M.Gailius gimė Palangoje. Žurnalistiką studijavo Vilniaus universitete, Danijoje, Švedijoje. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje, Paryžiuje, dirbo fotografu, rašė noveles, kurios pateko į pirmąjį jo novelių rinkinį „Šlapias spalis“, išleistą 2012 metais.
Prieš penkerius metus M.Gailius pradėjo rašyti antiutopinį romaną „Oro“, kurį išleido pernai. Romano veiksmas vyksta XXI amžiaus pabaigoje.
Knygoje dar gyvas režisierius Eimuntas Nekrošius. „Jis mirė likus savaitei iki knygos išspausdinimo, ir aš suprantu, kad nieko negaliu pakeisti, negaliu pataisyti rankraščio. Kvailas lemties ženklas. Taip neturėjo būti!“, – emocijų sumaištį tuo momentu prisimena rašytojas.
Su M.Gailiumi kalbėjomės apie antiutopinį romaną, ekologiją ir virtualų pasaulį.
– Kodėl romanas pavadintas „Oro“?
– Iš pradžių galvojau pavadinti „Gilus mėlis“, angliškai „Deep blue“, pagal IBM kompanijos sukurtą šachmatų kompiuterį „Deep blue“, kuris 1996 metais sužaidė šachmatų partiją su pasaulio čempionu Gariu Kasparovu ir nusileido jam.
Šią šachmatų partiją naudoju kaip knygos struktūrą: kiek ėjimų, tiek skyrių, veikėjai kaip šachmatų figūros ir panašiai, bet pagalvojau, kad „Gilus mėlis“ skambės labai panašiai kaip mano pirmoji knyga „Šlapias spalis“ ir atmečiau.
Rašant tekstą, pats veikėjas parodė pavadinimą. Tekste daug vandens, oro, gamtojautos vaizdavimo, veikėjai išgyvena tam tikrą gamtos virsmą. Veikėjas Antanas pirmą kartą pamato jūrą, bet dėl klimato kaitos pajūris sunykęs, primena lavono odą, ir jam pasidaro baisu, apima panika, jis nori pabėgti, pradeda trūkti oro. Ta galimybė įkvėpti oro – tai vilties ženklas, galimybė kabintis toliau į gyvenimą. Šis žodis turi ir tam tikrą grafinę funkciją.
– Savo romane vaizduojate gana niūrią ateitį?
– Kas skaitė šią knygą, sakė, kad tai yra kaip įspėjimo šūksnis.
Nidą vaizduoju kaip salą, kuria ji virto po didžiulio uragano, ir atrandu, kad šių metų sausį Kuršių nerijoje Rusijos dalyje taip jau buvo nutikę – Baltijos jūra prasiveržė į Kuršių marias. Ir ta mano juoda, niūri fantazija jau yra tikrovė. Tai nieko naujo, tokios nelaimės įvyksta, bet nesitikėjau, kad taip greitai pasikartos.
Klausimas, kiek romane yra ateities ir kiek dabarties. Futuristinis, fantastinis, antiutopinis žanras dar nereiškia, kad čia vaizduojama ateitis, manau, kad šis romanas labiau apie dabartį, tik raiškos forma truputį sutirštinta, paspalvinta.
Lingvistas Noamas Chomsky yra pasakęs, kad apokalipsės neįmanoma nujausti, patirti, nes mes ją suprantame tik tada, kai ji būna įvykusi. Tas pats yra su klimato kaita. Man atrodo, kad tai jau įvykę, ir mes bandome kovoti su jos padariniais.
Po klimato kaitos konferencijos 2015 metais Paryžiuje atrodė, kad pradės kažkas keistis, bet kai prabėgus keleriems metams pasižiūri, panagrinėji duomenis, kas vyksta, pamatai, kad, deja, nepavyks savęs pakeisti. Ir čia nėra ko kaltinti, tiesiog žmogus taip veikia.
Ekologinė potemė labai svarbi mano knygoje. Šį romaną būtų galima pavadinti ne tik antiutopija, bet ir ekoromanu.
– Ekologija tau visada buvo svarbi?
– Aš – žvejo sūnus, gimęs Palangoje, jaunasis gamtininkas vaikystėje. Tuo domėtis pradėjau labai seniai. Manau, kad verta apie tai kalbėti. Džiugu, kad ekologija tampa „trendu“ ir labai daug jaunimo perima tą vėliavą.
– Bet juk mados keičiasi. Ar nenutiks taip ir su ekologijos mada?
– Taip, mados praeina, bet klausimas, ar tu tikrai vaikaisi mados? Aš nesivaikau. Man atrodo, kad kitose šalyse jau yra užaugusi ne viena aplinkai jautri karta. O Lietuvoje ekologija yra truputį devalvuota.
Aš į ekologinę problemą žiūriu kaip į tam tikrą žmogaus egzistencijos problemą. Dauguma mąstytojų sutinka, kad esame atsidūrę tokioje situacijoje, kai turime kažką daryti su savo planeta, permąstyti savo vietą šiame pasaulyje kaip rūšis.
Renesansas išaukštino žmogų, o Antropocenas (XX amžiaus antroje pusėje prasidėjęs „žmogaus amžius“ – aut. past.) žmogų šiek tiek nuleidžia ant žemės, kad nesame išskirtinė rūšis, visos rūšys yra vienodai svarbios. Manau, kad aš su savo knyga prisidedu prie šio diskurso.
Mūsų rūšis nukentėjo nuo kolonializmo, pasaulinių karų, dabar kenčia nuo klimato kaitos. Tai dar viena problema, iššūkis. Kaip su tuo tvarkomės? Kas bus laimėtojas, o kas pralaimėtojas? Manau, kad mes kaip baronas Miunhauzenas ištrauksime save už plaukų, gal su kažkokiais nuostoliais (o kada jų nebuvo?), bet ištrauksime.
– Kita ne mažiau aktuali problema, kuri yra ir tavo romane, „išsikraustymas“ į virtualią erdvę.
– Kadangi vaizduoju ateities situaciją, tai buvo neišvengiama, kad tie veikėjai, kurie veikia šio amžiaus pabaigoje būtų kuo natūralesni, todėl nenuostabu, kad jie yra tinkle, neskiria savęs nuo tinklo. Jų antrininkas, kurį vadiname profiliu, toks pat tikras kaip jie, o gal net tikresnis, nes kaupia visą individo atmintį.
Po 11 metų buvimo feisbuke planuoju išeiti iš jo. Jeigu neišsitrinčiau iš jo ir dar ten gyvenčiau 50 metų, tai tas virtualus individas būtų pranašesnis už mane. Jis šimtą kartų geriau už tave žino, kur tu apsiperki, kur tu buvai, ką veikei.
– Kur vyksta romano veiksmas? Kokia ta ateitis?
– Veiksmas vyksta ir pajūryje, kur mano tėviškė, ir Vilniuje, kur dabar reziduoju su šeima, ir Kopenhagoje, Stokholme, Paryžiuje, kur teko gyventi. Negaliu sakyti, kad tai autobiografinis romanas, tiesiog remiuosi savo patyrimine medžiaga. Tos topografinės vietos ir man svarbios, ir veikėjams svarbios.
Viena romano veikėja eina pasidaryti dirbtinį apvaisinimą buvusioje vaistinėje. Ji praeina pro arabų, pakistaniečių krautuvėles, kurios užsidarė, nes pirmą kartą po daugybės metų Lietuvoje pasnigo.
Aš Lietuvą vaizduoju niūrią, bet labai gyvą sąskaita pabėgėlių, kurie neteko savo namų dėl klimato kaitos įvykusių katastrofų. Jie čia randa namus, bet vietinės moterys nenori gimdyti jų vaikų, jos ieško žemaitukų, o jų nėra.
Manau, kad tik atvykėliai ir pamišėliai gerąja prasme, utopijos vizionieriai gali ištraukti Lietuvą.
– Ar tavo veikėjai turi prototipus?
– Be abejonės. Į vieną pagrindinių veikėjų Kotryną norėjau sudėti visas bjauriausias savo, mamos ir amžinatilsį močiutės savybes, bet ji man išėjo per gera. Taip jau nutinka, veikėjai pradeda veikti patys už save. Visgi labiausiai ji man panaši į močiutę.
Visi mano veikėjai daugmaž turi prototipus. Ir tai normalu, norint sukurti bent kiek įtikinamai.
– Ar lengvai gimė knyga?
– Gana nelengvai, nes užmojis buvo didelis: aprėpti ir didelę erdvę, ir laikmetį, ir labai didelę temą. Reikėjo apdoroti daug medžiagos, daug dirbti ir su kalba. Buvo sunkus procesas, bet labai įdomus. Rašiau tokią knygą, kokios man pačiam labai trūksta Lietuvos raštijoj.
Skaitytojas turi nusiteikti, kad jam tai bus toks pat nelengvas uždavinys, kaip ir man kad buvo. Atostogoms tikrai nerekomenduočiau imti šios knygos. Tai knyga intelektualinio, fantastinio pobūdžio literatūros mėgėjams.
Ši knyga – kaip žaidimas, kadangi paremta šachmatų partija. Pačiam buvo didžiulis malonumas ją kurti, skaitytojas irgi galės tą patį patirti. Kai perkandi žaidimo taisykles, viskas pasidaro paprasta. Ir čia yra daug nuorodų, kaip jas perkąsti.
