Kai politiko profesijos atstovas parašo galybės puslapių (trijų nulių zonoje) istoriją, liaudies išmintis kuždėtų bėgti nuo jos kuo toliau. Nes... apie ką politikams rašyti, jei ne apie save – kažką mikrofoniško ir negailint popieriaus? Bet „gyvenime, kaip ir gerame mene, žmonės nepaliauja stebinti, laužydami stereotipus, į kuriuos mes juos patogiai supakuojame“, primena romano herojus Tomas. Galbūt šiuose žodžiuose užkoduota ir paties autoriaus žinutė skaitytojams?
Priežastys, dėl kurių nesigailiu įveikęs tiek pirmąją, tiek ir antrąją M.Adomėno pasakojimo dalį, skiriasi nuo tų, kurias mini dauguma skaitytojų. Nesu detektyvų ar šnipų romanų fanatikas. O Rusijos kaip metafizinio blogio su į Lietuvą nukreiptu „velnio pirštu“ tyrimai taip pat neskamba kaip smagiausias ir atpalaiduojantis laisvalaikio užsiėmimas. Visgi Manto „ne iš akmenų, o iš žodžių“ sukonstruotas labirintas nenuvylė. Nes čia galima rasti užuominų, asmeniškai labiau intriguojančių tiek už knygos giliąją geopolitiką, tiek ir už įtemptas „Inception“ pobūdžio scenas, kurių abiejose romano dalyse taip pat netrūksta.
Pirmą kartą apie „Moneta & labirintas“ autorių teko išgirsti politikos mokslų studijų metais. Universitete tarp studentų sklido gandai apie iš Kembridžo neseniai grįžusį jauną poliglotą ir galimai protingiausią žmogų Lietuvoje, kuriam yra vieni juokai iš senovės graikų kalbos išversti Herakleito dialektikas. Jau tuomet atrodė šiek tiek keista, kodėl filosofinio ir lingvistinio pasaulio žmogus pasiryžo nerti į praktinės politikos pasaulį – visai kitą veikimo modusą – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Ar politikos sritis, savo prigimtimi būdama viską nustelbiančios kovos dėl galios sritis, pajėgi atliepti subtilesnius savirealizacijos poreikius? Kaip, tapus politiku, žaisti romane minimą „didįjį žaidimą“, jei profesinė kasdienybė neišvengiamai nubloškia prie tų „mažųjų“? Pagaliau – kaip panaudoti ir kur Lietuvos politinėje padangėje sukišti visus Manto galvoje knibždančius lotyniškus epigrafus ir borgesiškus Babelio bibliotekynus, jei tauta mieliau prašosi „Nemuno aušros“ konceptų? „Moneta & labirintas” aprašomas Tomo gyvenimo kelias – nuo paauglystės iki viduramžio ieškojimų – leidžia išvesti paraleles ir nekorektiškai paspėlioti, kokie atsakymai kirba paties romano autoriaus mintyse.
Tomas yra unikalus veikėjas. Patriotiniais (ir ne tik) sumetimais įsiliejęs į Nepriklausomos Lietuvos formuojamų slaptųjų tarnybų veiklą, jis niekada taip ir neatsisako savo nepraktiškų polinkių – metafizinio smalsumo, simbolizmo paranojos ir ryžto prisikasti iki tų „slaptų durelių į [...] gilesnę prasmę“. Nieko keisto, kad būtent išsilavinimas knygoje tampa pagrindiniu Tomo ginklu akistatoje su didžiuoju blogiu. Taip, agentas neblogai svaidosi peiliais ir nespjauna į kitus Džeimso Bondo stiliaus žudymo (ir moterų gundymo!) metodus, visgi kritinėmis akimirkomis jis išsitraukia ir savo mylimiausius kozirius, pavyzdžiui, samprotavimus apie „hiperteksto sintaksę“.
Būtų įdomu išgirsti, ką apie tokią prieigą mano Lietuvos žvalgybininkai. Bent daliai skaitytojų išplėstiniai Tomo svarstymai apie „tiesą“ ir tai, „kas yra anapus jos“ turėjo neblogai išmušti saugiklius. Kita vertus, literatūra kaip tik ir yra ta erdvė, kurioje magijos pristingančią ir kartais iki skausmo bukinančią realybę galima pamėginti kilstelėti aukštyn - link to, ko ilgisi rašančiojo siela, o ne atvirkščiai. Kas iš to išėjo? Sodrumu Umberto Eco manierai nenusileidžiantis lietuviškas romanas, paliekantis skaitytojui viltį, kad pasaulis yra sudėtingesnis, nei galbūt galvojame, ir kad jame dar yra likę vietos paslapčiai bei nuotykiui.
„Ir anksčiau Tomą ištikdavo ennui, kankindavo abejonės, ar tinkamai panaudoja savo intelektualinius gabumus dirbdamas žvalgybai, kur nieko apčiuopiamo nepavyksta atrasti, kur nuolat atsinaujinantys rutinos ciklai griauna bet kokią jų kovos tikslingumo iliuziją.“ Šioje citatoje belieka žodį „žvalgybai“ pakeisti žodžiu „politikoje“, ir išryškės bent viena iš galimų priežasčių, kodėl žinomas politikas nusprendė neapsiriboti vien politiko būtimi, o ėmėsi rašyti romaną. Romaną, kurio pagrindinis herojus, kaip ir pats autorius, atsiskleidžia kaip išskirtinės erudicijos (dažnai padedančios, kartais – ne) asmenybė, o tuo pačiu – kaip vis dar žmogus, kuris gali ir susimauti, abejoti, mylėti, o kartais – jaustis vienišas; kuris turi toli siekiančių ambicijų ir kuris – labai žmogiška – svajoja apie laimingą pabaigą. Belieka pasveikinti Mantą Adomėną skambiai ir labai sėkmingai žengus į literatūros pasaulį: čia – priešingai nei politikoje – laimingomis pabaigomis tikėti lengviau.
