Pranešime rašoma, kad knygos dailininkas Zigmantas Butautis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Romane glūdi mažiausiai trys susipynusių realybių sluoksniai: romano pagrindinis veikėjas – rašytojas, rašantis knygą apie tai, kas, jo manymu, ją parašius neišvengiamai atsitiks gyvenimo tikrovėje. Rašomoje knygoje vaizduojamas rašytojo alter ego – romano herojus irgi rašytojas, rašantis knygą apie save. Susipynus abiem realybėms herojai ima nebesuvokti, kuri realybė yra fikcija, o kuri – tikroji. Juolab pagrindinio rašytojo vaizduotėje, o gal ir realybėje, jis nuolat atsiduria savo aprašomo herojaus tikrovėje. Rašytojas konstruoja, modeliuoja įvairius galimus žmonių santykių variantus, juos kaip hipotezes aprašo knygoje, o paskui leidžiasi į gyvenimą tikrindamas, ar numatyti įvykiai gali atsitikti ir kaip tai gali įvykti.
Šiame mistiniame romano sluoksnyje abu herojai – romano rašytojas ir jo herojus – susitinka psichologinėje ir fizinėje dvikovoje, kurioje nugali vienas iš jų, bet iki galo lieka neaišku, kuris iš konkurentų lieka gyvas.
Psichologinio detektyvo sluoksnyje užsimezga išlikusio herojaus ir jo aprašomo personažo mylimosios ryšys. Galiausiai išaiškėja, kad viskas buvo visai ne taip, kaip atrodė iš pradžių.
Paradoksas, ironija, humoras kalbant apie rimtus ir tragiškus dalykus, sentimentalumas, pereinantis į cinizmą, šventeiviškumas, virstantis moraliniu reliatyvizmu – tarp neapibrėžtų romano stilistinių figūrų lengva pasiklysti. O galima su džiaugsmu apsigyventi autoriaus sufabrikuotoje, sukonstruotoje sudėtingų santykių realybėje.
Gyvenimas – tai nepakartojamas eksperimentas, vykstantis vieninteliu įmanomu – klaidų ir bandymų – būdu. Todėl gyventi įdomu, gera ir verta, bet lengva nėra ir nebus.
