„Eidžizmas sako, kad arba tu esi per mažas ir nieko negali padaryti – nesupranti, arba jau per senas ir eik ilsėkis. Žmonės, per jauni arba per seni, atribojami nuo visuomenės“, – rimtai kalba rašytojas.
Šią visuomenės ydą jis perpynė su istorija apie superbobutes – seneles, kurios nėra tokios paprastos, kaip mes įsivaizduojame pažvelgę į jas pirmu žvilgsniu. Jos šioje knygoje yra nenuspėjamos, stiprios ir turi paslapčių, kurios lemia mūsų visų kasdienybės saugumą.
M.Marcinkevičius savo knyga kelia atvirą klausimą – ar tikrai viską žinome apie savo artimuosius? Juk ir senelės bei seneliai ne visada buvo seni, ne visada tik mezgė ar kepė blynus su uogiene.
„Kitą kartą einant parduotuvėje ar kažkur viešoje vietoje pamačius senučiukę net nežinai – galbūt ji gerbiama profesorė“, – svarsto knygos autorius ir sako, kad reikia ieškoti kitokio santykio su savo artimaisiais.
Su rašytoju kalbamės apie naują jo knygą, literatūrinius pokštus, skaitytojų laiškus, perdimo meditacijos metu nevengiančius vienuolius ir jau parašytą antrą istorijos dalį, kuri atliepia aktualijas – skaitytojus nukelia į superbobučių kovą su Kremliumi.
Tačiau viską pradėkime nuo kiek netikėto pirmo klausimo.
– Mariau, mūsų pokalbį pradėkime kiek kitaip. Ar jūs pats mėgstate patiekalus su silke?
– Labai. Silkė vienas iš tokių kultinių dalykų, kuriuos aš mėgstu.
– Klausiu neatsitiktinai. Jūsų knygoje „Superbobutės“ yra daug nuorodų į silkes – kūrinyje ne tik apie jas kalbama, tačiau jos skaitytoją lydi iliustracijose visos istorijos metu. Tad kodėl būtent silkės?
– Aš labai mėgstu žvejoti, esu užkietėjęs žvejys. Kai pažiūri, tai pas mane vos ne pusė eilėraščių yra apie žuvis arba žvejybą (juokiasi).
Klausinėjau vaikų – savo, kaimynų, anūkų – ko jie labiausiai nemėgsta švenčių metu. Jie man išvardijo patiekalus – liežuvis su krienais, silkė ir t.t. Po to taip išėjo, kad knygoje ir senelė susapnuojama, kur ji virsta ne vilku, o silke ir rykliu. Tad nutariau, kad į knygą galima įdėti ir tokių trumpų intarpų su silkių nuotykiais – taip atsirado juokinga įterpimų serija apie silkes. Dabar ir atvirukų su silke pridarėm (juokiasi).
– Skaitytojas skaito vieną istoriją, tačiau paraleliai iliustracijos jam atskleidžia kitą pasakojimo liniją.
– Tokia idėja. Ir ji visiems labai patiko.
Dabar jau parašiau antrą knygos dalį, kuri atspindi nūdieną – ji vadinsis „Superbobutės prieš Kremliaus monstrą“. Istorija bus tokia, kad Rusijoje apsišaukėlis prezidentas užgrobia valdžią ir ant Kremliaus užkelia tokią žvaigždę, kuri spinduliuoja spindulius. Dėka jų visi mato iškreiptą realybę – visiems viskas atrodo super gerai. Ir tai būtų nieko, gyvenkit kaip nori, bet apsišaukėlis prezidentas nutaria užgrobti visą pasaulį. Kaip šioje knygoje yra šalutinė istorija apie silkes, taip naujoje knygoje bus istorija su matrioškomis, kurias pasitelks su tuo prezidentu kovojančios superbobutės.
– Superbobutės – regis, eilinės močiutės, kepančios blynus, tačiau vėliau paaiškėja, kad jos ne tokios įprastos ir net nepaprastos. Kaip gimė šie personažai ir pati knygos idėja?
– Aš bendradarbiauju su vaikų literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Su jais kartu darėme „Knygiukus“ – tai didelis projektas. Ten viena iš temų buvo eidžizmas – žmonių diskriminacija dėl amžiaus. Pirmą knygiuką padariau apie Sabriną Pasterski – ji gyvena Amerikoje, Kubos emigrantų dukra. Ji, būdama dvylikos metų, pradėjo statyti lėktuvą – per metus pastatė ir trylikos metų išsilaikė piloto licenciją.
Eidžizmas sako, kad arba tu esi per mažas ir nieko negali padaryti – nesupranti, arba jau per senas ir eik ilsėkis. Žmonės, per jauni arba per seni, taip atribojami nuo visuomenės. Ši tema buvo „Vaikų žemės“ paskelbta ir ji man labai patiko. Aš tuomet padariau abu polius – knygiuką apie Sabriną Pasterski, o po to nutariau padaryti apie bobutes, parodyti visus stereotipus – kaip mes žiūrime į senus žmones. Neva jie visi ligoti, barasi ant valdžios ir skundžiasi sveikata, nors viskas yra ne taip.
Aš daugiausia laiko praleisdavau su savo senele – mano senelis mirė, kai buvau visai mažas, tad aš jo nelabai prisimenu.
Gal mes dažnai net ir nežinome apie savo senelius, prosenelius, kuo jie užsiėmė – gal jie kariavo, važiavo į ekspedicijas, lipo į kalnus. O jie mums tiesiog yra senelis ir senelė, kokius mes juo matome dabar – su maišeliu vaistų ir krūva ligų. Tad nutariau padaryti taip, kad tos bobutės gali būti super.
– Šalia tų temų, kurias minite, knygoje jūs herojizuojate superbobutes. Nors atrodo, kad vaikams jų senelės ir seneliai savaime yra herojai, tačiau jūsų knygoje tas herojiškumas pakeliamas dar aukščiau.
– Šia knyga siekiau sukelti dialogą, kad vaikai, kurie perskaitys apie superbobutes, eitų pas savo seneles ir su jomis kalbėtųsi.
Man pačiam pats nuobodžiausias dalykas būdavo, kai senelė arba senelis pasisodindavo ant kelių ir vartydavo geltonų nuotraukų albumus. Dabar kaimynų anūkai paskaitė knygą, pasijuokė ir pradėjo klausinėti senelius, ką jie ir kaip darydavo jaunystėje, prašė vartyti tuos nuotraukų albumus – atsirado kitas santykis.
– Bet kodėl superbobutės, o ne superseneliai? Žinoma, senelius mes knygoje taip pat sutinkame, tačiau kodėl į jūsų akiratį kaip pagrindiniai herojai pateko senelės, o ne seneliai?
– Taip išėjo iš mano patirties. Aš daugiausia laiko praleisdavau su savo senele – mano senelis mirė, kai buvau visai mažas, tad aš jo nelabai prisimenu. Mano senelė, kai aš sužinojau visą jos istoriją, buvo labai kieta. Ji gimė dar prie caro, būdama aštuoniolikos metų išvyko į Rygą, tada prasidėjo Pirmas pasaulinis karas. Ji tuomet dirbo amunicijos fabrike ir ją išvežė į Sankt Peterburgą, ten prasidėjo revoliucija, su savo lagaminėliu jį grįžo į Lietuvą. Tarpukaryje gyveno Vilniuje, vėliau Latvijoje, kai prasidėjo Antras pasaulinis karas. Po to grįžo į Kauną, gelbėjo žydus. Labai įtemptas gyvenimas, tikrai superbobutiškas.
Kai išgirdau savo senelės gyvenimo istoriją, supratau, kad buvo superbobutės gyvenimas, o ne šiaip tos, kuri mezga kojines ir maitina anūkėlius uogiene. Praeitis gali būti labai įdomi – galbūt to mes nepatirsime per visą gyvenimą, ką ji patyrė jaunystėje.
– Kiek šioje knygoje yra jūsų vaikystės patirties?
– Dažniausiai knygas rašau iš savo patirties. Vienoje knygos vietoje rašau, kad paseilinus pirštą pavaloma panosė – ryškiai prisimenu, kaip senelės sesuo prisivalgo, pavyzdžiui, šaltienos su česnaku, patrina man panosę ir po to pats vaikštai smirdėdamas (šypsosi).
Iš tikrųjų yra daug dalykų iš savo vaikystės.
– Rašant ieškojote papildomo įkvėpimo? Kai kurios knygos scenos – lyg iš veiksmo filmo: lazerių signalizacijos, stiklų pjaustymas norint paslapčia patekti į patalpas, herojiški šuoliai.
– Kai jaunesnis buvau, labiau mėgau tuos veiksmo filmus ir knygas.
Jei nori nagrinėti rimtą temą, ją reikia įvilkti į patrauklų pavidalą. Gyvenimas dabar greitas, labai didelė konkurencija mums rašytojams – anksčiau buvo mažai rašytojų, o daug skaitytojų ir jokios televizijos (juokiasi). O dabar yra „YouTube“, „Tik Tok“ ir visi kiti dalykai, kuriuos reikia nukonkuruoti, tad reikia rašyti, kad būtų pagavu.
– Skaitytojai jus giria dėl humoro, kuris patinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. Kaip istorijose konstruojate tas situacijas, kurios priverčia nusijuokti?
– Kai rašau, man pačiam tai nebūna juokinga (juokiasi). Tad turiu pasitikrinti, duoti kažkam paskaityti. Aš rašau, atrodo, kad pajuokauju, bet galvoju, ar tai visgi juokinga, ar ne. Bet po to matai, kad kiti juokiasi, tad būna labai smagu, kad buvo pataikyta su humoru.
Knygoje yra tokių vietų apie perdimą. Domiuosi senomis religijomis – budizmu, zoroastrizmu. Kažkada Irane gyvenau pas zoroastristus, o šią žiemą buvau Šri Lankoje ir gyvenau pas budistus vienuolyne. Ten buvo senų vienuolių – nuo aštuoniasdešimties iki devyniasdešimties metų amžiaus. Pusryčius, pietus jiems dažniausiai gamina pasauliečiai, kokia nors šeima. Kai jie pavalgo, būna bendras užsiėmimas – bendra meditacija, kai susirenka dvidešimt ar trisdešimt vienuolių. Ir tie diedukai sėdi sau ramiai ir pirsčioja (juokiasi). Kai paperdžia, jiems labai linksma. Buvo ir keletas mokyklinio amžiaus vienuolių – jiems būdavo linksmiausia.
Dažniausiai knygas rašau iš savo patirties.
Po to aš jų apie tai paklausiau ir jie sako – juk labai linksma. Tad aš supratau, kad mes visa tai galbūt labai bandome užglaistyti, nuslėpti, o iš tikrųjų žmonės iš to linksminasi. Iš tiesų tai natūralu – kas neperdžia šitame gyvenime.
– Juk ir vienos jūsų knygos personažės vardas yra Stasė Perdasė.
– Taip, ji mokslininkė.
– Kalbant apie personažus. Čia sutinkame ne tik mokslininkę Stasę Perdasę, bet ir buvusias gimnastes, dvynes Verą ir Lerą, babą Vorę, kuri nuolat megzdavo. Galiausiai jų vyrus senelius. Kuris personažus jums artimiausias?
– Knygoje veikiančio Roko senelė Elena yra mano senelės prototipas – jai net ir savo senelės vardą daviau. Ji tokia tvirto charakterio, gana griežta ir mokėjo visus laikyti savo kumštyje. O visos kitos senelės – pridėjau joms įvairių gabumų. Kitą kartą einant parduotuvėje ar kažkur viešoje vietoje pamačius senučiukę net nežinai – galbūt ji gerbiama profesorė.
– Grįžtant prie jūsų pokštų knygose – kas yra didieji jūsų kritikai, kurie pasako, istorija juokinga ar ne?
– Anksčiau, žinoma, tikrindavau ant savo vaikų, bet laikas žiauriai greitai bėga – kol pradėjau rašytojo karjerą, vaikai ir užaugo. Dukrai jau septyniolika, o sūnui bus dvidešimt vieneri. Dabar duodu paskaityti žmonai, kaimynams, kad jie duotų draugams, vaikams.
Vaikai mėgsta, kad jiems skaitytų knygas, ypač kas turi daugiau vaikų – du ar tris skirtingo amžiaus – visus susisodina ir skaito jiems. Tad tai labai geras pasitikrinimas.
Aš dažniausiai darau dvi paralelines istorijas, kurios tinka ir suaugusiems, kurie skaito vaikams, ir vaikams, kurie klauso. Tad suaugę ir vaikai gauna kaip ir skirtingą istoriją (šypsosi).
– Kalbant apie antrą knygos dalį, apie kurią jau užsiminėte pokalbio pradžioje. Šios knygos pabaigoje skaitytojui paliekama tarsi užuomina, kad kita knygas bus apie supersenelius.
– Aš irgi taip galvojau, bet tos superbobutės yra tokios gana įnoringos... (juokiasi). Dažnai rašant sugalvoju knygos griaučius, o herojai yra tokie išdykę, kad jie berašant nutempia nežinia kur (juokiasi).
Aš irgi norėjau parašyti knygą apie supersenelius, bet superbobutės juos pastūmė į šoną ir nutarė pabūti antros knygos herojėmis. Parašysime tada trečią (šypsosi).
– Ar dažnai sulaukiate laiškų iš savo skaitytojų? Kai ne tik dėkojama už parašytas knygas, bet pateikiama ir pastabų, pasiūlymų, kritikos.
– Kritikos ne tiek ir daug gaunu, bet ir jos būna. Dažniausiai parašo tėvai. Po mano knygos „Akmenėlis“ buvo daug atsiliepimų, ypač iš žydų bendruomenės.
Mano daugelis knygų yra išversta į nemažai užsienio kalbų. Tad sulaukiu nemažai atsiliepimų, pavyzdžiui, iš Latvijos. Kartais parašo iš Graikijos, Turkijos. Ypač skaitytojai parašo instagrame. Labai pamalonina širdį ir duoda impulsą rašyti toliau.
– Kokia tikimybė, kad ir „Superbobutės“ pasieks ne tik Lietuvos skaitytojus?
– Buvau susitikęs su Latvijos leidėjais, tad knyga rezervuota – lapkričio mėnesį pradės leidybinius darbus.
Dabar situacija buvo tokia kovidinė, viskas užsidarė. Kadangi dabar atsidaro visos mugės, tad bus Frankfurto knygų mugė, Bolonijos knygų mugė – manau, kad ši knyga turėtų išjudėti, nes linksma, nagrinėja svarbią temą, be to, bus ir antra dalis, kuri galbūt pasirodys aktuali – apie Kremlių (juokiasi).
– Kada skaitytojai gali tikėtis antros knygos dalies?
– Kai pradėjau ją rašyti, iliustratorė Viktorija Ežiukas buvo Islandijoje. Bijojau, kad ji ten labai užsiėmusi. Aš buvau parašęs gal trečdalį knygos, nusiunčiau jai paskaityti. Ir ji man parašė – vau, kaip faina, jau pradėjau piešti eskizus.
Tai ir mane truputį pakylėjo, tad iš karto greitai rašiau likusią knygos dalį. Dabar viskas priklauso nuo iliustratorės. Labai norėčiau Vilniaus knygų mugėje knygą jau turėti – pagrindinis mūsų literatūrinis įvykis.
– Palinkėsiu sėkmės, kad spėtumėte. Ačiū už pokalbį.
