„Kelionė į Vilniaus knygų mugę – vienas laimingiausių prisiminimų mano gyvenime. Tikrai taip. Niekur ir niekada – o dažnai pristatau savo kūrybą įvairiose šalyse – nevyko tokie fantastiški susitikimai, niekur nemačiau tokių aistringų skaitytojų. Ir kiek jų... Nė vienoj šaly nejaučiau tiek šilumos ir palaikymo. Ačiū skaitytojams ir Sigitui Parulskiui. Jis ne tik išvertė mano knygą. Jis ją parašė iš naujo. Puikiai. Labai tikiuosi vėl atvykti į Vilnių. Pasistengsiu nenuvilti ir atvykti su nauju romanu. Jūsų Marina Stepnova“. 2019 m. sausio 30 d.
Tokių laiškų iš viso pasaulio galėtų pateikti visi Lietuvos leidėjai, kvietę užsienio autorius į Vilniaus knygų mugę. Juose – nuostaba ir tikras susižavėjimas. Mugė daro įspūdį ir politikams, ir profesionalams kitų mugių rengėjams.
Čia realiai vyksta kultūrų mainai, duodantys konkrečius rezultatus. O kartais – gimsta nauja idėja, virsianti knyga. Tokio „gimimo“ rezultatas, pavyzdžiui, kunigo Algirdo Toliato ir ispanų rašytojo Francesko Miralles bendros knygos pasirodymas ispanų kalba visai netrukus. Idėja gimė knygų mugėje, kai Francesco Miralles pristatė savo romanus „Maži dalykai dideli“ ir „Vabi sabi“. Pasirašydami autografus leidyklos „Tyto alba“ stende, vienu metu Algirdas, Francesco ir rašytoja Lina Ever iš Berlyno susidraugavo ir rezultato ilgai laukti neteko. Knyga „Make Peace With Yourself“ („Haz las paces contigo mismo“) turėtų pasiekti ispanakalbį pasaulį gegužę. Nusipirkome savo autoriaus leidybos teises iš ispanų. Knygai žadamas leidimas anglų kalba ir tarptautinė sėkmė. Kur dar galėjo susitikti kūrybiška trijulė iš trijų skirtingų šalių?
Knygų mugėje formuojasi geroji žinia apie Lietuvą, kurios žmonėms svarbu ne tik krepšinis. „Kokia jauna publika“ – sakė ne vienas svečias: rašytojas, dailininkas, literatūros agentas, politikas, užsienio leidėjas. O tokių per 20 mugės metų buvo keli šimtai.
Per tuos 20 metų buvo tiek visko – ir dramatiško, ir juokingo – kad kiekvienas jos dalyvis, matyt, galėtų parašyti nemenką romaną. Dažnai – nuotykių romaną. Tik iš pirmo žvilgsnio keturios mugės dienos prabėga sklandžiai ir nesunkiai. Leidėjai Lietuvoje žino: vasaris – sunkiausias metų mėnuo. Ir fiziškai, ir psichologiškai. Paskutinė mugės darbo diena, sekmadienis, neretai tampa vieningu atodūsiu: ačiū Dievui, išgyvenome... Gal po savaitės atvirsime į žmones?
Kodėl nelengva? Žmonių gausa (60 000 ne juokas), triukšmas, dirbtinis apšvietimas, nesiliaujantis bendravimas ir kalbėjimas... Ir ne tik apie knygas, kuriomis taip nuoširdžiai domimasi, jog neretai greta atsidūrę pirkėjai ima vieni kitiems aistringai reklamuoti patikusią knygą. Bet būna ir tokių, kurie ateina pirkti „knygos mėlynais viršeliais“. O čia ir seniai matytas pažįstamas, patogiai įsitaisęs ant prekystalio, lėtai klausia: „tai kaip gyveni?“
O tu: 1) seniai nori į tualetą; 2) jau spaudžia „muginiai“, numeriu didesni nei įprasta batai; 3) autorius, kurio renginys po 10 minučių, namuose pamiršo kvietimą ir šąla prie LITEXPO vartų; 4) susirgo bendradarbės vaikas; 5) „baigėsi“ knyga, kurios visiems kažkodėl dabar prireikė; 6) rašytojas iš Lisabonos, turėjęs atskristi į Vilnių, lipdamas į lėktuvą susilaužė koją; 7) susirgo moderatorius; 8) rašytojas prancūzas šąla kojas, nes atskrido avėdamas vizitinius batelius, o lauke –22; 9) kitas jau čia, Vilniuje, per neapsižiūrėjimą nusipirko klijų dantų protezams vietoj dantų pastos... Ir taip toliau. Ir taip visas dienas, nes dar reikia ir laimingai išskristi...
Mugė daro įspūdį ir politikams, ir profesionalams kitų mugių rengėjams.
Ar taip jautėmės ir pirmojoje knygų mugėje, kuri tilpo vienoje salėje ir dar liko vietos? Jeigu pirmųjų mugių rengėjams kas būtų parodęs šių metų kultūrinę programą – nė vienas nebūtume patikėję savo akimis, nebūtume patikėję jos realumu. Važiavome į mugę „išsiparduoti“ likučių. Nemokėjome moderuoti renginių – sutilpti į 45 minutes 4 kalbėtojams – didis menas. Kai kurie lankytojai išeidavo nusivylę: kur kepta duona ir alus? Kokia čia mugė? Paprašyti užduoti klausimą, piktindavosi: pirkau bilietą ir negaliu ramiai sėdėti?
Kankino abejonės dėl programos turinio. Į ką orientuotis? Ar rimta diskusija sulauks klausytojų ir dalyvių? Kas gali suvaldyti aktualią temą? Ar turime ekspertų? O dar pirmieji vertinimai spaudoje: nieko bendra su kultūra, turgus. Niekada neinu ir neisiu, ne lygis. Nesuprantu einančių. Plėšikų leidėjų neskoningas renginys.
Bet viskas klojosi gerai. Skaitytojų dėka. Kaip visada Lietuvoje – žmonių valia. Kasmet augantis atėjusiųjų skaičius, naujos erdvės, nauji mugės partneriai, vis tobulėjančios mugės atidarymo akimirkos, renginių kokybės augimas, teatro elementai, lūžtančios nuo žmonių salės ir tiesiog akyse gimstantys būsimos mugės kontūrai ir ritualai. Vaikų salė, išauginusi naują kartą nuo vaikų iki žmonių su savo vaikais. Perskaityti Donelaičio „METAI“. Kai kam tai tapo gyvenimo įvykiu. Tarptautinis pripažinimas. Eilės prie autografų, ir ne tik užsienio autorių. Anaiptol, lietuviai mylimi labiau, Kristina Sabaliauskaitė, Sigitas Parulskis – sausakimša. Kasmet stiprėjantis Forumas ir vis aktualesnės temos. Renginių moderatoriai puikūs, salėse renkasi solidžiausi žmonės ir jiems nepikta būti pastumtiems žmonių iš provincijos. Dėmesys mugei ne tik iš LRT, nuolatinio partnerio, bet ir komercinių media kanalų. Prezidentės, mugės globėjos, kalbos atidarymo ceremonijose – ne iš lapo, širdingai, kaip saviems...
Ir štai – Muzikos salė. Reikėjo drąsos įsileisti ryškesnius už save, ekrano žvaigždes. Pavyko ir štai telpame. Draugiškai, kūrybiškai. Šių metų naktinis jubiliejinis koncertas – ar būtume kada patikėję?
Kas dar šiemet kitaip nei prieš 20 metų? Sunku prisikviesti užsienio žvaigždes. Jie Lietuvą šiandien supranta kitaip, kaip normalią Europos valstybę. Anuomet važiavo be honorarų iš smalsumo į šaltį, į nežinomą kraštą, Rytų Europos užkampį. Dauguma vakariečių tiesiai sakė: man, kaip rašytojui, įdomi egzotiška pokomunistinė šalis, tai galimybė pamatyti naują realybę.
Taip į pirmą knygų mugę iš Ispanijos atskrido Fidelio Kastro duktė Alina Fernandez pristatyti savo knygos „Alina“, kurioje kritikuoja tėvo režimą. Atskrido avėdama auksinėmis basutėmis į vasario speigą. Toliau Ispanijos Europoje nebuvo buvusi, nes gyvena JAV. Oro uoste ją pasitikusi vertėja Aušra Simanavičiūtė apvilko autorę savo kailinukais ir važiavo pirkti batų. Batus pirko ir Australijos klasikė Collen McCullough, „Erškėčių paukščių“ ir kitų romanų autorė. Pirmą dieną ji atsisakė eiti iš viešbučio dėl slidžių šaligatvių. Bet paskui išdrįso, susitiko su prezidentu Valdu Adamkumi.
Neslėpė susižavėjimo Lietuva, Vilniumi, muge ir išskrisdama oro uoste bosu ištarė garsiąją frazę: „I‘II be back.“ – „Grįšiu.“ Nebegrįš, mirė 2015 m. Puikuojasi jos atvaizdas ant Australijos pašto ženklo su užrašu „Australijos legendos“. Puikuojasi ji ir nuotraukose Vilniuje. „Erškėčių paukščių“ tiražas seniai perkopė 30 milijonų visame pasaulyje. Ir vis didėja.
Šiandien tokių žvaigždžių honorarai mugės rengėjams žinomi. Mums tai neįkandama. Kartais padeda atsitiktinimas: štai Lucinda Riley „pripliusavo“ Vilniaus mugę prie turo po Baltijos šalis ir atvyko vienai dienai. Dar bus tų atsitiktinumų...
Eidama rytais į dar tuščią stendą dar tuščiais „Litexpo“ koridoriais matau ne tik žmonių minias, sausakimšas renginių erdves. Matau ir Leonidą Donskį, Marcelijų Martinaitį, Justiną Marcinkevičių, Jurgą Ivanauskaitę, Sigitą Gedą... Gerai, kad jie čia buvo ir yra. Ir gal dabar šypsosi. Mūsų augimo liudininkai, pranašai ir dalyviai. Gal net sveikina su 20 gimtadieniu.
Lolita Varanavičienė yra Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė.