M.Kneale'as (g. 1960) – garsaus scenaristo Nigelo Kneale ir vaikų rašytojos Judith Kerr sūnus, išleidęs septynis romanus ir dvi negrožines knygas, kurios visos sulaukė didelės sėkmės ir apdovanotos prestižinėmis premijomis. M.Kneale‘as studijavo šiuolaikinę istoriją Oksforde, vėliau metus gyveno Japonijoje, ten ir pradėjo rašyti. Šiuo metu rašytojas gyvena Italijoje.
Romane „Anglai keleiviai“ autorius aprašo XIX a. kelionę buriniu laivu iš Didžiosios Britanijos į Tasmaniją. Dvidešimt pasakotojų, dvidešimt likimų. Civilizacijos lūžiai. Neregėta gamta, jūros išdaigos ir istorija. Komizmas ir tragedijos.
Kiekvienas burlaivio keleivis siekia savo tikslo, pavyzdžiui, provincijos pastorius ketina įrodyti, kad Biblijos Rojaus sodas egzistavo Tasmanijoje, cinikas chirurgas ketina Londono muziejams pargabenti aborigenų kaulų, o laivo kapitonas iš Meno salos – parduoti kontrabandinį brendį ir tabaką.
Romane įspūdingai vaizduojamas civilizacijų konfliktas, realiai gyvenusi aborigenų sukilimo, brutalios socionikos teorija ir šiurpūs nutikimai persipina su nutrūktgalviškais nuotykiais, gudrybėmis ir netikėtumais. Atrastajame Rojaus sode apstu nematytų gyvūnų, bet netrūksta ir kolonizacijos siaubų, įvykiai keičiasi neįtikėtinu greičiu, ir visa tai aprašyta su puikaus humoro doze.
Interviu M.Kneale’as kalba apie knygos veikėjus, rasizmą ir fikcijos susidūrimą su realybe. Jį kalbina portalo „Compulsive Reader“ vyr. redaktorė Magdalena Ball.
– Kituose interviu minėjote, kad romaną „Anglai keleiviai“ sumanėte važiuodamas autobusu per Pietų Ameriką. Tada jums atėjo mintis apie konkretų laikotarpį ar tiesiog pagrindinė kūrinio idėja?
– Tuomet jau buvau parašęs knygą apie pasibaisėtiną brito, gyvenančio karalienės Viktorijos laikais, elgesį gimtajame Londone, tad logiška, kad po jos ėmiau galvoti ir apie pasibaisėtiną Viktorijos laikų britų elgesį svetur. Prisiminiau dokumentinį filmą apie XIX amžiaus įvykius Tasmanijoje, jį mačiau būdamas aštuonerių. Filmo pagrindas – rasinis konfliktas tarp baltaodžių ir aborigenų. Tada jis ilgai nėjo man iš galvos – iki šiol negaliu pamiršti.
– Jus įkvėpė istoriniai įvykiai ar pirmiausia kilo romano idėja, o paskui apipynėte ją istorinėmis detalėmis?
– Tada turėjau per mažai žinių mane dominančia tema, nežinojau ir kaip apie tai noriu rašyti. Didžiausia problema buvo ta, kad teko labai ilgai rinkti medžiagą. Prireikė daug laiko, kol visą informaciją įsisąmoninau ir galėjau paversti pasakojimu, prisipažinsiu – buvo ir nevilties akimirkų.
– Ar prieš rašydamas romaną jau buvote susipažinęs su meniečių, (t.y. Meno, vienos iš Britų salų, gyventojų) tarme, ar ji tapo Jūsų tyrimo objektu?
– Mano tėtis kilęs iš Meno salos, aš seniai domėjausi šia vieta. Nuvykęs ten radau Arthuro W.Moore’o „Meniečių tarmės žodyną“, o tai – nepaprasta knyga. Vos ją radęs iškart supratau, kad privalau įpinti šią tarmę į savo romaną.
– Už „Anglus keleivius“ buvote apdovanotas Whitbread premija ir nominuotas Booker premijai. Kaip tai pakeitė jūsų, kaip rašytojo, gyvenimą?
Neabejoju, kad į gera. Apdovanojimai nepadaro tavęs arogantiško, bet padeda patikėti, kad rezultatas vertas pastangų. Tuo pat metu jauti, kad turi rašyti paskaitomas knygas. Tave vis dar kankina nerimas, jog vieną dieną parašysi tai, ką skaitytojui bus sunku skaityti ir suprasti. Tu vis dar turi užtikrinti, kad tavo kūrinys būtų įdomus ir malonus skaityti.
– Abu Jūsų tėvai – rašytojai. Ar ir pats visuomet ketinote rašyti?
– Man patiko mintis apie rašymą, bet, tiesą pasakius, rašyti ėmiau tik pradėjęs trečią dešimtį. Iki tol neįsivaizdavau savęs kaip rašytojo. Taip jau susiklostė, kad nuskridau į Japoniją ir gyvenau ten metus – kaip tik tada ir nusprendžiau pabandyti laimę – pradėjau kurti trumpus apsakymus. O istoriją pasirinkau studijuoti todėl, kad ji man patiko. Tiesiog jaučiau, kad istoriją studijuoti verta, ir niekada nepraradau susidomėjimo. Man patiko mintis rašyti grožinę literatūrą, bet pradžioje istorija nefigūravo mano kūryboje, nors tam ir nebuvo jokios ypatingos priežasties. Tik vėliau ėmiau rašyti apie praeities įvykius. Negalėčiau savęs pavadinti istorinių romanų rašytoju. Pirmiausia aš – grožinės literatūros kūrėjas, net jei ir didžioji dalis mano aprašomų įvykių yra realūs.
– Papasakokite man apie Pivėjaus personažą. Supažindindamas skaitytoją su juo aprašote svarbų istorinį įvykį. Jis išgalvotas personažas ar radote jo atitikmenį istorijoje?
– Kurdamas Pivėjaus personažą turėjau galvoje kelias tikras asmenybes, bet didžiąja dalimi jis yra mano fantazijos vaisius. Mąsčiau apie ne vieną charakterio tipą: tiek apie žmogų, greitai išmokusį skaityti, tiek apie tokį, kuris yra visiškai nepriklausomas ir nesibodi priešintis valdžiai. Pivėjaus asmenyje sutelkiau keletą žmonių tipų vienu metu, o tai, manau, yra pakankamai dažnas reiškinys grožinėje literatūroje.
Didžiausia problema buvo ta, kad teko labai ilgai rinkti medžiagą. Prireikė daug laiko, kol visą informaciją įsisąmoninau ir galėjau paversti pasakojimu, prisipažinsiu – buvo ir nevilties akimirkų.
– Nors Pivėjus – patraukli asmenybė, ar nejautėte nerimo „prakalbindamas“ aborigeną – tai yra prabildamas aborigeno lūpomis? Gal net konsultavotės su Aborigenų kultūros taryba?
– Supratau, kad tai delikatus reikalas ir rizikingas sprendimas, bet tai buvo neišvengiama. Knygoje yra dvidešimt pasakotojų ir kiekvienas jų pasakoja savo istoriją. Jei būčiau daręs išimtį dėl Pivėjaus, manau, tai būtų sutrikdę knygos stilių, dar daugiau – atrodytų, kad pats savo knygoje propaguoju savotišką diskriminaciją. Aš niekuomet nesiekiau parašyti knygos būtent iš aborigenų žiūros taško, bet juk pagrindinė romano tema – anglų tauta ir jos siaubingi nusikaltimai Tasmanijoje, o perteikti aborigenų patirtį galėjau tik prakalbindamas Pivėjų. Be šio elemento knyga tiesiog būtų buvusi beprasmė. Jaučiau, kad tai – būtinybė. Numaniau, jog tai gali sukelti bėdų ir nustebau, kad knyga buvo priimta taip gerai. Paaiškėjo, kad tai anaiptol ne problema.
– Man patiko siužeto posūkis romano pabaigoje, lentelė su užrašu „Nežinomas vyriškis, manoma, Tasmanijos aborigenas“. Ar vis dar yra žmonių, kurie tiki eugenika ar socionikos teorija?
– Taip, yra. Pastaraisiais dešimtmečiais, rodos, grįžo ir šių teorijų populiarumas. Tai veikiau asmeninis nusistatymas nei mokslas, nors tokių pažiūrų žmones mokslo parama tik dar labiau paakina. Visuomet atsiranda tokių, kurie linkę į rasizmą. Pasaulis būtų geresnis, jei nebūtų taip manančių žmonių, bet manau, jų visuomet bus.
– Vienas iš įdomesnių konfliktų, aprašomų knygoje, kyla tarp vadinamųjų geradarių, mėginančių aborigenus paversti krikščionimis, pakeisti jų vardus ir aprengti vakarietiškais drabužiais, – žodžiu, tarp tokių kaip Robsonas. Ar tai – dar viena rasizmo forma?
– Be abejonės. Tokio pobūdžio elgesys galiausiai tapo toks pats žiaurus kaip ir atvira agresija. Tai savotiškas fenomenas, tik modernesnis. Tikras angliškas kankinimo būdas.
– Epiloge rašote: „Visa grožinė literatūra, – beje, ir negrožinė – susitelkia į tai, ką ji vaizduoja. Tai vienas pirmiausių jos uždavinių.“ Papasakokite plačiau apie tai, ką šiais žodžiais norėjote pasakyti.
– Mano manymu, tai neišvengiama. Pats rašymo procesas reikalauja pasirinkti prioritetus, nes pasakodamas istoriją negali per daug išsiplėsti. Tai, ką parašysi, nebus vienintelė tiesa, bet tu turi į ką nors susitelkti. Tai daroma rašant tiek grožinę, tiek negrožinę literatūrą. Svarbiausia yra stengtis apčiuopti tiesos užuomazgą. Manau, kad jei pavyksta perteikti akimirkos dvasią ir tokiu būdu, galbūt, iš praeities prikelti dalelę tiesos ir to meto realybės – tai jau daugiau, nei galėtų padaryti detalūs faktiniai liudijimai. Turbūt istorija man išties svarbi. Dievinu istoriją ir žiūriu į ją rimtai. Man nepatinka, kai ji iškraipoma, bet juk gebėjimas modifikuoti tiesą būdingas žmonėms, kartu tai ir viena iš svarbiausių grožinės literatūros ypatybių.
Pagal compulsivereader.com parengė Monika Grigutytė
