Viena jų – mugės gala renginys, kuriame dalyvavo daugelis pagrindinių šių metų knygų mugės žvaigždžių, tokių kaip Elif Shafak ar Maja Lunde. Tačiau visi nekantriausiai laukė būtent kanadiečių rašytojos M.Atwood, kuri pastaraisiais metais vėl dėmesio centre. Iš dalies dėl to, kad pagal jos knygą „Tarnaitės dienoraštis“ sukurtas labai sėkmingas serialas, iš dalies – dėl to, kad neseniai pasirodė šios knygos tęsinys „The Testaments“, už kurį ji gavo šių metų „Man Booker“ premiją.
„Lemtingi“. Tokį žodį M.Atwood parinko paprašyta vienu žodžiu apibūdinti šiuo laikus. „Tai yra paskutinė galimybė mums, žmonijai, – sakė rašytoja. – Jei nužudysi vandenynus, nustosi kvėpuoti. Toks būtų labai trumpas atsakymas.“
Yra šiek tiek vėloka, bet vis dar ne per vėlu.
Ji kalbėjo labai koncentruotai, nedaugžodžiaudama, su puikiu humoru. Ar mes buvome per akli? – klausė renginio vedėjas. „Taip“, – tiesus buvo M.Atwood atsakymas. Tiesa, perspėjimų buvo ir anksčiau, tačiau visuomet buvo kalbama, kad mes turime 40–50 metų. „O tai juk labai ilgas laiko tarpas, – sakė M.Atwood. – Tačiau dabar kalbame ne apie 50 metų, kalbame apie 2–5 metus. Dabar žmonės jau jaučia efektą patys. Jie jau jaučiasi perspėti. Yra šiek tiek vėloka, bet vis dar ne per vėlu.“
M.Atwood sakė anksčiau net nesvarsčiusi, kad parašys „Tarnaitės dienoraščio“ tęsinį. „Tačiau laikai pasikeitė, – trumpai priežastį, kodėl nusprendė parašyti knygos tęsinį, įvardino M.Atwood. Tuo metu, kai rašė tą knygą, Berlyno siena vis dar stovėjo, ir mažai kas tikėjo, jog ji gali griūti. – Tai buvo Šaltojo karo pabaiga, ir mums buvo sakoma, kad tai istorijos pabaiga. Visi išėjo apsipirkinėti. Atrodė, kad tai bus amžinai.“
Tačiau vėliau įvyko rugsėjo teroro išpuolis Jungtinėse Valstijose, žmonės išsigando ir tapo konservatyvesni, vėliau atėjusi finansų krizė dar labiau juos išgąsdino, o į valdžią po kelerių metų ėmė veržtis žmonės, kurie valdo pasaulį ir dabar.
„Mano knyga „The Testaments“ buvo reakcija į pasaulio politiką, – sakė M.Atwood. Dalis tų pokyčių, anot jos, susiję ir su moterų teisėmis bei su aplinkos apsauga. – Kiekvienas totalitarinis režimas visuomet pamina moterų teises.“
„Jau keletą dienų moterys Irane gali patekti į stadionus, kad galėtų stebėti futbolo rungtynes. O Saudo Arabijoje moterys jau kelis mėnesius gali vairuoti automobilius“, – apie moterų teisių pokyčius vienose iš konservatyviausių pasaulio šalių sakė renginio vedėja. „Tai pasaulio pabaiga“, – salei juokiantis atsakė rašytoja, kovai už moterų teises įkvėpusi ne vieną kartą.
Paklausta, kaip tapo feministe, M.Atwood sakė, kad nebuvo kažkokio ypatingo laikotarpio ar įvykio. „Aš užaugau aplinkoje, kurioje nebuvo daug žmonių. Augau šiaurinėje Kanados dalyje, kurioje šiaip ar taip nedėvim suknelių, nes ten per daug uodų“, – sakė M.Atwood. Ji teigė jau paauglystėje dariusi tai, ką norėjusi daryti, O juk tai buvo šeštasis dešimtmetis, kuomet visuomenėje buvo daugybė taisyklių, kaip elgtis, ką daryti. Buvo dalykų, kurie buvo skirti berniukams, kiti buvo mergaitėms, tačiau būsimoji rašytoja to neskirstė. Puikiai žinojo, kad ji gali dirbti ir berniukams skirtus darbus.
Autorė sako, kad ir ekologinės problemos jai buvo pažįstamos nuo vaikystės, ji užaugo biologų šeimoje, ir jos tėtis pasakodavo, ką reikia daryti, ir kokios problemos gali ištikti žmoniją. „Jie buvo pirmieji gamtosaugininkai“, – apie savo tėvus sakė M.Atwood.
