„Kai dabar pasiklausau, ką pasakojau apie knygą, kalbėjau tarsi apie „Mo“, bet iš tiesų jau pasakojau apie tai, ką norėčiau, ką turėčiau, galbūt ką galėčiau rašyti toliau“, – sakė M.Nastaravičius.
„Mano šeimos nariai gali pasliudyti, kad tai nėra knyga apie šviesaus atminimo Petrą Nastaravičių. Aš viliuosi, kad taip nėra. Stengiausi rašyti apie tai, kaip mačiau savo bendruomenę, kurioje gyvenu, kaip mačiau savo kartos tėvus, kaip prisimenu tą lūžį, kurį jie išgyveno, keičiantis santvarkoms.
Žinote tą istoriją, jau esu ją pasakojęs, kad griuvus kolūkiui tėvas už savo gyvenimo nuopelnus gavo pienovežį. Tas pienovežis stovėjo kieme, kol sutrūnijo. Jis pusę daržo užėmė ir mama vis prašydavo, kad jį išvežtų – gal ten būtų galima kokių braškių pasodint. Ir man taip pikta būdavo, kad ten tas trantas rūdija, bet supratau, kad mano tėvui, kiekvieną rytą atsikėlus ir į jį žiūrint pro langą, tai asocijuodavosi su jo laiku, su tuo, kam jis skyrė savo gyvenimą“, – pristatyme sakė M.Nastaravičius, pridūręs, kad taip gyveno ne tik jo šeima, bet ir visa jo karta.
Vis tik autorius atkreipė dėmesį, jog šioje knygoje justi ryšys ne tik su tėvu, bet ir su sūnumi: „Gimus sūnui – čia yra tikras gyvenimo įvykis, apie kurį pasakoju ir knygoje – ėmiau galvoti apie sąvoką, įvaizdį, žodį, temą, kuri susietų praradimą ir gimimą, netektį ir džiaugsmą. Ir taip labai ramiai, lėtai pasirašė „Bendratis“.
M.Nastaravičius teigė besitikintis, jog šioje knygoje atsiranda distancija tiek su poetiniais, tiek su biologiniais tėvais.
„Žinoma, kad kiekvienas mūsų savo artimam, mylimam žmogui jaučiam pačius įvairiausius jausmus ir emocijas, ir kai jų netenkam, taip pat labai skirtingai tas emocijas išreiškiam. Man norėjosi ramaus, paprasto, sąžiningo kalbėjimo. <…> Man norėjosi tokio santykio, apie kurį ir aš svajočiau, jog kada nors sūnus galvos apie mudviejų santykį. Kad jis nebūtų kupinas neišsipildymų, lūkesčių, kažkokios stokos. Kad jis būtų sąmoningas, ramus, galbūt su šiek tiek ilgesio, bet be didelių sentimentų.
Kažkada tarp „Mo“ ir tarp šitos knygos man pasirodė kad labai norėčiau sukurti kažkokį vieną eilėraštį, su kuriuo žmogus, kada nors po penkiolikos ar kažkiek metų skaitydamas kažkur užsilikusią lietuvių poeziją, galėtų tą autorių su juo tapatinti, tą tekstą su juo susieti. Ši knyga iš esmės yra pastanga tą vieną eilėraštį sukurti“, – sakė poetas.
Išleidus „Bendratis”, M.Nastaravičiui buvo paskirta Jurgos Ivanauskaitės vardo premija, knyga taip pat pateko į kūrybiškiausių 2018 m. knygų sąrašą – knygos dizainą kūrė Agnė Dautartaitė-Krutulė.
Tačiau pačiam autoriui šie įvertinimai kelia dviprasmiškus jausmus: „Visos tos premijos, tiek įvertinimai, man atrodo, yra skiriami avansu. Tai sykiu ir džiugina, bet kartu iš artimiausių žmonių literatūroje aš vis tiek jaučiu tą tokį „parašyk dar geriau šiek tiek“. Kartais atrodo, kad jie ne mano poeziją palaiko, bet mane, kaip žmogų, tą poeziją rašantį. Ir tai kelia įtampą”, – kalbėjo M.Nastaravičius.
