Žvelgdami atgalios galime užtikrintai sakyti, kad neseniai užbaigtas „Silva rerum“ ciklas yra pirmas tikras ir, be abejonės, rimčiausias po Nepriklausomybės atkūrimo pasirodęs lietuviškas bestseleris. Šiandien užsukus į knygyną Pilies gatvėje galima pagniaužyti jau aštuonioliktąjį knygos tiražą, vieną iš 4000 jo egzempliorių. Kodėl tokio dėmesio susilaukė būtent „Silva rerum“, kodėl būtent tada? Ką tai pasako apie mūsų kultūros procesą?
Dabar gali atrodyti, kad romaną Sabaliauskaitė ir „Baltų lankų“ leidykla tvirtu fokusininko mostu raute išrovė iš skrybėlaitės. Vis dėlto retrospektyviai knibinėdami kultūros procesą, galime apčiuopti tam tikrus žingsnelius ir mąstymo pokyčius, kuriuos išrikiavus knygos atsiradimo faktas stebina kiek mažiau, o gal net ir gražiai nugula raidos procese.
Žingsnelis atgal. Nepriklausomybės akivaizdoje, išsprūdęs iš marksizmo letenų, istorijos suvokimas ir mokslas Lietuvoje ima esmingai keistis. Nuo 1993 m. televizijos eteryje apie istoriją aistringai porinantys Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas kažkuria prasme padaro perversmą mąstyme apie istoriją – ne tiek savo moksliniais teiginiais, kiek išplėsdami paties kalbėjimo ribas. „Būtovės slėpiniuose“ istorija nebėra beveidis marksistinis procesas. Bumblauskas ir Gudavičius sugrąžino istoriją kaip naratyvą, pilną veikiančių asmenybių su konkrečiais pasirinkimais ir – svarbiausia – savomis istorijomis. Mandrai tariant – esmingai keičiasi istorijos diskursas. Ima rastis vis daugiau kasdienybės istorijos, asmenybių istorijų. LDK istorija įgauna veidą, kurį, bent jau stipriai užmerkus akis, jau įmanoma įsivaizduoti.
Lietuva atranda savo Baroką. Savi vienuolynai mums tampa daugiau mažiau pažįstami. Nuo 1996 m. įsibėgėja Europos Tarybos projektas „Baroko kelias Lietuvoje“, kuris ne tik paskatina atsigręžti į Baroko paveldą ir meną, bet ir sudaro prielaidas didesniems Baroko paveldo moksliniams tyrimams. Atsiranda nemenkas kiekis Lietuvos Baroko dailės, literatūros ir kultūros apskritai akademinių tyrimų. Barokas tampa madinga akademine tema, o LDK palikimo refleksija įgauna padorų ir neideologizuotą pavidalą.
Žvelgdami į LDK palikimą, mes kur kas aiškiau matome save kaip Europos kultūros dalį.
Randasi solidesnis LDK vaizdas, apimantis ir visumą (galima prisiminti kad ir parankinę straipsnių rinktinę „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai“, sudarytojai Vytautas Ališauskas, Liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Raila, Vilnius: Aidai, 2001), ir mikroistoriją. Tad Sabaliauskaitei rašant disertaciją „Baroko dailės tema Danieliaus Schültzo (1615–1683) tapybos kūrinių atributavimo problemos lietuviškai“ jau buvo prieinamas gana didelis kiekis neideologizuotų Baroko tyrimų. Be to, savojo Baroko vertės suvokimas buvo tvirtas žingsnis iš tam tikro Nepriklausomybės atkūrimo pradžios laikotarpiui būdingo provincializmo: žvelgdami į LDK palikimą, mes kur kas aiškiau matome save kaip Europos kultūros dalį.
Primindamas šiuos du epizodus – „Būtovės slėpinius“ ir „Baroko kelią Lietuvoje“, atgręžusį mus į savąjį Baroką, – bandau implikuoti, kad pastarieji du reiškiniai ir yra tie kultūros laipteliai, kurie žymi ryškius istorijos suvokimo lūžius ir kuriuos prisiminus „Silva rerum“ sagos atsiradimas nestebina. Viena vertus, šio istorinio laikotarpio kultūros tyrimai Sabaliauskaitei leidžia sukurti pakankamai solidų istorinį laikotarpio vaizdą, kita vertus, pasikeitęs kalbėjimas apie istoriją ir jos procesus, skirtas didesnis dėmesys istorinėms asmenybėms sukuria prielaidas talentingai rašytojai sukurti tiek istoriką, tiek įprastą skaitytoją įtikinančius literatūrinius asmenybių portretus. Sabaliauskaitės ciklas, žvelgiant iš kultūros istorijos perspektyvos, yra „Būtovės slėpinių“ ir „Baroko kelio Lietuvoje“ vaisius. Žinoma, be rašytojos talento jis niekaip nebūtų subrendęs.
„Silva rerum“ yra rašytojos-mokslininkės parašytas ciklas ir tai yra vienas dalykų, kuris kokybiškai išskiria jį lietuvių istorinių romanų kontekste. Skiriamas rimtas dėmesys istorinei tikrovei ir detalėms, suvokiant, kad vien rašytojos talentas, stiliaus valdymas gero, bent jau istorinio, romano nesukurs.
Visiškai natūrali netrukus po knygos pasirodymo publikuota teisininko, rašytojo Justino Žilinsko reakcija į romaną: „Paskutinis lietuviškas istorinis romanas, kurį buvau atsivertęs, priklausė taip pat literatūros debiutantei M.V.Knabikaitei ir vadinosi „Mėnesiena tamsiame lange“ – apie nacius ir jų moteris. Deja, kai jau pirmuosiuose puslapiuose aptikau porą istorinių klaidų, skaitymo malonumas buvo sugadintas. Labai bijojau, kad ir su „Silva rerum“ nenutiktų kas nors panašaus, nors baroko epochą išmanau nepalyginamai prasčiau nei Antrą pasaulinį karą. Nenutiko. Dar daugiau – jau seniai skaičiau tokią patrauklią, tokią sklandžią ir tokią malonią lietuvišką knygą“1.
Žinoma, į istorinę tikrovę atidžiu žvilgsniu žvelgė ir Petras Dirgėla, kurio, kalbant apie lietuvių istorinius romanus, nedera pamiršti. Tačiau Dirgėlos užmojis ir auditorija visai kita nei Sabaliauskaitės. Dirgėlos tekstas klampus, sudėtingas, skirtas permąstyti Lietuvos istorijai ir geopolitikai, istoriniam procesui. Sabaliauskaitės romanų auditorija ir, jei galima taip pasakyti, viduje atsispindintis tikslas – visai kitoks, nei Dirgėlos. Ji atvaizduoja žmogiškas asmenų istorijas, psichologinius portretus to meto tikrovėje, kartu grąžindama istorinį laikotarpį žmonių vaizduotei.
Atkreiptinas dėmesys, kad Žilinsko reakcijoje randame tai, kas atsispindi daugumoje internete randamų neprofesionalių skaitytojų reakcijų: „Seniai skaičiau tokią patrauklią, tokią sklandžią ir tokią malonią lietuvišką knygą“. Komentarai, kad romanas „toks geras kaip vakarietiški“ ir „visai neprimena lietuviškų“, atsikartoja nuolatos. Iš esmės tai ir yra, jei ne pirmas, tai pirmas talentingai parašytas istorinis lietuvių romanas, kuris savo pobūdžiu atitinka Vakarų istorinius romanus – cikle gausu istorinio mokslinio įdirbio, kuris įvilktas į aiškiai struktūruotą formą, pripildytą sklandžių (net jei kartais ir pastraipos ilgio) sakinių, o į istorines situacijas skaitytoją gebama įvesti nepastebimai meniniame tekste įaudžiant kelis istorinę situaciją paaiškinančius ir primenančius sakinius.
Kodėl tai suvokiama kaip „nelietuviška“, atsakymas peršasi paprastas. Lietuvių (ne vien istorinėje) prozoje gausu arba postmodernistinių žaidimų, arba prustiškų užmojų. Radikaliausias tokio užmojo ir žaidimo pavyzdys iš pastarųjų metų greičiausiai būtų Andriaus Jakučiūno apsakymų vainikas „Lalagė“, 2011 m. išleista leidyklos „Tyto alba“, – knyga, kurios skaitymas net ir iš dažno literatūros mokslininko tuomet išsunkė paskutines jėgas. Tokie užmojai ir žaidimai, žinoma, nėra savaime kuo nors blogi – blogai yra tai, kad jie rašytojų bendruomenės dažnai suvokiami kaip savaime vertingi, net kai koncepcija yra nevykusiai įgyvendinta. Ne tik parašyti istorinį romaną, bet apskritai parašyti klasikinį, tvarkingai struktūruotą ir plačiai skaitytojų auditorijai prieinamą romaną užmojų būta labai mažai.
Kita vertus, Sabaliauskaitė viena pirmųjų sutiko žaisti pagal naujas rinkos taisykles – tai darė vykusiai ir sukūrė to vertą kūrinį. 2008-ieji… Čia galime tik nusistebėti, kaip lėtai grožinės literatūros leidyba prisitaikė prie pasikeitusių sąlygų ir kiek ilgai buvo tiesiog dejuota apie mažėjančius tiražus, apie tai, kad nieko vertingo nebeleidžiama dešimttūkstantiniais tiražais. 2009 m. Nerijus Brazauskas, aptarinėdamas sėkmingą Sabaliauskaitės romano debiutą, gal ir per daug dramatizuodamas, jau rašė: „Šiandien jau visi – skaitytojai, leidėjai, kritikai – įsisąmoninome, kad knyga pirmiausia yra prekė, kurią reikia ne tik sukurti, bet ir reklamuoti, reklamuoti ir dar kartą reklamuoti. Dažniausiai atmintyje ir lieka ne knyga, o jos reklama“2.
Ne tik parašyti istorinį romaną, bet apskritai parašyti klasikinį, tvarkingai struktūruotą ir plačiai skaitytojų auditorijai prieinamą romaną užmojų būta labai mažai.
Sabaliauskaitės romanas imtas reklamuoti dar jam nepasirodžius, be to, vienas pirmųjų jis imtas reklamuoti internetu. Žvelgiant iš industrijos perspektyvos, ne mažiau svarbu tai, kad autorė pati sugebėjo tapti viešu asmeniu, į kurio pasisakymus viena ar kita kultūros tema – net jei retokus – visuomet gana plačiai reaguojama. Ir šiandien matome, kad tai tikrai suveikė. Nėra netikėta, kad atvira ir agresyvoka leidybos kampanija sulaukė dalies rašytojų ar literatūros puoselėtojų pasišlykštėjimo kaip „nedvasinga“, „popsas“ ir panašiai. Paradoksalu, bet pastaroji knyga lietuvių literatūros puoselėjimui, sklaidai ir smalsumo jos atžvilgiu skatinimui nuveikė kur kas daugiau, nei „dvasingieji“ tekstai, kurie (kaip tikėjosi ir, ko gero, tebesitiki pastarųjų autoriai) savo genialumu turėjo savaime pritraukti skaitytojų mases, – iš dabarties taško tai rodosi kaip provincialumo grimasos ir negebėjimas prisitaikyti.
Verta sustoti ir prie to, kodėl pats romanų ciklas taip traukia platųjį skaitytoją. Pirmiausia norisi aptarti koncepciją. Vaizduoti vienos kilmingos šeimos likimą nėra nauja. Jau vienas pirmųjų istorinių romanų – Maria Edgeworth „Castle Rackrent“ (liet. „Rackrentų pilis“), parašytas 1800 m., irgi yra keturių giminės kartų saga. Tokia koncepcija, kartais angliškai vadinama big house novel, yra dėkinga ta prasme, kad joje jau savaime implikuotas įdomus ir įvairus giminės santykių tinklas. Kita vertus, tokioje koncepcijoje randasi daugiau nei vienas pirmo plano veikėjas – tai leidžia pasiekti gana platų ratą skaitytojų, kurie gali tapatintis su skirtingais veikėjais. Panašią schemą matome sėkmingai plėtojamą ir šiandien, be to, ne vien literatūroje – čia verta prisiminti ir George‘o R.R.Martino „Sostų karų“ sagą, ir daug žiūrovų dėmesio sulaukusius serialus „Dauntono abatija“ (Julianas Fellowesas, 2010–2015) arba, iš dalies, serialą „Vikingai“ (Michaelas Hirstas, 2013).
Ne mažiau svarbu tai, kad nors Norvaišų giminės sagos ir negalima pavadinti epu, kažkuria prasme ji atlieka ir epo funkciją, padeda skaitytojui šiandieną matyti kaip nuoseklaus istorinio naratyvo dalį. Vakaruose big house novel žanras šiandien problemiškas tiek dėl ilgos jo istorijos, tiek dėl politinių aplinkybių (pavyzdžiui, airiams tai yra literatūra apie anglų okupantus, o ideologiškai angažuotus kairiuosius kritikus tekstai, neplėtojantys kritiško santykio su epocha, erzina savaime). Lietuvoje toks aristokratus vaizduojantis romanas veikia atvirkščiai – tampa istorine jungtimi, kurios akivaizdžiai trūko.
Sabaliauskaitei pavyko pataikyti į dar tris reikšmingus taškus. Pirmieji du – egzotika ir lokalumas. Egzotiką suteikia pati epocha. Žmogaus vaizduotė yra smalsi – ji gėrisi gražiais daiktais, stebisi to laiko kasdieniu gyvenimu ir buitimi – universiteto studentų gyvenimo vaizdais, anapus upės gyvenančių žydų paveikslais, visomis to laiko keistenybėmis. Be to, visa egzotika randama vietose, kurios daugeliui lietuvių skaitytojų yra pažįstamos. Trečias dalykas – vis dėlto tai yra miesto literatūra, kurios lietuvių literatūroje negausu.
Gal paradoksalu, bet šiandien nemažai daliai skaitytojų barokinis miesto gyvenimas veikiausiai psichologiškai artimesnis ir lengviau suvokiamas, nei, tarkime, XX a. antros pusės gyvenimas kaime. Šių trijų aspektų veiksmingumą patvirtina ir faktas, kad po Vilnių sėkmingai vyksta ekskursijos pagal „Silva rerum“ romanus (dar vienas dėmesio vertas knygų industrijos žingsnis).
Pabaigai tikriausiai reikėtų atsakyti į klausimą, ką sako Sabaliauskaitės ciklo atsiradimas ir jo populiarumas apie mūsų kultūrą? Nei daug, nei mažai – pirmiausia tai, kad per šiuos nepriklausomos respublikos metus esmingai transformavosi mūsų kalbėjimo apie istoriją pobūdis, o jos tyrėjų mokslinis įdirbis, net jei ir netiesiogiai, įgavo labai plačiai apčiuopiamą pavidalą. Galima drąsiai sakyti, kad į tautos vaizduotę grįžta ištisa kultūros epocha.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis židinys-Aidai“, 2018 m. nr. 3.
1 Justinas Žilinskas, „Silva rerum“, in: Skaityta.lt, http://www.patogupirkti.lt/knyga/Silva-Rerum.html.
2 Nerijus Brazauskas, „Lemties ir (at)minties žaidimai“, in: Metai, 2009, Nr. 5–6, http://www.tekstai.lt/rss/531-2009-nr-05-06-geguze-birzelis/5005-nerijus-brazauskas-lemties-ir-atminties-zaidimai-kristina-sabaliauskaite-silva-rerum-2008.
