– Ji vadinama vidurnakčio rože – tai gana paslaptingas augalas. Ją prisimenu nuo tada, kai čia esu, seniai jau turėjo nunykti. Tačiau kasmet pražysta lyg ką tik pasodinta.
Lucinda Riley britų rašytoja, po aktorystės atsidėjusi rašymui ir sulaukusi sėkmės: jos lietuvių kalba išleisti romanai „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“, „Mergaitė ant jūros skardžio“ iš karto užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis. „Vidurnakčio rožė“ – romanas apie šeimos paslaptį, džiazo amžiaus Londoną ir paklusimą širdies balsui.
Amerikietė aktorė Rebeka Bradli turėjo džiaugtis ir švytėti – jos partneris Džekas jai pasipiršo. Kas gali būti nuostabiau, nei dviejų Holivudo žvaigždžių sužieduotuvės! Tačiau iš tiesų nuolatinis žiniasklaidos persekiojimas ir varžymasis dėl populiarumo su Džeku ją išsekino taip, kad pasiūlymas filmuotis kostiuminėje dramoje, vykstančioje XX a. trečiajame dešimtmetyje, Rebekai pasirodė kaip išsigelbėjimas. Ji vyksta į Angliją, Dartmurą, nuošalų Astberio dvarą. Gal ten pagaliau grįš ramybė? Tačiau pasirodo, kad dvaro šeimininko senelė, ledi Violeta, stulbinamai panaši į... Rebeką. Kilusi iš Amerikos, mirusi gimdydama, ledi Violeta sužadina Rebekos smalsumą; be to, ji juk turi vaidinti ledi Violetos laikų personažą! Dvare pasirodžius jaunam indui Ariui, kurį prosenelės Anahitos palikimas atveda į Astberį, praeitis ima skleistis. Indijos egzotika, pašėlęs trečiojo dešimtmečio Londonas ir dabartis, kurioje Rebekai su Ariu žingsnis po žingsnio veriasi ne tik Anahitos istorija, bet ir tamsi paslaptis, tarsi debesis tvyranti virš Astberių dinastijos...
