„Tai įkvepianti knyga, kaip eiti paskui savo svajonę savo ritmu“, – taip apie šią knygą sakė kūrinio pristatyme dalyvavusi menotyrininkė Laima Kreivytė.
Pristatyme taip pat dalyvavusi literatūrologė Virginija Cibarauskė teigė, kad knyga pravarti visiems, norintiems išbandyti savo snobiškumą, ribas, permąstyti, kas yra menas, kūnas, kas yra vieša.
Pati M.Abramovič šioje knygoje yra itin atvira – tiek atvira, kad daug kam tai gali atrodyti netikėta. „Ji kalba taip, kaip galvoja. Ji visa yra savo biografijoje“, – teigė L.Kreivytė, kuri šią knygą apibūdino kaip menininkės „autentišką savo aplinkos paliudijimą“. M.Abramovič šioje knygoje kalba apie viską – tiek apie savo kūną, seksualumą, nesislėpdama pasakoja apie pasidarytus abortus, apie tai, kaip ji masturbuojasi, tačiau ne ką mažiau svarbios jai ir dvasingumo paieškos, noras įsilieti į kitas kultūras. V.Cibarauskė sakė, kad įspūdį daro tai, kad M.Abramovič sau visiškai netaiko autocenzūros, čia nerasite jokių sušvelninimų.
Meno kūrimas – aukščiau visko
L.Kreivytė apie šią menininkę sakė, kad jos performansai įkvepia begaline koncentracija, jos darbams reikia didelės ištvermės: „Iš jos galima mokytis ištvermės – jos performansai rodo, kad skausmas pasiekia tam tikrą kraštutinę ribą, o paskui dingsta“.
V.Cibarauskė teigė, kad šioje knygoje labai gražiai ir savotiškai artikuliuojamas jausminis aspektas, įdomu fiksuoti ir tai, kad menininkė pasirenka netradicinę laikyseną, ji nepripažįsta aukos vaidmens net ir pasakodama apie savo nesėkmes, nepavykusius projektus, čia nėra ir tokiose biografijose neretai pasitaikančio menininkės-moters dualizmo, kuomet pasakojama apie tai, ko menininkei teko atsisakyti einant savo keliu.
„Skirtingai nei daugelio moterų biografinėse knygose, čia nėra „aukizmo“, – sakė Cibarauskė. – Ji save identifikuoja kaip subjektą – menininkę, ir visi kiti veiksmai yra šio pasirinkimo išdava“.
Jai pritarė L.Kreivytė, kuri sakė, kad skaitant knygą akivaizdu, jog M.Abramovič meno kūrimas yra aukščiau visko, ji – viena pirmųjų menininkių, kuri nusprendė nedaryti skirtumo tarp meno ir gyvenimo. Tą principą ji taikė be išlygų – net ir tuomet, kai jos mylimasis norėjo susilaukti vaiko, M.Abramovič nesutiko su tuo, manydama, kad vaiko auginimas sunkiai suderinamas su jos, kaip menininkės, pasirinktu keliu.
„Walk Through Walls: A Memoir“ – ne tik menininkės, savo charizma, asmenybės ryškumu, energetika kuriančios naujas menines erdves, kūrybos istorija, bet ir viena atviriausių, apmąstymų sukeliančių biografijų.
