Pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Goodreads“ M.P.E.Martynenko kūryba sulaukia nemažai diskusijų. Vieni teigia, kad poetas savo sąmojus vagia iš internetų, jo literatūra sudaryta iš niekam neįdomių „Google“ faktų. Tačiau šalia jų puikuojasi ir aukščiausi įvertinimai, pagyros, o autorius visada sulaukia žiniasklaidos bei skaitytojų dėmesio.
Manau, kad pirmosios dvi autoriaus knygos („Be penkių pasaulio pradžia“, „Praeis“) įdomios, tačiau tai nereiškia, jog jose nematau kritikuotinų dalykų. Deja, trečioji knyga, „Mirtingumo įrodymai“, gerokai nuvilia.
Perskaičius visą žaibo greičiu išleistą M.P.E.Martynenko kronikos trilogiją, teko sau užduoti atvirą klausimą – čia literatūra ar grafomanija?
Autobiografiškumas ir charizma
Dauguma kritikuojančių M.P.E.Martynenko kūrybą kuo racionaliau jo spalvingą biografiją bando nustumti į šoną. Tačiau tai, kad „autorius nėra miręs“, ir padaro pirmąsias dvi knygas tokias gyvastingas ir sukeliančias skaitymo malonumą. Kalbėdama apie „autoriaus mirtį“, neturiu omeny 13-os M.P.E.Martynenko patirtų komų, bet prancūzų literatūros teoretiko Rolando G.Bartheso idėją, prieštaraujančią autoriaus, kaip vienintelio teksto aiškintojo, pozicijai. Nors tekstas XXI a. ir nebegali būti siejamas su vienu prasmės šaltiniu, šiuo atveju autoriaus biografija tampa bent jau centriniu tašku.
Analizuodama asmeninį žmogaus gyvenimą jaučiuosi idiotiškai, tačiau kai kurie faktai apie M.P.E.Martynenko yra žinomi viešai – nuo namie sprogusių fejerverkų iki slemo, nuo bare dirbančio jaunuolio, filosofijos studento iki studijų pas Oskarą Koršunovą. Man tai skamba kaip tikra holivudinė sėkmės istorija, kurioje gausu ne tik ribiškumo, bet ir europietiškos Vilniaus bohemos. Romantizuoti visa tai nėra sudėtinga, o jau patirti... ne kiekvienas savo kailiu drįsta.
Pavyzdžiui, „Praeis“ rašoma apie vieną meilės nuotykį, kurio metu pasakotojo mergina paprašė įkišti pirštą į užpakalį: Pakrutinau pirštą ir uždainavau Adelės „Hello from the Other Side“. Abu pradėjom žvengt taip, kad trumpam užmiršom patį aktą (79)
Todėl beieškant tinkamos sąvokos M.P.E.Martynenko kūrybai, ją pasufleravo literatūrologė Jūratė Čerškutė, nuolatos kalbanti apie autofikciją – literatūrą, kurioje susimaišo autoriaus ir pasakotojo biografijos. Manau, M.P.E.Martynenko yra puikus šio žanro žaidėjas.
Kitaip nei kiti asmenine patirtimi ir literatūra žaidžiantys menininkai, kaip vieną iš autofikcijos kūrimo priemonių galima išskirti M.P.E.Martynenko performatyvumą. Literatūrologė Neringa Butnoriūtė savo recenzijoje teigė: „Nenustebčiau, jei Martynenko nedaro skirties tarp teksto scenai ir tinklaraščio įrašo, o bet kokios formos kūrybą laiko sakralia terapinės saviraiškos visuma.“
Nesutikčiau, kad tai, jog autorius tekstų scenai ir tyliajam skaitymui neskirsto, sumenkina kūrybą su visa autoriaus figūra. Šis bendras žaidimo žiniasklaidoje, scenoje ir popieriuje darinys ir yra vienas didelis performansas, kurio detales seka įvairaus plauko gerbėjai. Jeigu šio poeto kūrybą bandytume vertinti pagal atskirų žanrų, bet ne performanso žanro logiką, ką reikėtų sakyti apie komiksus, Mariną Abramovič ir Alleną Ginsbergą? O ką daryti su pjesės žanru, kuri taip pat yra literatūra, bet scenoje skamba geriau nei popieriuje?
Faktas, kad knygoje fiksuojamos autobiografinės patirtys ne visada domina, o kai kuriuos skaitytojus net erzina ir glumina. Bet prijaučiantiems bitnikų poezijai, bukovskiškai literatūrai, mėgstantiems slemą M.P.E.Martynenko užrašomi nuotykiai gali pasirodyti juokingi, makabriški, mieli. N.Butnoriūtės žodžiais, „Be penkių pasaulio pradžią“ sudaro fragmentiški atsivėrimai liberaliam jaunimui priimtinomis temomis – kūniškumu, traumomis, priklausomybėmis, beprotyste ir šventumu ir t.t.
Į pirmąsias dvi autoriaus knygas žiūriu kaip į vieno Vilniuje gimusio jauno žmogaus neįprastos biografijos ir jo paties neįprasto požiūrio į gyvenimą liudijimą. Šiuo aspektu, pavykusiu žaidimu su skaitytojais, ne visada brandžiu gaivalu (kažkodėl iš rašytojo figūros tikimasi brandžios povyzos) autofiktyvumo aspektas tik prideda M.P.E.Martynenko „literatūriškumo“. O jei linija tarp kitų menų ir literatūros brėžiama taip griežtai, šį žodį galima pakeisti į „kūrybiškumą“.
Paviršutiniškumas ir new age (liet. Naujojo Amžiaus) bruožai
Diskusijoje apie paviršutiniškumą ir new age’iškumą pritarčiau kritikuojantiesiems, mat tuščio filosofavimo apie amžinąsias vertybes, kurios kartais primena grafomaniją, tikrai yra. Tačiau daugiau klausimų kelia to new age'iškumo lygmuo, kuris ir išskirtų jį nuo kitų poezija besivadinančių kūrinių.
Kaip teigiama Encyclopedia Britannica, Naujojo amžiaus judėjimas jungia įvairias ezoterines, spiritualines, religines patirtis siekiant kažkokios transformacijos ir gijimo. Ir čia galima pakalbėti apie N.Butnoriūtės minėtą „sakralią terapinės saviraiškos visumą“.
Manau, kad pirmosios knygos intencija nėra visiškai saviterapinė, dar viršelyje nurodyta, kad tai – „tekstai malonumui sužadinti“. Antroji knyga „Praeis“ jau kelia klausimų, o trečioji yra jau absoliučiai terapinė poezija (apie „Mirtingumo įrodymų“ poetiką skaitykite paskutiniajame skyriuje).
Kalbant apie lygmenis, jau recenzuota Neringos Rekašiūtės poezija „How to Swim Through Pain“ lyg trafaretas telpa į new age sąvoką, joje apie gijimą ir dvasines patirtis kalbama itin rimta intonacija. Tuo metu ne visai liguistą new age'išką M.P.E.Martynenko matymą išreiškia ironiškas požiūris į religijas bei savęs pažinimą.
Po ilgo pasakojimo apie dangiškąsias vertybes knygose subjektą ištinka koks gyvuliškas veiksmas – jis pagadina orą arba jį ištinka ejakuliacija. Kitais atvejais tiesiog juokaujama iš religinių autoritetų:
Manau, kad Jėzus, Mahometas, Buda ir kiti iš tos gaujos tikrai skaldė prikolus. Ir man atrodo, kad tai turėjo būti nuostabūs bajeriai, tiesiog dieviški. Tik tuo metu niekam iš metraštininkų neatrodė svarbu užrašyti tuos dalykus. O gaila. Yra daug kanoninių ir apokrifinių evangelijų „pagal…“ Galėtų būti bent viena evangelija „paprikolu“.
Kaip ir pirmojoje, antrojoje knygoje tikėjimas nuolatos kvestionuojamas:
Sunku. Vieną dieną atsikėlęs išpažįstu absurdo egzistencializmą ir rėkiu: Dieve, kodėl tu, blet, neegzistuoji? Kitos dienos vakare prie laužo grodamas dambreliu galiu prisiekti, kad girdžiu, kaip kažkuri dievybė juokiasi su mumis kartu. (7)
Savęs pažinimo nagrinėjimą N.Butnoriūtė įvardina kaip „jauno žmogaus lūzerystę“, kuri savotiškai kuria kolektyvinę patirtį. Tačiau, jos nuomone, autentiškumu manipuliuojantis reiškinys poezijoje žavingas tol, kol neužgožia pačios literatūros. O galbūt galima sakyti, kad autofikcija įdomi tol, kol ji yra kūrybiška. Sutikčiau su šiuo aspektu ir pridurčiau, kad M.P.E.Martynenko pirmose knygose nuo absoliučios new age'iškos grafomanijos gelbėja humoras, priimtinas „šventvagiškųjų vulgarybių“ nesikratančiai auditorijai.
Nepaistant pastarojo aspekto, M.P.E.Martynenko kūryboje paviršutiniškumas matomas ir kitur. Pavyzdžiui, joje yra begalės visiems nusibodusių lozungų, pavyzdžiui, „Praeis“ rašoma:
Aš noriu ramybės, aš noriu taikos ir už ją kovosiu! Net jei kovot už taiką tas pats, kaip pistis už skaistybę! (133)
Pats kūrinys, iš kurio ši citata ir išimta, yra sukonstruotas iš lozungų. O šie turi savybę sukelti emociją, bet nepaskatinti mąstymo (nebent esi filologas, nagrinėjantis lozungus). Vis dėlto, šis plakatinis „kovot už taiką tas pats, kaip pistis už skaistybę“ kažkaip nelimpa dėl elementaraus banalumo. Jeigu tik jis būtų pavartotas taip, jog atsirastų dar keli reikšmės sluoksniai...
Martynenkiškieji „Google“ faktai seniai dekonstruoti „Goodreads“ vartotojų. Tačiau rašytojas čia apmauna ir jais įtikėjusius, ir kritikuojančius. Tai supratau bandydama googlinti, kiekgi iš tiesų žmogaus užpakalis turi raukšlių. Galiu tik savęs paklausti, kodėl pakibau, bet spėkit, ar atsakymas buvo rastas?
„Praeis“ rašoma: Visi mes turime nuo 35 iki 37 raukšlių aplink savo šiknaskylę. Keista ne tai, bet faktas, kad kažkas parūpo jas suskaičiuoti (27)
Kitaip nei humorą ir žaidimą su skaitytojais šito epizodo interpretuoti negaliu ir manau, jog tai visai kūrybiško performanso bruožas. Vis dėlto šis žaidimas jau seniai perprastas. Kyla klausimas, kiek ilgai šis žaidimas tęsis?
Oi tie keiksmažodžiai...
Atiduodama M.P.E.Martynenko debiutą bibliotekininkei, paklausiau, ar jai šis patiko. Ji truputį nuraudo ir pasakė, kad yra pas jį tokių nešvankių žodžių... Bet šiaip talentingas.
Nešvankūs žodžiai. Vieni abejoja, kad jie prideda literatūrinės vertės, galvoja, kad tai menko meistriškumo signalas ir p***os su b**iais kūryboje jau niekieno nebestebina.
Vieni tai, ką rašo M.P.E.Martynenko, vadina naivizmu, o kiti grafomanija. N.Butnoriūtės recenzijoje aiškinama, kad „trumpalaikio malonumo provokacija nebūtinai sutampa su literatūriškumu – gebėjimu valdyti ne schemą ir faktą, o kalbą ir pasakojimą“.
Manau, kad pirmose dviejose knygose kalba ir pasakojimas buvo valdomas ir martynenkiškas stilius egzistuoja. Prie to, be abejo, prisideda ir nelemtieji keiksmažodžiai, sukeliantys malonumą skaityti. Vis dėlto, kitas klausimas yra tai, ko mes patys, kaip skaitytojai, tikimės iš jų?
Remdamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, jog nuovargis nuo aukštomis materijomis besidangstančios lietuviškos poezijos laimi ir tekstas su keiksmažodžiais tampa įdomesnis nei be jų. Pavyzdžiui, visai neseniai perskaityta nauja Indrės Valantinaitės knyga „Apsisiautusios saule“, mano manymu, nėra „intelektualesnė“ nei pirmosios dvi M.P.E.Martynenko knygos. Joje taip pat romantiškai perteikiamos religinės patirtys, rašoma apie vaikystę, literatūra bandoma guosti „sielą“.
Galima manyti, kad knygos motyvacija panaši, tačiau I.Valantinaitės atveju knyga nuplauta su vandens srovę paduodančiu karcheriu taip, kad nebėra jokio įdomią literatūrą primenančio mikroorganizmo. Be abejo, tai taip pat ir skonio reikalas. O keiksmažodžiai nėra geros literatūros valiuta, tai dar viena priemonė, kurią M.P.E.Martynenko valdo, ieškodamas ironiško požiūrio.
Taigi pagrindinės meninės raiškos priemonės, kurias jis vartoja, yra jau anksčiau aptarta ironija, žiedinė kompozicija, patosas, necenzūrinė leksika. „Goodreads“ recenzentai tai seniai pastebėjo ir M.P.E.Martynenko kalbą netgi išmoko parodijuoti, rodydami, kad ir patys taip lengvai galėtų parašyti. Galbūt tai signalizuoja apie individualų stilių, kurį ateinančių menininkų kūryboje būtų galima pavartoti kaip lengvai atpažįstamą intertekstą?
Žiedinė kompozicija, kaip pastebi N.Butnoriūtė, kartojasi visur ir tėra dirbtinė priemonė sukibinti tekstui. Klausytis poezijos ši priemonė dar ir padeda. O pirmojoje knygoje skaityti ji netrukdo, mat ne visiems sinonimų ar aliteracijų krūmynai, taip būdingi „aukštajai lietuvių lyrikai“, patinka. Tačiau antrojoje ir trečioje... jau pradeda užknisti.
Ši meninės raiškos priemonė taip pat prisideda ir prie new age'iškumo įspūdžio, nes tai panašėja į meditacijas, litanijas, maldas, raudas. Todėl skaitytojas turi būti atsargus, jog netyčia nepradėtų tikėti masine hipnoze ir ezoterika. Visi šie dalykai M.P.E.Martynenko kūryboje tėra žaidimai.
Analogiškai veikia ir patosas. Manau, kad nagrinėjamas autorius, bandydamas perteikti ironiją, puikiai jį išnaudojo. Pirmojoje knygoje esančiame „Neišsigelbėjime“ lyg dievo balsu kreipiamasi: Sveiki, izraelitai, mane čia siuntė dievas (86). Į tai atsakoma riebiais keiksmažodžiais. Būtent patosu ir keiksmažodžiais vyksta visas šventumo ir demoniškumo žaidimas, autofikcijos vaikščiojimas ribomis.
Visos šios priemonės yra tikrai primityvios ir šį žodį vartoju intencionaliai. Nes pritariu Justinai Ambrazaitienei, kuri M.P.E.Martynenko pavadino „supernaiviu“ ir kalbėjo apie naivizmą kaip priemonę.
Neteigiu, jog kalbiniu požiūriu M.P.E.Martynenko knygos yra idealiai sukaltos, tačiau dar skeptiškiau vertinu poeziją, kurioje bandoma „literatūrinti“, nors konceptai vargiai inovatyvesni nei kritikuojamo autoriaus. Tad kodėl negalėtume ir M.P.E.Martynenko kalbos apibūdinti kaip literatūrinės? Ar performansų kalba nėra literatūrinė?
Leidybinės ir įkvėpimo problemos
Trečiosios knygos „Mirtingumo įrodymai“ sąmoningai nelyginau su pirmomis, nes ji reikalauja atskiro dėmesio. Kaip leidykla to nepastebėjo ir nepasiūlė autoriui išleisti knygą kad ir kitais metais, man išlieka paslaptis. Dar didesnė paslaptis, kaip pats M.P.E.Martynenko, perskaitęs tiek gerų filosofų, religinių raštų ir grožinės literatūros, nekompleksavo atiduodamas tokį rankraštį. Nors suprantu, kad sąskaitas susimokėti reikia.
Naująją knygą galima kaltinti viskuo, kas pirmose dviejose buvo tik kvestionuotina. Tai tikras liguisto potraukio rašyti ar deadline'o šmėklos padarinys.
„Mirtingumo įrodymai“ yra ankstesnių temų aidas, kur senas autofikcines istorijas bandoma perrašyti kaip lyriką. Pavyzdžiui, pirmosios knygos tekste „Tu bent šikt sugebi?/ lenkiška gulbės giesmė“ teigiama:
Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus (15)
Remdamasis šia analogija vėliau subjektas ironizuoja ypatingai „užsimotyvavusius“ žmones:
Jei samdyčiau valytoją, norėčiau, kad šis asmuo išvalytų tai, ką reikia išvalyti. Man būtų keista, jei jis degtų entuziazmu ir motyvacija šveisdamas grindis ar klozetą (16)
Analogiškai ir trečiosios knygos eilėraštyje „Kas ten tiksi“ vėl minimas mirusio žmogaus kūnas ant Everesto kalno, kuris greičiausiai buvo motyvuotas. Viską būtų galima pateisinti, jeigu motyvas būtų apsiginklavęs nauja interpretacija. Tačiau ir „Pykšt“ vėl pasakojama per visus rinkinius besitęsianti istorija apie brolį kareivį, kartojami beprasmybės motyvai. „Mirtingumo įrodymuose“ pabarstomi įdomių M.P.E.Martynenko pasakojimų trupinėliai.
Pati kalba taip pat atrodo tikrai skurdžiai – nuo rašymo apie rašymą iki tokių vietų kaip eilėraštyje „Apokrifas (ką kierkegaardas pamiršo)“ :
stojo tyla.
buvo tylu.
užspengė visatą ir tada (37)
Manyčiau, kad geriausia knyga galima laikyti pirmąją „Be penkių pasaulio pradžia“, kurioje ryškiausiai užfiksuota M.P.E.Martynenko gaivališka autofikcija, pagaliau užrašyti performansų tekstai leido su didžiuliu susidomėjimu pasižiūrėti į menines raiškos priemones, kurios būdamos primityvios ir naivistiškos nepadaro autoriaus kūrybos mažiau įdomios. Vis dėlto, analizuoti „Praeis“ kaip atskiro kūrinio ir neprireikė. Joje rasite viską, dėl ko domitės M.P.E.Martynenko.
„Mirtingumo įrodymus“ vertinčiau kaip didžiulį regresą. Rinkinio kalbinis ir teminis plokštumas sukelia nuobodulį, knygoje skaitytojas neranda nieko naujo.
Čia kyla klausimų dėl leidybinių peripetijų. Jeigu leidyklai rūpi ne tik pasinaudoti sukauptu M.P.E.Martynenko socialiniu kapitalu, o auginti autorių, siūlau investuoti į ilgalaikę, bet ne greito vartojimo knygą. Baisu, kad leidykla arba jis pats netaptų dar vienu Algirdu Toliatu. Taigi Jaunystės trilogija jau užrašyta, dabar skaitytojas laukia naujo etapo – pjesių, romanų, performansų.
Nes nepaisant visų problemų, turiu įtarimą, kad šis autorius tikrai talentingas.
