Menininkė Klerė Bodri Čeis užpuolama ir paliekama mirti savo namuose Konektikuto pakrantėje. Klerė išgyvena, tačiau kuo dabar jai pasitikėti? Pagrindinis Klerės įtariamasis – Grifinas, gubernatoriaus posto siekiantis įtakingas jos pačios sutuoktinis.
Prieš pat užpuolimą Klerė ruošėsi savo kūrybos parodai. Viena jos sukurtų šešėlių vitrinų – aiški užuomina Grifinui, kad Klerė žino, kokį žiaurų nusikaltimą jis padarė prieš dvidešimt penkerius metus. Jei tiesa iškils aikštėn, politinė Grifino karjera žlugs. Klerė neabejoja tik dėl vieno – sutuoktinis ir galingi jo rėmėjai nedvejodami ją nužudys, kad išsaugotų paslaptį.
Tą pačią dieną, kai pasikėsinama į Klerės gyvybę, miršta dar viena moteris – Klerės pažįstama. Detektyvai susieja jos mirtį su Klerės užpuolimu. Dvigubas tyrimas įsibėgėja ir Klerei teks apsispręsti, ką paaukoti, kad išardytų korumpuotų privilegijuotųjų tinklą, kuriems Grifino ir savi interesai svarbiau net už žmogaus gyvybę.
Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Stankevičiūtė.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
Dienos šviesa. Dienomis bandžiau miegoti, o naktimis, kai saugu, atsikelti, tačiau mane pažadino garsas. Kažkas brovėsi per krūmynus. Ar tai keiksmažodis, ar žmogaus balsas? Nejudėdama gulėjau miegmaišyje išsibudinusi iš pašėlusių sapnų ir klausiausi.
Taip, tai žmogus. Joks didelis gyvūnas nesiblaškytų miškuose tokiu paros metu, kai pro medžių šakas ir sprogstančius lapus liejasi ryški saulės šviesa. Negalėjo čia būti ir kalnų liūtas, todėl pajutau nepalyginti didesnę grėsmę.
Pamaniau: Grifinas.
Namelis buvo puikiai paslėptas – jį maskavo lietaus ir laiko nugairintos lentos, tankiai apžėlusios vijokliais – ir norėjau tikėti, jog liks nepastebėtas, kad ir kaip arti jis praeitų.
Ėmiau sėstis, bet skaudėjo kaulus. Po susidūrimo su puma nedaug tevalgiau – ne todėl, kad bijojau žvėries, nors gali būti, kad tik meluoju sau, – bet iš nuovargio. Prisirinkau žaliųjų dumblių – jūros salotų. Maistui ir žaizdoms gydyti. Jose yra algino, padedančio užsitraukti žaizdoms. Tėvas mane to išmokė. Padėjo ir kraujažolės, šiek tiek prisirinkau ir jų, sutryniau su vandeniu ir uždėjau kompresą ant giliausių žaizdų. Maniau, kad sveikstu, bet šis visiško išsekimo jausmas vertė bijoti, kad prasidėjo infekcija.
Buvau silpna, tai paveikė mano kraują, kaulus, smegenis. Liepiau sau pajudinti raumenis, tačiau nieko neįvykdavo. Ėmiau regėti namelio kampe tupintį kalnų liūtą. Naktį, kur pro plyšius stoge įspisdavo Šiaurinės žvaigždės šviesa, mačiau pumos akis. Kodėl jaučiau paguodą? Mano tėvas buvo kalnų liūtas, kalnų liūtas buvo mano tėvas.
Garsas, kažkam braunantis mišku, priartėjo. Joks gyvūnas nebūtų toks nerangus, taip nelaužytų šakų ir nedraskytų lapų. Įsivaizdavau besiartinantį Grifiną. Jis buvo nepriekaištingas teisininkas – jokių netinkamų žodžių, jokių klaidų teismo salėje. Tačiau miške? Jam patinka vanduo, buriavimas, bet Grifinas niekada nemėgo žygiuoti ar tyrinėti miškingų vietovių su manimi.
Tiesa, tą naktį prieš dvidešimt penkerius metus, kai susitikome įlankoje, mažiau nei už pusės kilometro nuo čia į pietus, taku jis judėjo it džiunglių katė. Tačiau tai buvo pagrindinis takas, ne vienas iš siaurų, vingiuotų, sunkiai pastebimų elnių takų, išraižiusių mišką aplink mano slėptuvę.
Prieš akis iškilo Grifinas paplūdimy tą naktį, kai krito žvaigždės. Pajutau jo lūpų skonį. Sapne aiškiai jaučiau jo burnos karštį. Grifino kūnas prisispaudė prie manojo. Laikas ištįso, tada pamažu grįžo.
Galvojau apie meilę, kurios buvau apsupta vaikystėje, – stiprybę, kurią ji man dabar teikia. Galvojau ir apie dieną, kai sužinojau, kad vaikystėje patirtas žiaurumas gali užauginti demoną.
Buvome susituokę vos metus. Tuo metu jau buvau keletą kartų tapusi fenomeno, kai žmogaus akys pajuoduoja, liudininke. Tai mane labai gąsdino ir kaskart po Grifino įsiūčio proveržio imdavau galvoti apie skyrybas. Kartais ateidavau čia, į namelį, pagalvoti. O kai nurimdavau ir atslūgdavo baimės virpulys, nuspręsdavau likti.
Kartą jau išsiskyriau – nenorėjau, kad sugriūtų dar viena santuoka. Kartodavau sau, kad Grifinas niekada manęs nenuskriaus – visi supyksta, ir, tiesą sakant, tai reikalinga emocija. Darbe jis patiria didelę įtampą, susiduria su baisiais dalykais, tad būtina išleisti garą. Man tereikėjo rasti būdą pasakyti, kad susikaupusią įtampą išlieti jis galįs, tik ne ant manęs.
Ir beveik kaskart, kai grįždavau sukrėsta ir smaugiama dvejonių, Grifinas apkabindavo ir kartodavo, kad myli.
− Tu – mano gyvenimas, – pasakė įėjęs į namus ir radęs mane susisupusią ant sofos svetainėje po vienos ypač stiprios jo iškrovos. – Mes tobula pora.
− Taip neatrodo, kai šitaip su manimi elgiesi, – paprieštaravau nepajėgdama pažvelgti jam į akis. Pro langą žiūrėjau į saulės žaismą sąsiaurio bangose.
– Aš nenorėjau, – patikino. – Galvoju apie padugnę, kuriam pateikiau kaltinimus mirtinai subadžius moterį ir palikus jos kūną šiukšlių krūvoje. Arba aną mėnesį – motiną, kuri leido savo vaikinui mušti ir deginti sūnų, atsisakė pateikti jam kaltinimus, kol vieną dieną sumuštas berniukas mirė.
Aš toliau žiūrėjau pro langą.
− Ar negali pabandyti suprasti? – paklausė jis neįprastai gailiu balsu – taikiai, it prašytų atleidimo. Tai patraukė mano dėmesį.
− Žinau, kad matai blogiausią gyvenimo pusę, – pasakiau. – Norėjau, kad grįžusį namo tave suptų gyvenimo grožis. Mūsų meilė. Bandau tai duoti, bet... tada tavo širdyje kažkas nutinka. Net nežinau, dėl kokios priežasties, bet imi elgtis, lyg manęs nekęstum.
− Negalėčiau tavęs nekęsti.
− Kaip ir negalėtum trenkti ar bent taip sakai. Tačiau žinai ką, Grifinai? Tavo pyktis ir žodžiai žeidžia labiau nei kumščiai. Man labai skaudu...
− Ne, Klere, nesakyk taip. Nepakelsiu žinodamas, kad priverčiau taip tave jaustis. Ar leisi man pabandyti, suteiksi dar vieną progą? – paklausė jis suimdamas mano rankas, švelniai pakeldamas nuo sofos. Apkabino. Mano kūnas įsitempė, pasirengė gintis.
− Norėčiau, bet tai vis kartojasi, – pasakiau stringančiu balsu.
− Ak, Dieve, nepakeliama žinoti, kad pravirkdžiau tave, – pasakė jis. – Klere, pažadu, stengsiuosi iš visų jėgų.
− Tai ne tas pats, kas pažadėti, kad daugiau taip nesielgsi.
− Privalai suteikti man dar vieną galimybę. Esi geriausia mano sutikta moteris, visiškai nepanaši į kitas.
− Kokias kitas? Grifinai, manau, kad turėtume kreiptis į porų psichologą, – kai Grifinas neatsakė, surizikavau pasakyti.
Kurį laiką tvyrojo mirtina tyla. Jis nuleido rankas, žengė žingsnį atgal.
− Negaliu, – ištarė. – Mano pareigos ir silpnumas nesuderinama. Klere, privalau būti tvirtas, kad policija ir detektyvai mane gerbtų, gynybos advokatai bijotų. Supranti, yra valstijos advokatų, iš kurių policininkai juokiasi, negerbia. Tačiau aš kitoks. Policininkai už mane kovoja iki galo. Jie nori, kad būčiau patenkintas, ir atneša man viską, ką turi, – jie ištikimi. Jei pamatys mane silpną, tai gali pasikeisti.
− Bet psichoterapija privati. Galioja gydytojo ir paciento konfidencialumo principas, – pasakiau.
− Žinau, kad tuo tiki, tačiau žmonės kalba. Išsprūsta žodis kitas. Savo darbe išmokau, kad visos paslaptys anksčiau ar vėliau išaiškėja. Žmonės, net ir gydytojai, apkalbinėja. Gavę žinomą klientą jie mėgsta pasipasakoti. Negaliu to padaryti.
Jo žodžiuose buvo tiesos, tačiau pasijutau beviltiškai. Po dvylikos santuokos mėnesių ėmiau prarasti viltį. Be to, kaip jau sakiau anksčiau, kaskart nusileidusi, grįžusi išplėšdavau dalelę savęs, tačiau tam suvokti man prireikė daugiau laiko.
− Kai sakei, kad esu geriausia tavo sutikta moteris, ne tokia kaip kitos... – paklausiau tądien.
− Esi, – pakartojo jis.
− Kas tos kitos?
Jis atsiduso.
− Margo, be abejo. Žinai, kokiu košmaru tapo mūsų santykiai.
Grifinas pasakojo apie jų santykius, bet tapusi antrąja žmona supratau, kad esama ir kitos istorijos pusės. Net jeigu pradėti gerti Margo nusprendė pati, galėjau suprasti, kaip dėl Grifino įsiūčio priepuolių apimanti neviltis galėjo pastūmėti į alkoholizmą. Kartą radau jos nuotrauką, paslėptą tarp knygų vaikų bibliotekoje. Sūnūs labai ją mylėjo ir beprotiškai ilgėjosi. Kartais man kildavo noras ją surasti ir paklausti, kas privertė išvažiuoti.
− Ir mano motina, – pasakė Grifinas.
− Tavo motina? – paklausiau. Norėjau išgirsti daugiau, jis beveik niekada nekalbėjo apie ją ar savo šeimą.
− Ji buvo garbioji Laukinės katės skardžio dama, – pasakė jis. – Kasdien segėjo perlus, net plaukiodama vandenyne. Rengdavo vakarėlius, apie kuriuos žmonės šneka lig šiol, savanoriavo Menų akademijoje ir bažnyčios maisto banke, priklausė banko ir ne pelno organizacijų taryboms. Visi ją mylėjo.
− O tu?
− Mylėjau ir aš. Tik ne tada, kai nemylėjau.
− Kodėl, Grifinai?
− Nes kai ją supykdydavau, ji užrakindavo mane rūsyje. Degindavo pakinklius cigarete. Nupirkdavo mano mėgstamiausių saldainių ir gėrimo „Coca-Cola“... Gali nuskambėti absurdiškai, bet viską paslėpdavo, o tada pati suvalgydavo ir išgerdavo prieš mano akis, pasakodama, kaip skanu. Sakydavo, kad gaučiau tų skanėstų, jei būčiau geresnis berniukas. Bet beveik niekada man jų neduodavo.
− Grifinai, tai siaubinga, – pasakiau.
Jis palinksėjo galva.
− Kai man buvo dešimt, ji taip stipriai mane sumušė, kad teko važiuoti į skubiosios pagalbos skyrių. Kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, o motina liepė meluoti, sakyti, kad nukritau laipiodamas uolomis.
− O tavo tėvas? Kodėl jis tavęs neapsaugojo?
Grifinas nusijuokė.
− Niekas neprieštaravo mano motinai. Jis susivokė, kad papras
iau apsimesti Hemingvėjumi – žuvauti prie Biminio salos ar šaudyti tetervinus Škotijoje, ar skristi į Paryžių su meiluže.
− Grifinai, aš nė nenumaniau, – ištariau.
− Niekam kitam nesu to sakęs, – tarė jis vėl prisitraukdamas mane į glėbį. – Niekuo taip nepasitikėjau.
Ir aš paėmiau tai į širdį: liūdėjau dėl to, kad mano vyras vaikystėje patyrė smurtą, įsikibau jo žodžių, kad esu vienintelė, su kuria jis galįs pasikalbėti, vienintelė, kuria pasitikįs. Prireikė visų santuokos metų, kol pasiekėme tašką, kai jis galėjo man viską papasakoti – maniau, kad tai paaiškina jo elgesį.
Tąsyk patikėjau, kad sužinojusi jo istoriją galiu šį tą pakeisti. Daugiau suprasiu. Galėsiu išvengti pykčio priepuolių.
Buvau visiška kvaiša.
Dabar klausydamasi prie namelio artėjančio žmogaus šiaip ne taip išlindau iš miegmaišio, atsistojau ir pasiruošiau gintis. Mintyse regėjau Grifiną. Paskutinis mūsų kivirčas vakarą prieš parodos atidarymą, į kurį taip ir nenuėjau, kilo dėl Elenos.
− Nenoriu, kad tau nutiktų tai, kas nutiko Elenai, – iškošė jis pro sukąstus dantis.
– Nesijaudink, to nebus, – sušnabždėjau namelyje. Buvau pasirengusi už save pakovoti.
Išgirdau šaukiant savo vardą.
– Klere! Ar girdi mane? – Tada pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. – Jėzau Kristau!
Kažkas, įsipainiojęs dygliuotame krūme, ką tik susiplėšė kelnes ar švarką. Stovėjau labai ramiai. Drabužis dar labiau sudrisko, lyg būtų nuplėštas nuo gervuogių krūmo. Tada žingsniai ėmė tolti,\ žmogus grįžo iš kur atėjęs – Laukinės katės skardžio link.
