktikos ilgainiui gali kilti grėsmė premijų reputacijai. Vienas iš pavyzdžių – garsiausia Jungtinės Karalystės premija „Man Booker“ (pilnas pavadinimas – „The Man Booker Prize for Fiction“). 1968 metais ją įsteigė tarptautinė verslo bendrovė „Booker McConnell Ltd.“, „prekiaujanti cukrumi, romu, kasybos įrengimais ir tvarkanti Džeimso Bondo reikalus“ („Guardian“, 1968 m. spalio 4 d.).
Britanijos leidėjų asociacija jau kuris laikas ieškojo rėmėjų, kurie sutiktų finansuoti tokio pat kalibro literatūros premiją kaip Gonkūrų Prancūzijoje. Tais laikais buvo juokaujama, kad Gonkūrų premija britų spaudoje sulaukia daugiau dėmesio nei visi britų apdovanojimai kartu sudėjus. Oficiali naujai įsteigtos premijos paskirtis buvo skatinti ir apdovanoti nusipelniusius autorius, tačiau ne paslaptis, kad taip pat – plačiai išreklamuoti ir parduoti daug knygų. „Man Booker“ puikiai susidorojo su šiais uždaviniais. Viena vertus, jo nugalėtojų sąrašą papuošė tokių literatūros milžinų kaip Iris Murdoch, Salmano Rushdie, Kingsley Amis, AS Byatto ir daugelio kitų vardai. Kita vertus, kuklius, rimtus romanus jam puikiai pavykdavo paversti perkamiausiomis knygomis, kurių šimtatūkstantiniai tiražai būdavo šluote iššluojami. Vis dėlto „Man Booker“ premiją nuo pat pradžių lydėjo polemikos ir nesutarimai. Didžiausio iššūkio sulaukta praėjusiais metais. 2011 m. rugsėjį, vos paskelbus konkurso finalininkų galutinį sąrašą, knygų apžvalgininkai, sudarę nedorą sąjungą su leidėjais, literatūros agentais ir net keliais knygų prekybos tinklais, pareiškė, kad sąrašas esąs siaubingas, nominuoti kūriniai esą lėkšti ir bukinantys, o komisija teikianti pirmenybę „lengvai skaitomam“ turiniui meninės vertės sąskaita. Grupė kritikų išsakė radikalią nuomonę, kad „Booker“ premijos vartojimo terminas išsekęs ir pareiškė steigianti naują „Literatūros premiją“, kuri įkūnysianti autentišką meistriškumo standartą. Kokios bus šio iššūkio išdavos, kol kas neaišku. Naujajai premijai dar teks išsirūpinti solidų subsidijavimą, tuo tarpu „Booker“ džiaugiasi apsukria ir profesionalia įtakingo tarptautinio „Man Group“ fondo parama. Akivaizdu, jog „Booker“ didžiuojasi savo istorija ir pasiekimais literatūroje, todėl neužleis prestižiškiausios nacionalinės literatūros premijos statuso be kovos.
Stebint batalijas, įsiplieskusias aplinkui „Bookerio“ premiją, nejučia apima jausmas, kad čia kažko trūksta. Knygų atrankos kriterijai, susiję su meniniu meistriškumu, be abejo, svarbūs, tačiau didžiosios pasaulio literatūros premijos visada garsėjo ir savo idealistine humanistine orientacija. Ar „Bookeriui“ nebūtų patikimiau, jei vertinimo komisija įtrauktų šį kriterijų į svarstymo procesą su tokia pat rimta atodaira kaip ir kitus?
Kitų didžiųjų pasaulio literatūros premijų – Pulitzerio ir Nobelio – reputacija stabilesnė nei Bookerio, ir panašu, kad kaip tik dėl minėtos priežasties. Šias premijas įsteigę asmenys garsėjo kaip humanistai ir filantropai, pasiekę didžiausių aukštumų savo profesinės veiklos srityse ir įnešę unikalų indėlį į jų plėtotę. Alfredas Nobelis ir Josephas Pulitzeris testamentais perdavė savo sukauptą kapitalą premijų fondams steigti ir suformulavo idealistines apdovanojimų skyrimo gaires.
Alfredas Nobelis buvo didis antrepreneris ir išradėjas, užregistravęs net 355 patentus visame pasaulyje. Visą gyvenimą jis turėjo plačių kultūrinių interesų ir net pats rašė grožinę literatūrą. Savo testamente (1895) A. Nobelis nurodė, kad viena iš penkių premijų už pasiekimus literatūros srityje turinti atitekti asmeniui, „sukūrusiam iškiliausią idealios orientacijos kūrinį“.
Pulitzerio premijos steigėjas Josephas Pulitzeris laikomas talentingiausiu XIX a. pabaigos laikraščių leidėju, pelniusiu Amerikos žurnalistikos simbolio vardą. Pulitzeris ne tik reikšmingai prisidėjo prie žurnalistikos raidos ir pasižymėjo kaip talentingas verslininkas, bet taip pat išgarsėjo kaip visuomenės interesų gynėjas, kovotojas su vyriausybės korupcija ir stambiuoju kapitalu. Jis testamentu (1904) paskyrė tuo metu didžiulį kapitalą – 2 milijonus JAV dolerių – Žurnalistikos mokyklai įsteigti Kolumbijos universitete. Ketvirtadalis šios sumos turėjęs būti „panaudotas premijoms ir stipendijoms visuomenės interesams, visuomenės moralei, Amerikos literatūrai ir švietimo pažangai skatinti“.
Šių dviejų šviesių asmenybių dvasia, išsiskleidusi turtingoje jų pačių gyvenimo pasiekimų istorijoje, ir valia, išreikšta testamentu, suteikė idealistinę kryptį literatūros premijų skyrimo tradicijai, kuri ir sudaro jos tvarumo pamatą.
Jei pažvelgtume į vieną kitą premijuotą kūrinį, pastaruoju metu išvydusį dienos šviesą lietuvių kalba, tarkime, Pulitzeriu apdovanotus Jennifer Egan „Smogikų gaujos apsilankymą“ ir Marilynne Robinson „Gileadą“, pamatytume, kad juose vyrauja ši orientacija. Tiek vienas, tiek kitas pasižymi savitu, nepriekaištingu stiliumi. J. Egan knygos veikėjai chaotiškame, sparčiame ir nutylėjimų pilname pasaulyje stengiasi atsispirti pagunadai susinaikinti ir ieško pamatinių vertybių, padedančių gyventi ir išgyventi. Autorė pasitelkia modernias išraiškos formas, tačiau perteikiamos idėjos yra klasikinės, bendražmogiškos ir amžinos. M. Robinson „Gileadas“ – skaidrus savo būties trapumo ir žmogiškojo taurumo pajutimas. Tai tikra humanistinių idealų ir literatūrinio meistriškumo amalgama – būtent tokia mintis ateina į galvą mąstant apie prestižinio apdovanojimo vertą romaną.
