Knygoje „Dienos namai, nakties namai“ – šimtai istorijų, tarsi pakibusių tarp tikrovės ir mito, tarp praeities ir dabarties, tarp dienos darbų ir nakties kerų. Pietvakarių Lenkijos provincijoje, Valbžycho apylinkėse, galima rasti visko: senutę perukų meistrę, pakaruoklį, netašytą kaimyną, viduramžių šventąją barzdotu Kristaus veidu, vienuolį, troškusį būti moterimi, aiškiaregį miestelio keistuolį, istorijos mokytoją vilkolakį, sapnus iš interneto arba netikėtą mintį, kad kiekvieną akimirką pusė pasaulio miega.
Pasak autorės, prieštaringame dabarties pasaulyje svarbiausia tiesiog eiti savo keliu ir neprarasti artumo kitiems jausmo ir neieškoti laimės bet kokia kaina. Juk laimė – čia pat, kasdienybėje: mažytėse kelionėse į gretimą miestelį apsipirkti, atsitiktinai perskaitytame turistiniame lankstinuke ar net tame paslaptingame balse, kurį sapnuodama girdi niekuo neišsiskirianti banko tarnautoja.
Rašytoja pernai spalį tapusi 2018 m. Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip savito sąmojo ir ypatingos vaizduotės kūrėja, savo knygose nebijanti nagrinėti sudėtingų temų. Ji yra išleidusi septyniolika knygų: poezijos, apsakymų, esė, filmų scenarijų, dvi iš jų – „Bėgūnai“ (Lenkijoje išleista 2007 m.) ir septynerius metus rašytas monumentalus veikalas „Jokūbo knygos“ (2014 m.) apdovanotos svarbiausia Lenkijos literatūros premija „Nike“. 2018-aisiais už romaną „Bėgūnai“ O. Tokarczuk pirmoji iš lenkų rašytojų pelnė ir vieną svarbiausių tarptautinių literatūros apdovanojimų – „Man Booker“ premiją, o 2019 m. į šios premijos finalininkų sąrašą įtrauktas kitas autorės romanas – „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, kuris neilgai trukus bus išleistas lietuviškai.
Rašytoja, mėgstama ir skaitytojų, ir literatūros kritikų, yra populiarumo ir gero skonio, žinių ir rašymo meistriškumo, filosofinės gelmės ir pasakojimo meno fenomenas. Varšuvos universitete baigusi psichologiją, ji dirbo kambarine Londono viešbutyje, psichoterapeute Vroclave ir Valbžyche, kol galiausiai atsidėjo tik rašymui. C. G. Jungu besižavinti magiškojo realizmo meistrė teigia, kad romanų rašymas – „suaugusiojo pasakų sekimas pačiam sau. Kaip tai daro prieš užmigdami vaikai. Jų kalbėjimas tuomet klaidžioja tarp sapno ir tikrovės, jie ir kalba tiesą, ir fantazuoja“.
Olga Tokarczuk gimė 1962 m. Sulechuve, Vakarų Lenkijoje, mokytojų – išeivių iš Ukrainos – šeimoje. Rašytoja debiutavo 1979-aisiais žurnale išspausdintu apsakymu. Pirmasis jos romanas „Knygos žmonių kelionė“ pasirodė 1993 m., po dvejų metų išleistas „E. E.“, o plačiausiai ją išgarsino knyga „Praamžiai ir kiti laikai“ – apie mistinį kaimą Lenkijos vidury, jo archetipinį mikrokosmosą, kuriame susikaupę visi žmogui pažįstami džiaugsmai ir liūdesiai.
