Ciniškai žvelgdamas į gyvenimą M.P.E.Martynenko savo kūryboje nevengia pasakoti apie savo asmenines patirtis – šeimoje, darbe, kasdienybėje. Šios patirtys ne visada yra linksmos ar malonios. Neretai jos būna ir skaudžios.
„Didžioji dalis mano knygos turinio yra toks dvasinis, emocinis ir intelektualinis ekshibicionizmas. Bet kartu aš suprantu, kad apsinuoginimas atveria kelią į tikrumą“, – pasakoja rašytojas, šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje siekiantis tapti aktoriumi.
Kas kurti įkvepia šį autorių? Kokias knygas jis skaito ir kokių negali skaityti? Kas yra jo literatūros idealai?
Šį kartą apie tai kalbamės su knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ autoriumi M.P.E.Martynenko.
– Pradėkime nuo jūsų. Cituoju tai, kas apie jus parašyta jūsų knygoje „Be penkių pasaulio pradžia“: „M.P.E.Martynenko studijavo filosofiją, vertimą, metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. Dabar pradėjo studijuoti vaidybą“. Mariau, kas iš tiesų esate?
– Aš visą laiką pagalvoju, kad dabar, išėjus knygai, atsirado „titulas“ rašytojas arba kūrėjas. Bet aš nesugebu įvardinti, kas esu.
Mes dažnai patys save pavadiname pagal veiklą, kurią mes darome. Galima būtų sakyti, kad aktorius, nes vaidina spektaklyje ar filme, išleido knygą, vadinasi, sakome rašytojas. Tačiau man viską apima žodis „gyventojas“. Žmogaus gyvenimas yra ne tik kažkoks baigtinis rezultatas, kurį galima įvardinti, kol žmogus dar gyvas. Tad ir į klausimą, kas esi, atsakymas yra visas klausinėjimo procesas, o ne baigtinis teiginys. Kadangi dar gyvenu, tai kol kas esu gyventojas ir užsiimu begale veiklų.
– Jūsų knyga – ciniškas ir tragikomiškas žvilgsnis į jus supantį pasaulį, patį gyvenimą. Kaip gimė šis kūrinys?
– Viskas prasidėjo turbūt daugiau nei prieš šešerius metus, kai atradau performatyviosios literatūros žanrą – slam poeziją. Vėliau tie žanrai maišėsi tarp skaitymų, performansų. Prieš šešerius metus pradėjau rašyti tekstus, kurie buvo atliekami kartą per mėnesį baruose, klubuose, aikštėse. Ilgainiui žmonės pradėjo klausinėti, kur galima rasti ir paskaityti tuos tekstus. Man pačiam jie atrodė vienkartiniai – kartą įvykstantys ir tuo pasibaigiantys.
Prieš metus pradėjau rašyti tinklaraštį ir visi tie tekstai sugulė į tokią krūvelę. Tuomet pradėjome bendrauti su leidykla ir galiausiai atsirado knyga.
Bet rašydamas visus tekstus, juos kurdamas ar apie juos galvodamas, aš niekada negalvojau, kad jie pavirs knyga. Šie tekstai būdavo skirti žodinei, sakytinei formai – ir man to užteko. Toks hibridas tarp literatūros ir teatro. Išties viskas prasidėjo nuo malonių vakarų (šypsosi)
– Viename iš knygoje publikuojamų tekstų jūs pasakojate, kad norėjote tapti rašytoju. Štai – knyga išleista. Esate patenkintas šiuo rezultatu?
– Apie tai svajojau, kai man buvo keturiolika ar penkiolika metų, bet galiausiai ši svajonė nunyko.
Ar džiaugiuosi? Taip. Aš nesigailiu, kad ši knyga egzistuoja, ir tai jau daug pasako. Žinoma, sulaukiu įvairių vertinimų – ir kritikos, ir papeikimų. Bet man džiugu, kad ji, tokia knyga, yra.
– Knygoje esate labai atviras. Nieko neslėpdamas pasakojate apie savo šeimą, gyvenimą, darbines patirtis. Ir tie jūsų išgyvenimai ne visada yra linksmi. Čia yra ir skaudžių momentų. Nebijote būti toks atviras?
– Bijau. Iš tikrųjų prieš kiekvieną tekstą, išėjimą ant scenos ar tokį atsivėrimą – yra baimės. Didžioji dalis mano knygos turinio yra toks dvasinis, emocinis ir intelektualinis ekshibicionizmas. Bet kartu aš suprantu, kad apsinuoginimas atveria kelią į tikrumą.
Kai aš pasakoju savo istorijas, stengdamasis pats save išskrosti ir nepalikti jokių gėdingų detalių nuošalyje, užsimezga ryšys. Daugelis žmonių, perskaičiusių šiuos tekstus, pradeda bendrauti, jie nebijo atsiverti ir taip gimsta tie tikrumo momentai, kurie man yra brangiausi – gyvenime brangesni už viską.
Prisimenu frazę: „Duok žmogui kaukę ir jis tau pasakys tiesą“. Ir tai yra paradoksas, nes tikrumas atsiveria per pavidalų, vaidmenų keitimą. Tai nugali baimę, gėdą, nejaukumą, nepatogumą.
– Ant knygos viršelio parašyta, kad tai „tekstai malonumui sužadinti“. Jie ne ką mažiau gali ir įkvėpti. O kas jus patį įkvepia? Kur ieškote to įkvėpimo kūrybai?
– Mes važinėjame su įvairiais projektais po mokyklas, ligonines, kalėjimus. Ir aš esu susidūręs su daugelio žmonių nuomone, kad štai esame mes ir yra menininkai. Man atrodo, kad yra labai blogas dalykas, kad menininkai ir menas yra mistifikuojama. Iš tikrųjų tai yra toks pat darbas, kaip ir visi kiti darbai. Juk yra toks ir pasakymas, kad yra „dešimt procentų talento ir devyniasdešimt – darbo“.
Kas įkvepia? Būties slėpiniai ir buities paprastumas. Daugelis tekstų gimsta iš kažkokio susižavėjimo tuo, ką atrandi. Ir atrasti ką nors gali nebūtinai kraštutinėse situacijose ar marginaluose, bet ir pilkame kasdienybės kūne, kuriame taip pat yra labai daug žavių dalykų. Tad įkvepia daugelis dalykų – nuo mažų smulkmenų iki didingų slėpinių.
– O kaip kuriate? Kaip gimsta jūsų tekstai? Stebite aplinką, iš jos semiatės idėjų – žymitės ką nors užrašų knygelėje ar ant popieriaus lapelio?
– Aš visada į užrašų knygutę užsirašinėju mane supančio pasaulio detales, įvykius, ištraukas iš dialogų. Kai bandau viską sisteminti, pamatau, kad kai kas susijungia, ir sujungti tas detales yra bene vienintelis mano, kaip rašančio žmogaus, nuopelnas.
Kartą kalbėjau su Gediminu Kajėnu ir jis pasakojo, kaip teatro fotografas Dmitrijus Matvejevas yra pasakęs, jog fotografija yra toks menas, kuris gali atsirasti netyčia. Ir G.Kajėnas tada sakė: „Taip pat ir poezija.“
Ir aš iš karto prisimenu pokalbį, kuris vyko tarp manęs ir mano mylimosios, kai mes dar tik buvome pradėję pažintį. Mūsų dialogas buvo toks – aš paklausiau: „Ką tu darai su savo geismu?“ Ji atsakė: „Nieko.“ Aš vėl paklausiau: „O ką jis daro su tavimi?“ Ji atsakė: „Būna labai gražu.“ Tai yra keturių eilučių poezija.
Kai aš pasakoju savo istorijas, stengdamasis pats save išskrosti ir nepalikti kažkokių gėdingų detalių nuošalyje, užsimezga ryšys. Daugelis žmonių, perskaičiusių šiuos tekstus, pradeda bendrauti, jie nebijo atsiverti ir taip gimsta tie tikrumo momentai, kurie man yra brangiausi.
– Pakalbėkime apie jus kaip skaitytoją. Ką skaitote?
– Dabar daugiausia skaitau draminę literatūrą, kiek jos reikalauja mano studijos. Neseniai perskaičiau Ingmaro Bergmano „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ – labai man patikusi knyga, nuostabi.
Mano mėgstami autoriai – Aldous Huxley, Umberto Eco, nors jo literatūra daugiau literatūrologinė, bet ir romanai man patiko. Taip pat Johnas Fowlesas, Milanas Kundera. Tačiau nėra tokių autorių, prie kurių būčiau prisirišęs labai ilgam laikui ir mano skaitomi žanrai dažnai kinta. Kartais norisi lyrikos arba draminės literatūros. Kartais skaitau mokslines knygas ir dokumentines, kas jau yra toli nuo beletristikos.
– Jei reikėtų išskirti kelias geriausias jūsų skaitytas knygas, kokios tai būtų?
– Pastarosios, kurios paliko didelį įspūdį, tai Maxo Frischo „Tarkim, aš Gantenbainas“, Johno Steinbecko „Į rytus nuo Edeno“, Aldous Huxley „Kontrapunktas“, Johno Fowleso „Magas“.
– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Yra tokių, kurių labai nemėgstu, bet net skaitant jas gali atrasti peno savo kūrybai. Kažkada skaičiau sovietmečiu išleistą knygą, regis, jis vadinosi „Moters darbo ir buities higiena“ – joje pateikti faktai mane labai nustebino.
Man labai koktu pasidaro nuo saldaus sentimentalumo arba tuščios formos. Ir aš nekalbu apie dadaizmą arba XX amžiaus avangardą, nes to laikotarpio kai kuriuos kūrėjus galime vadinti formalistais, bet ta forma, esanti pati dėl savęs, man atrodo, nebuvo tuščia.
Net ir skaitant romaniūkščius minkštais viršeliais, kurie yra prisotinti emocionalumo ir saldaus sentimentalumo, galima gardžiai nusijuokti.
– Jūs savo knygoje taip pat kalbate apie daug rašytojų. Nuo Platono iki Umberto Eco. O viename iš tekstų sakote, kad jei nubudęs prie lovos išvystumėte Umberto Eco, suprastumėte, kad situacija išties prasta. Kiek jums svarbus kalbėti apie rašytojus, knygas?
– Aš dažnai susimąstau apie takoskyrą tarp literatūros ir meno. Ir galvoju, kad yra žmonės, apie kuriuos rašo knygas, ir yra žmonės, kurie labai aistringai gyvena gyvenimą, o ne užsiima literatūra. Kartais svarstau, kad reikėtų atsisakyti viso šito ir asmeniškai išgyventi kiekvieną duotą momentą. Prisimenu, viename mano skaitytame esė rinkinyje apie fotografiją buvo pasakyta: fotografas visada palaiko atstumą tarp savęs ir to, kas vyksta. Man atrodo, kad rašytojo vaidmuo yra panašus.
Bet tuomet suvokiu, kad tos skirties tarp literatūros ir gyvenimo gal net nėra. Prisimenu žodžius: „Gamta gimdydama gimsta“. Kuo literatūra man nuostabi? Ji aprašo ne tik esantį pasaulį, ji virsta esančiu pasauliu. Daugelis iš mūsų užaugo su pasakomis, skaitė komiksus, žiūrėjo animacinius filmukus. Ir ten buvo herojus Peliukas Mikis – jį turbūt žino visas pasaulis, apie jį žino daugiau žmonių nei apie mane. Tam tikra prasme jis yra daug realesnis nei aš. Matyt, ir literatūra yra tokia – milijardai žmonų žino apie Harį Poterį ir tai jau yra tapę stipria gyvenimo dalimi.
Kas įkvepia? Būties slėpiniai ir buities paprastumas. Daugelis tekstų gimsta iš susižavėjimo tuo, ką atrandi.
Svarbu palaikyti meno pulsą ar kalbėt apie tai, kas žmogui artima. Mano atveju – tai literatūra. Galiausiai aš suprantu, kad tai yra pasakojimai apie žmogų ir pasaulį. Lengva į tokias abstrakcijas nueiti, tačiau manau, kad menas ir jo propagavimas yra svarbu. Bet aš kalbu kaip menininkas ir esu šališkas šiuo klausimu.
– Ar turite rašytoją idealą, į kurio kūrybą pažvelgus sakytumėte – norėčiau rašyti taip, kaip rašo jis?
– Kai buvau trylikos ar keturiolikos metų skaičiau Kurtą Vonnegutą. Tuomet perskaitęs kelias jo knygas buvau priblokštas – galvojau, kad taip nesugebėčiau. Vėliau atsiradę kiti rašytojai – Milanas Kundera, Aldous Huxley ir kiti, skaityti paauglystėje – pateikė tokį pasaulio paveikslą, kuriuo turbūt aš tikėjau labiau nei tuo, kas vyksta aplink mane. Arba norėjau tuo tikėti.
Aš žaviuosi lietuvių poetais. Donaldu Kajoku, Antanu A.Jonynu, Aidu Marčėnu. Būna, kad perskaitai eilutę ir lieki nuščiuvęs – tarsi žvelgdamas į trupinėlį amžinybės, į begalybės akis. Ir įvardinti vieną ar kelis autorius iš tokios gausybės būtų labai sunku.
Skaitydamas ne šios epochos literatūrą – Marcelį Proustą ar antikos autorius – aš dažnai nustembu, nes plunksna, kuri rašė prieš kelis šimtus metų, dabar, pasakysiu taip, gali pakasyti nugarą ten, kur šiandien niekas nebepasiekia.
Kol kas įvardinti vieno negaliu, tačiau gal ilgainiui juos atrasiu.
– Ateityje sulauksime dar vienos jūsų knygos?
– Aš manau, kad taip, nes tekstų vis atsiranda, literatūra nedingsta iš gyvenimo – omenyje turiu tempą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur studijuoju aktorystę. Ištinka momentai, kai supranti, kad ranka pati kyla prie rašiklio – atsiranda žodžiai, iš žodžių tekstai. Tai vis dar yra artima.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
