M.Abramović vertinama prieštaringai: vieniems ji kūrybinio įkvėpimo ir drąsos šaltinis, kitiems – šiuolaikinės meno industrijos simbolis. Treti žiūri į ją kaip į mokytoją ir naudojasi jos atrastu Abramović metodu – susikoncentruoti ir maksimaliai išgyventi dabarties momentą. Ketvirtiems menininkė – sėkminga žvaigždė, galinti sau leisti asistentus ir plastines operacijas.
M.Abramović bendrauja ir su šamanais bei vienuoliais, ir su Lady Gaga... Ji yra moteris, kuri daro tai, ką nori, ir kai kam galbūt yra beribės vidinės laisvės ikona. Šiuose memuaruose ji atsiskleidžia daugybe briaunų ir apie savo gyvenimą – meiles, santykius su griežta motina, sėkmės ir nesėkmes – rašo labai atvirai.
Svarbi pasakojimo linija – M.Abramović ir kito menininko Ulajaus meilės istorija. Tai dvylika kūrybos ir audringų santykių metų, iš kurių penkeri praleisti furgonu bastantis po Europą beveik be pinigų. Meilė baigėsi dramatišku simbolišku apsikabinimu Didžiosios kinų sienos fone...
Knygoje apžvelgiama beveik penkis dešimtmečius trunkanti M. Abramović karjera bei išskirtinė gyvenimo istorija, padariusi didžiulę įtaką jos kūrybai. Jos gyvenimas nuo jo neatsiejami kūriniai – tai nuolatinis balansavimas ties baimės, skausmo, nuovargio ir pavojaus riba, kompromisų nepripažįstanti emocinės ir dvasinės transformacijos paieška.
Daugiau apie M.Abramović
Partizanų duktė M.Abramović augo Tito laikų Jugoslavijoje, auklėjama nenuilstamo darbo dvasia. Net prasidėjus tarptautinei menininkės karjerai jos gyvenimą vis dar kontroliavo motina – kasdien dukra namo privalėjo grįžti iki dešimtos vakaro. Tačiau M. Abramović smalsumas, bendravimo troškulys ir balkaniškas humoro jausmas buvo nenumaldomi – jie įsikūnijo menininkės kūryboje ir gyvenime.
Pirmasis M.Abramović solo performansas „Rhythm 10“ buvo įkvėptas seno rusiško išgertuvių žaidimo. 1973-aisiais Edinburgo festivalyje tarp išskėstų savo rankos pirštų kartais susižalodama ji smaigstė peilius ir įrašinėjo garsus. Įsidūrusi į pirštą, ji pakeisdavo peilį. Galiausiai, kai peilių nebeliko, atsuko juostą ir klausydama įrašo vėl pradėjo badyti peiliais. Kai įraše pasigirsdavo, kad peilis pataikė į pirštą, ji sąmoningai vėl besdavo sau peiliu.
Publika buvo sužavėta šio performanso, o M.Abramović suprato, kad atrado tinkamiausią raiškos būdą: „Kai pirmą kartą atsidūriau priešais žiūrovus ir savo idėjas išreiškiau savo kūnu, iškart supratau, kad performansas man yra pati tinkamiausia priemonė. Nei tapyba, nei meno objektų kūrimas niekada nesuteiktų tokių emocijų. Tiesiog žinojau, kad turiu tai patirti vėl ir vėl.“
Vėliau buvo performansai, kuriuos menininkė atlikdavo nuoga. Buvo ir kitokių peržengtų ribų: viename kūrinių ji leido gyvatėms raitytis sau ant galvos ir kaklo, o jos veidas išliko visai bejausmis... Jos kūryboje polinkis į viešumą, mazochizmas persipina su stipriais tiek menininkės, tiek publikos patiriamais dvasiniais išgyvenimais. Abipusio patyrimo intensyvumas tampa maksimalus.
M.Abramović karjera piką pasiekė 2010-aisiais, kai į Niujorko „MoMa“ muziejų pamatyti menininkės ir sudalyvauti jos neįtikėtiname 700 valandų trukmės performanse atvyko 750 tūkst. žmonių. Žmonės laukė didžiulėse eilėse, kad turėtų galimybę vieną minutę pasėdėti priešais menininkę, susitikus su ja žvilgsniu.
Marina Abramović. Eiti kiaurai sienas. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. K.: Kitos knygos, 2018.
