„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Liudyti „daikto savyje“ trapumą

Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą laikau svarbiu reiškiniu mūsų kultūrinėje erdvėje. Tai puiki proga debiutuoti jauniems autoriams, taip pat tai ir savotiškas kūrėjo pasitikrinimas. Žinia, kad tenka „įveikti“ nemenką atranką ir, norisi tikėti, komisijos manymu atrenkami brandžiausi debiutantai. Nors, tiesą sakant, dėl kai kurių debiutantų esu abejojusi.
Greta Ambrazaitė
Knyga „Trapūs daiktai“ / Josvydo Elinsko / 15min nuotr.

Džiaugiuosi, kad šiemet PK konkursą laimėjusi poetė Greta Ambrazaitė parašė tikrai vertą dėmesio knygą. Trapūs daiktai – solidaus turinio daugelio kūrėjų bendruomenės narių lauktas debiutas. Autorė jau pakankamai gerai žinoma, dalyvavusi daugelyje skaitymų ir festivalių, jos kūryba publikuota kultūrinėje spaudoje, Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens almanachuose.

Perskaičiusi visą knygą pirmiausia noriu konstatuoti, kad šis lakoniškas pavadinimas puikiai atspindi Ambrazaitės eilėraščių esmę. Tai kūriniai, visa savo esybe liudijantys trapumą – subjektą supančio pasaulio ir paties žmogaus. Kita vertus, knygos eilėraščiai liudija ir egzistencializmą, ypač filosofiniu prasmės rakursu. Daiktų esmė žmogui yra nepažini, vos užčiuopta prasmė mainosi, lydosi, sprūsta – gyvenamąjį pasaulį padengia maja. Žmogus Ambrazaitės eilėraščiuose taip pat traktuojamas filosofiškai – „kaip daiktas, visų daiktų daiktas“ (p. 30). Taip pasaulio daiktų ir žmogaus-daikto trapumas tampa vienu iš jos poezijos kertinių akmenų.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Greta Ambrazaitė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Greta Ambrazaitė

Autorės kuriamas subjektas išpažįsta „nyksmo religiją“ (terminas mano, – L. B.) ir teigia „per mažai galvojantis apie Dievą“, kad galėtų perplėšti šią rūku išskydusią mają: „aš per mažai galvoju apie Dievą, / kad atsakyčiau į klausimus knygose, / kur aukštesnė žolė, / kur kalnas statesnis... [...] aš per mažai galvoju apie Dievą, / kad rasčiau teisingą maršrutą“ („aš per mažai galvoju apie Dievą“, p. 68). Subjektas fiksuoja ne Dievo mirtį, o Dievo tylą kaip prielaidą įvardytajai majai rastis, nes būties aiškumas, priežastingumas subjektui yra nesuvokiami – „visais visatos garsiakalbiais spengia tyla“. Vis dėlto ryškus siekinys surasti įvardytosios majos plyšį, įtrūkį, pro kurį galėtų įspįsti žinojimo šviesa. Subjektui rūpi iš pasaulio abstrakcijų išgauti konkretybės pavidalus, jis siekia apčiuopiamybės. Lyrinio žmogaus santykį su pasauliu laikyčiau artimu fenomenologijai – pažinimo potencija glūdi sąmonėje ir dar daugiau – pasąmonėje, čia ir slypi tikrieji būties pavidalai. Pavyzdžiui, eilėraštyje „apkasai“ teigiama: „kaip pramušti sąmonės dugną ir į šviesą ištraukt / nuolatinį tikrovės aidą, demaskuoti pavidalus... [...] kaip išvengt mūšio lauko, / kuriame devyni tūkstančiai abstrakcijų rengiasi pulti –“ (p. 22). Kita vertus, fiksuojama sapniška būtis, plūduriavimas pasąmonės pakraščiuose, tačiau Ambrazaitės eilėraščiuose miego įvaizdis turi tikrovę pralenkiančią potenciją, eros ir thanatos polių jėgą. Skaitytojas kviečiamas užklausti tikrovės prigimtį – gal šis pasaulis yra įtaigus mūsų arba Dievo sapnas. Sapnas, tikresnis už patį tikrumą.

Skaitytojas kviečiamas užklausti tikrovės prigimtį – gal šis pasaulis yra įtaigus mūsų arba Dievo sapnas. Sapnas, tikresnis už patį tikrumą.

Religiniai įvaizdžiai Ambrazaitės poezijoje yra svarbūs, reiškiantys, tačiau sukeistinami, savitai interpretuojami, padedami į tirštą įtaigų eilėraščio kūną. Pavyzdžiui, eilėraštyje „tuščias kvadratas“ susijungia filosofija, siurrealumas ir religija – mėlynakis berniukas primena Kristų, kuris „sekmadienį teprašė žodžio, kad savo kūnu papasakotų tariamą auksinio kvadrato istoriją“ (p. 24). Eilėraštyje „Liturginis“ taip pat pasitelkiami bibliniai motyvai, tačiau gerokai sukeistinti, sakyčiau, iš „kūno ir mėsos“ – alegorija virtusi kūnu, priartinta prie subjekto pasaulio tikrovės: „penktą valandą vakaro / užeinam po pamaldų, / nes vynui / 30 procentų; / esu vaikas, kuris prisimena / girtą tėvą ir ryškią / viduržiemio saulę“ (p. 63). O „Laukiniuose dienoraščiuose“ vėl pabrėžiama grynoji, bedieviškoji būtis – subjektas stoja prieš pasaulį grynas, neprisidengęs „išaugtais tikėjimais“. „Šventieji čia nukarūnuojami“, nelieka jokių „grynakraujų dievybių“ – o aš vėl telkiuosi egzistencializmą – Sartre’o Šleikštulį ir Camus Svetimą.

Prakalbus apie Dievą ir sapnišką būtį, derėtų užsiminti ir apie „Hipno brolį“ – Tanatą. Ambrazaitės poezijoje aktyviai veikia abu „brolužiai“, beje, itin glaudžiai tarpusavyje susiję. Miegas – tarsi mirties repeticija, intensyvus nesąmoningas vidinis gyvenimas. Tikiu, kad Ambrazaitės poezijai dažnai klijuos „gotiškosios“ etiketę. Iš tiesų knygos eilėraščiai pilni rimties, niūros, nyksmo, kaip jau minėta, svarbus religinis kontekstas. Tikimasi išeiti „iš šito nepatvarumo“, naudojamas Sylvios Plath asmenybės ir kūrybos kontekstas – eilėraščio „Sylvia“ subjektas „netyčia palieka įjungtas dujas“, kad dar ryškiau viską susapnuotų – ir vėl fiksuotinas Hipno ir Tanato susidūrimas.

Eilėraščių subjektui graso ne tik/tiek fizinė mirtis, bet ir santykio, dvasios nebūtis. Todėl greta tiesioginių mirties įvaizdžių (pavyzdžiui, eilėraščiai „kraujo pelytė“, „ne arba šiandien“) keliolikoje eilėraščių fiksavau ligos (man primygtinai piršosi psichikos sutrikimai), ligoninės motyvus. Pavyzdžiui, eilėraštyje „atvirumas“: „valgomojo kampe, / ten, kur kitiems pilsto sriubą, / matematikos mokslų daktaras, / apsivilkęs languotą pižamą, / prieina prie žydinčios gėlės, / savo išrinktosios, raudonosios žmonos, / ir jai išduoda skaičius: / 5, 30, 68, 91, / tik tada suprantu, kur esu, / ir kaip ši vieta vadinama“ (p. 49) (čia prisiminiau Nuostabų protą). O eilėraščio „pareidolijos“ subjektui ir jį supančiam pasauliui būdinga schizofreniška būtis – visur „tik stebinčios akys“ ir „kameros, kuriomis be perstojo transliuoja“ (prisiminiau Didįjį brolį).

Beje, pareidolija – tai sensorinis psichologinis reiškinys, kai atsitiktinai susidaręs vaizdas ar garsas atpažįstamas kaip konkretaus žinomo objekto vaizdas ar garsas. Ir vėl – labai tinka recenzijos pradžioje įvardytam majos fenomenui – regimybei, iliuzijai. Psichiatrijoje skiriamos pareidolinės haliucinacijos, o Roršarcho testas yra paremtas „pareidoliniu tikrovės suvokimu“.

„Lofto“ nuotr./Chrysta Bell ir Davidas Lynchas
„Lofto“ nuotr./Chrysta Bell ir Davidas Lynchas

Jei jau užsiminėme apie intertekstus, tai jų knygoje iš tiesų yra nemažai. Daug literatūrinių intertekstų – jau minėta Sylvia Plath ir jos kūryba, Vyšnių sodas, Vėžio atogrąža ir kt., taip pat mitologija (Eroso-Tanato-Hipno triada), religiniai įvaizdžiai, kinematografija (Davido Lyncho Mėlynas aksomas), muzika (Johnas ir Yoko), filosofija ir kt.

Ypač Trapiuose daiktuose man svarbi atrodo vandens mitologija. Nejučia prisimenu Mircea Eliade ir jo mintis. Vanduo – ambivalentiška substancija. Kartu skaistinanti, gryninanti, tverianti (Krikšto sakramentas, Gango vanduo, nuskalaujantis nuodėmes, kraujas – kaip gyvybės substancija ir kt.), ir naikinanti, griaunanti (biblinis tvanas, liet. mitologija – klampinantis liūnas, pelkė, paslaptingos, baugios gelmės). Regis, savo poezijoje Ambrazaitė išnaudoja abi vandens reikšmes – Dievas, einantis per vandenį, tamsa, užgesinus švyturius, vynas, kraujas, rūkas, upė ir kt.

Eilėraščių subjektui labai svarbus ir santykis, tarpsubjektinio ryšio, susikalbėjimo galimybės/negalimybės. Fiksuotinas siekis artėti, glaudėti, o kartu stebimas nuotolis – kalnas, kurio niekaip nepavyksta įveikti: „Tavo aplinkkeliuos būsiu maža / vandens kolonėlė, / kurią užkliudysi vairuodamas / savo mechaninį kūną“ („vandens kolonėlė“, p. 17). Nors kartu patiriami nuotykiai, kalbamasi (eil. „pirmykštė jėga“, „Volkswagen Passat“) labiausiai subjektus suartina patiriamas skausmas ir ribinės patirtys. Tai labai ryšku pirmajame knygos eilėraštyje „kraujo pelytė“: „kaip smulku, kas mus skiria, / tik keletas aukštų / – tu ant stogo, o aš vonioje, / pasislėpusi kraujo pelytė / žiūrėk, medžiai lipa ir lipa, / kaip didu, kas mus sieja, / geležinis lūpų raudonis, / vienas liftas visoms / skausmo provėžoms“ (p. 9–10).

Autorė sukuria lingvistinį paradoksą – kiekvienas eilėraštis tarsi mikrovisata, jis tirštas, įtaigus, besisukantis aplink savo ašį.

Bendras įspūdis, perskaičius knygą – iš tiesų stiprus. Autorė sukuria lingvistinį paradoksą – kiekvienas eilėraštis tarsi mikrovisata, jis tirštas, įtaigus, besisukantis aplink savo ašį: „istorijos sukasi spiralėmis, / net kai regisi amžinos, / stiprėja tankis, dienos įgauna pagreitį, / vis sparčiau sukies aplink savo ašį“ („bežemiškai“, p. 67). Kita vertus, Trapūs daiktai – konceptuali knyga, eilėraščiai sukasi ne tik aplink savo ašį, bet drauge sudaro savotišką poetinę Saulės sistemą – beskriedami aplink trapią, sapnišką, tamsią tekstinės būties „saulę“.

Skaitydama šiuos tekstus pirmą kartą labai ryškiai užfiksavau, kad eilėraščiuose maža humoro, ironijos – regis, daug daugiau to trapumo, mirties, nyksmo rimties. Ryškiai ironiją iš pradžių pajutau tik eilėraštyje „žaidynės“: „kai jie kalbasi apie futbolą, / aš galvoju apie levitaciją, / ore pakibusius svarmenis“ (p. 25). Žaidžiama lyčių ir būčių stereotipais: vyras vs. moteris, poetas vs. žemiškasis subjektas. Tačiau atidžiau pažiūrėjus, giliosios ironijos radau daugiau – ji labai subtili ir tiksliai dozuota, lengvai nusmaigstanti eilėraščio vidų.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Greta Ambrazaitė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Greta Ambrazaitė

Netgi banalius motyvus Ambrazaitė sugeba sukeistinti ir paversti originaliais.

Autorė sukūrė tikrai įdomių įvaizdžių. Vienas stipriausių man – jau minėta „kraujo pelytė“. Taip įstrigo, kad nešiojuos iki šiol. Netgi banalius motyvus Ambrazaitė sugeba sukeistinti ir paversti originaliais, pavyzdžiui, eilėraštyje „širdies formos dėžutė“ minima „Valentino diena“ – pakankamai nudėvėta ir banali šventė knygoje suskamba originaliai ir turi užtekstines prasmes. Mano kalbintas Dainius Dirgėla apie ironijos funkciją kasdienoje ir kūryboje išsitarė, kad ja dengiasi it figos lapu. Kitaip būsi labai pažeidžiamas. Ilgai galvojau, kaip savo nuogumą knygoje dengia Greta Ambrazaitė? Man regis, labiausiai pačia poetine kalba, įvaizdžiais koduodama asmenines patirtis, pasitelkdama egzistencijos absurdą ir gausius intertekstus. Slaptai išpažintinė – taip pavadinčiau autorės poeziją.

Knygos privalumas – optimali apimtis. Autorė išrinko eilėraščius, kuriais pati tiki ir tai man kažkaip buvo justi. Rimta pirmoji paraiška.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs