„Penki pirštai“ – autobiografinis romanas. Jame pasakojama apie penkiametės Lauros kelionę iš Sibiro į Latviją. aprašomi pirmieji įspūdžiai nepažįstamoje, bet išsvajotoje Tėvynėje, gyvenimas sovietinėje tikrovėje, jautrūs santykiai su tėvais ir seneliais, piešiamas didžiulis, neaprėpiamas mergaitės fantazijų pasaulis. Visos patirtys atskleidžiamos vaiko lūpomis, tad istorija įgauna papildomų prasmių bei spalvų. Vaikas neieško tinkamos išraiškos sakydamas, ką mato ir supranta, jis neturi „vidinio cenzoriaus“. Ir vaiko meilė besąlygiška. Lauros gyvenimo mozaika sudėliota taip sumaniai, kad joje susipina ir juokas, ir liūdesys, ir skausmas, ir laimė.
Visą vertingiausių verstinių 2016 metų knygų sąrašą rasite čia.
Apie šią knygą Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“ kalbėjosi vertingiausių verstinių knygų sąrašą sudariusios ekspertų komisijos narys Marius Burokas ir vertėja E.Drungytė.
Marius Burokas: Gal galite pristatyti šį romaną, autorę, kuo šis kūrinys ypatingas – ar ji yra gerai žinoma autorė, kokią vietą ji užima latvių literatūroje?
Erika Drungytė: M.Zālīte yra vienas žinomiausių vardų Latvijos literatūros, mokslo, teatro pasaulyje. Ši autorė yra labai mėgiama ir populiariosios publikos – dėl to, kad parašiusi daug tekstų miuziklams, ji žinoma kaip pjesių autorė, taip pat mėgstama poezijos gerbėjų, o dabar ji tapo ir romaniste. Šis jos romanas „Penki pirštai“, be jokios abejonės, labai aiškiai signalizuoja, kad autorė pirmiausia yra dramaturgė ir tik po to jau prozininkė. Bent jau man taip atrodė, kai verčiau šią knygą, nes joje gausu dialogų, labai lengva skaityti šią knygą, ji yra pakankamai atraktyvi, nepaisant to, kad pati tema yra labai skaudi. Ir manyčiau, kad šiuo romanu Māra yra pataikiusi į dešimtuką. Ji pati buvo tremtinė, ji grįžo iš tremties ir atpasakojo šią gyvenimo dalį šioje knygoje. Aš pati pirmą kartą skaičiau grožinės literatūros kūrinį, aprašantį tremties dalykus visiškai kitokiu kampu, pateiktą iš visiškai kitokio kalbėtojo lūpų. Tai yra be didelio tragizmo, be didelių ašarų vaiko lūpomis papasakota istorija, ir ji sujaudina turbūt dar giliau, tačiau tuo pačiu nėra tokio sunkumo, prisiverstinio skaitymo, tyrinėjimo tos medžiagos, tarsi iš naujo būtų nagrinėjama ta pati tema. Ne, šią knygą nepaprastai malonu skaityti.
Tai yra be didelio tragizmo, be didelių ašarų vaiko lūpomis papasakota istorija, ir ji sujaudina turbūt dar giliau, tačiau tuo pačiu nėra tokio sunkumo, prisiverstinio skaitymo, tyrinėjimo tos medžiagos, tarsi iš naujo būtų nagrinėjama ta pati tema.
Marius Burokas: Aš tada bent jau trumpai persakysiu šios knygos siužetą. Romanas pasakoja apie penkiametės Lauros kelionę iš Sibiro į Latviją, grįžimą į tėvynę, – nematytą, bet išsvajotą tėvynę, kurią Laura labai nori pamatyti. Santykiai su tėvais, seneliais, pirmas susidūrimas su sovietine santvarka ir visiškai kita tvarka. Tėvai ir seneliai, kurie pamena senąją tvarką, randa Latviją visiškai pasikeitusią į blogąją pusę ir bando prisitaikyti. Ir visi įspūdžiai, kaip jau minėjote, pasakojami vaiko lūpomis, labai betarpiškai, žaviai, tai labai gyvybingas pasakojimas. Ir kadangi viskas pasakojama iš penkiametės mergaitės perspektyvos, išsiveržiama iš rimtumo rėmų. Apie skaudžias temas autorė papasakoja labai šviežiai ir labai gaiviai. Pati autorė apie Laurą sako taip: „Laura, penkiametė mergaitė, išsiskiria gyvybingumu, troškuliu gyventi, nors pati neša sunkią naštą. Jos nesąmoninga užduotis – nugalėti, stiebtis į šviesą, skristi. Kad ir kokia sunki našta, skristi“. Kuo tas tremties pasakojimas visiškai kitoks, nei mes esame pripratę skaityti, ypač kalbant apie lietuviškus tremties pasakojimus?
Erika Drungytė: Pirmiausia, kaip ir paminėjote, vaiko santykis su aplinka. Penkiamečio vaio naivumas, patiklumas, santykiai su tėvais, su aplinka visiškai neįsprausti į jokias baimes, jokius politinius įsitikinimus. Jis kalba tai, kad jaučia, ką mato, be jokių ribų. Tai, manau, atpalaiduoja ir pačią rašančiąją pasakyti daugiau, negu galėtų pasakyti jau paaugęs, turintis patirties, išsilavinęs žmogus, kuris visada save riboja. Ir tai matyti tėvų įvaizdyje, kuris piešiamas šiame romane kai tėvai, pamatę uniformą, kokį įtartiną žmogų, galvoja, ką sakyti, ko nesakyti, kad neprisišauktų nelaimės, kad vėl nebūtų grąžinti atgal. Vaikui tokių ribų nėra, jis laisvas pliurpti, plepėti, klausti. Ši forma, kaip jau sakiau, labai dramaturgiška, joje – dialogų gausa. Ir kai Laura klausia įvairiausių dalykų apie smulkmenas, buitinius dalykus, apie daiktus, kurių gyvenime nėra mačiusi, per tą klausimų-atsakymų formą yra papasakojama ir ta aplinka, į kurią patenka atvykę iš Sibiro žmonės, atvykę iš baisios, neapšnekamos situacijos, kuri jau savaime yra blogis ir kančia, jie grįžę tikėjosi rasti nors dalį to, ką paliko savo laisvojoje Latvijoje. Ir štai jie to neranda. Jie daug ko neranda, jie neranda net žmonių, kokie jie yra buvę. Ir tada atsitinka ta didžioji drama, kai Lauros mama reaguoja į visą tą aplinką kaip suaugęs žmogus – ji piktinasi, verkia, niršta, bet nieko negali padaryti, o maža mergaitė vis tik su tokiu naivumu tarsi ir mėgina tai prikelti, vėl įgyvendinti, visus raminti ir išlaiko idealistinę poziciją. Jos pasakymas „Mama, nekalbėk apie Latviją blogai, apie Latviją galima kalbėti tik gerai, nes mes taip jos ilgėjomės, mes taip jos norėjome ir gavome. O dabar tu apie ją kalbi blogai“. Štai šis jos paraginimas, vaikiškas, nuoširdus su ašaromis akyse yra tarsi pamokymas suaugusiųjų pasauliui, kaip reikėtų gyventi ta tikėjimo ir vilties gaida.
Marius Burokas: Aš reziumuosiu pačios autorės pasakymu apie romaną, jame irgi pabrėžiama, kuo ši knyga yra kitokia: „Taip pat reikia pabrėžti, kad tai nėra pasakojimas apie išvežimą. Tai yra pasakojimas apie grįžimą. Apie išvežimą yra daug dokumentinės literatūros, bet apie sugrįžimą visom šio žodžio prasmėm mažai, o gal ir visai nėra“. Knyga yra šviesi ir viltinga, nepaisant to, kad šnekama apie sunkius ir sudėtingus dalykus. Man kyla klausimas – ko galėtų pasimokyti lietuvių rašytojai iš Zālītes požiūrio, jos knygos? Gal vienas tokių dalykų yra tai, kaip betarpiškai, be kompleksų, tiesiai pateikti pasakojimą ir apie patriotizmą, ir apie skaudžias temas?
Erika Drungytė: Pamokymai visada yra blogas dalykas, nenorėčiau kažkokių didaktinių pamokėlių pasakoti. Tačiau galėčiau pasakyti apie pačią autorę – Māra perpasakoja savo pačios istoriją. Ji buvo tas vaikas, ji grįžo tuo traukiniu į Latviją, ji buvo pilna vilties dėl išlaisvintos Latvijos. Ji nugyveno savo gyvenimą tarybinėje Latvijoje ir visada dirbo kūrybinį darbą. Šitas polėkis mergaitės, skridimas į dangų, kažkokie pasakų veikėjai, atsirandantys romane, grumtynės su blogiu yra iš jos pačios lakios vaizduotės, iš to, kad ji tokios meniškos prigimties. Bet greta to ji darė labai rimtus dalykus, ji ir į politiką ėjo, ir aktyviai dalyvavo įvairiuose Latvijos nepriklausomybės atgavimo klausimuose, jos visa poezija, dramaturgija sutelkta ties savo tėvynės, tautos ir kitais klausimais. Galbūt čia pasireiškia latvių racionalumas, santykis su religija su aplinka, jie neverkia ir kaip smutkeliai nesėdi amžiname susimąstyme ir kančioje. Jie veikia ir stengiasi daryti – galbūt jie mums atrodo lėtesni, šiaurietiškesni negu lietuviai, bet ne, jie veikia aktyviai, racionaliai ir tuo pačiu su vilties, žinojimo „ką aš darau“ pamušalu. Manau, romane tai yra mūsų kultūrinių skirtumų išraiška ir kartu pačios autorės būdas. Ji yra energinga, turi daugybę idėjų.
Marius Burokas: Taip, tie religiniai, pasaulėžiūros aspektai labai įdomūs, nes protestantų ir katalikų etika skiriasi – ir gana ryškiai, ir tai labai jaučiasi kalbant apie estus, latvius ir lietuvius artskirai. Estai dar turbūt šiaurietiškesni nei latviai. Beje, romane minimi lietuviai – kokiame kontekste ir kaip?
Erika Drungytė: Iš tiesų, paminėjimas, kad lietuvės moterys labai padėjo tam vaikeliui, gimusiam Sibire, išgyventi, tapo krikšto mamomis, yra tiesa, tai atkeliavę iš Māros gyvenimo. Ir tai, kad mamytė, gimdydama Marą, labai išgyveno, kad vaiką krikštija katalikės, o ne protestantės, nors, regis, krikščionybė yra viena, jungianti, bet jiems tai atrodė kažkoks nukrypimas. Ir Māra iki šiol išlaiko labai stiprų ryšį su Lietuva, ypač su Panevėžiu, Panevėžio teatre jos ne viena pjesė yra pastatyta. Ta meilė, šiluma, kurią ji pajuto nuo Sibiro laikų, kur krikšto mamos buvo lietuvės ir kuomet žmonės padėjo vieni kitiems, yra išlikę iki dabar. Turbūt todėl mes labai gerai susikalbame, kai reikia versti jos knygas, jos mąstymas mums yra labai suprantamas ir savas.
Marius Burokas: Ji ir pati sako, kad galbūt kažkada mes susijungsime į vieną tautą, kad išliktume ir neišmirtume. Tai vienas iš tų dalykų, kuriuos Māra Zālīte savo interviu pabrėžia.
Erika Drungytė: Ji yra vienas iš tų žmonių, baltistų, kurie norėtų matyti pirmiausia jungtį tarp šių valstybių, o tik paskui jau einančių į kitas sąjungas.
Marius Burokas: Pėteris Brūveris, kuris save vadindavo panbaltistu, norėjo matyti šias tautas kartu kultūriniame lauke ir visur kitur. Dar norėjau paklausti apie patį vertimą, nes kalba yra labai savotiška, atmiežta barakų žargonais, rusicizmais, vaikiškos leksikos čia yra. Ar sunku buvo versti ir kaip su tuo susidorojote?
Pirmiausia man tai buvo didelis malonumas, – kuomet skaitai tekstą, verti jį ir džiaugiesi kiekviena eilute, kiekvienu puslapiu.
Erika Drungytė: Pirmiausia man tai buvo didelis malonumas, – kuomet skaitai tekstą, verti jį ir džiaugiesi kiekviena eilute, kiekvienu puslapiu. Tačiau kai kurių kontekstų aš nebūčiau sugaudžiusi viena pati. Ir dainų tekstai, kurie man nieko nesakė, ir žargono žodžai, aš nežinojau, kad tie daiktai ar automobiliai kažkieno taip vadinami. Žinoma, aš labai gilinausi ir pačios autorės klausiau, nes mes labai arimai pažįstamos. Bet labai noriu padėkoti Lilijai Kudirkienei, redaktorei, jos didžiulis nuopelnas, kad ši knyga išėjo tokia puiki. Ji puikiai jaučia kalbą, puikiai moka latvių kalbą ir, kadangi ji daug už mane vyresnė, žinojo kontekstų, kurių nelabai ir suvokiau, nors, regis, latvių kalbą gerai žinau.
Marius Burokas: Vertimas iš tiesų labai puikus, ir aš džiaugiausi jį skaitydamas. Ir paskutinis klausimas – ar Māra rašo tęsinį, žinote kažką apie tai?
Erika Drungytė: Žinau, kad ji tikrai rašo, tai jos dabar uždavinys numeris pirmas. To tiesiog reikalavo skaitytojai Latvijoje. Ji tiesiog įpareigota parašyti tęsinį.
