Žmonija visada gyveno taip: viena ranka kurdama, o kita – naikindama. Dažnai mes nesusimąstome apie tokį savo dvilypumą ir jo pasekmes. Tai mums nuolat skaudžiai atsiliepia, bet mes ir vėl noriai lipame ant to paties grėblio. Apie kūrimą ir naikinimą, apie užmarštį ir grįžimą iš jos – turbūt tokios būtų šiandienos apžvalgos temos.
Šiandien aptarsiu dvi knygas, kurios, iš pirmo žvilgsnio, atrodo visai tarpusavyje nesusijusios. Viena iš jų – mokslinė negrožinės literatūros knyga, kurioje kalbama apie gyvybės Žemėje nykimą ir naikinimą, apie gyvūnų ir augalų įvairovės mažėjimą, apie didžiulę ir neigiamą žmonijos taką Žemės biosferai ir ekosistemai.
Tuo tarpu antroji knyga – vieno garsiausių lietuvių rašytojų epigramų ir parodijų rinkinys. Dauguma į jį sudėtų eilėraščių rašyti praėjusio amžiaus šeštame-aštuntame dešimtmečiuose, buvo išleisti dviem atskiromis knygelėmis ir puikiai atspindi to meto kultūros ir bohemos lauką, bet buvo keletą dešimtmečių nepelnytai pamiršti. Laimė, knygos sugrįžta. Sugrįžo ir šios.
Knyga, kurią dabar pristatysiu, reklamuojama, kaip pakeisianti jūsų pasaulio suvokimą. Ji apstulbins jus, priblokš, privers susimąstyti. Ar tikrai? Žinoma, taip reklamuojama kas antra negrožinės literatūros knyga, tačiau ši kalba apie dalykus, už kuriuos esame atsakingi mes. Pradėsiu nuo citatos: „Manoma, kad apie trečdalį visų rifus formuojančių koralų, trečdalį gėlavandenių moliuskų, trečdalį ryklių ir rajų, ketvirtį žinduolių, penktadalį roplių, šeštadalį paukščių jau šaukia nebūtis“.
Ši citata – iš amerikiečių rašytojos ir žurnalistės Elizabeth Kolbert knygos „Šeštasis išnykimas“, kurią iš anglų kalbos išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido „Baltos lankos“.
Elizabeth Kolbert „Šeštasis išnykimas: Ne vien gamtos istorija“ (Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)
Elizabeth Kolbert rašo aplinkosaugos temomis, yra apdovanota daugybe premijų, o labiausia išgarsėjo knyga „Šeštasis išnykimas“, už kurią 2015 metais pelnė Pulicerio premiją, o dienraštis Guardian 2017 metais ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.
„Šeštasis išnykimas“ – tai reportažai iš žmonių civilizacijos ir Žemės ekosistemos karo lauko. Knygoje pasakojama apie tai, kaip per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės Žemėje staiga smarkiai sumenko. O dabar pasaulio mokslininkai stebi šeštąjį išnykimą ir šį sykį jo kaltininkai esame mes.
Knyga suskirstyta trylika skyrių ir kiekviename jų pasakojama apie vis kitą nykstančią ar jau beveik išnykusią gyvūnų rūšį, pristatomi įvairius tyrimus atliekantys ir ieškantys, kaip išsaugoti gyvybę mokslininkai ir jų projektai.
Autorė aprėpia visą planetą: ji rašo apie atogrąžų miškus, Didįjį barjerinį rifą, Andų kalnynus, miestų zoologijos sodus. Ji nupasakoja, kaip vystėsi paleontologija, kaip mokslininkas George‘as Cuvier 18 a. pab. – 19 a. per. remdamasis mamutų ir mastodontų griaučių iškasenomis suformavo teoriją, kad pasaulį periodiškai nusiaubia katastrofos ir kataklizmai. Atsispirdama nuo šio atradimo autorė išdėsto visą išnykimų teorijos istoriją.
Elizabeth Kolbert taip pat aptaria antropoceno epochos sąvoką, pasakoja, kas nutinka, žmonėms perkeliant augalų ir gyvūnų rūšis iš vieno žemyno į kitą. „Mes iš esmės vėl sutraukiame pasaulį į vieną milžinišką superžemyną – biologai kartais jį vadina Naująja Pangėja“. Ši masinė invazija (ypač jos atnešti kenkėjai, ligos, grybeliai ir parazitai) šienaute šienauja rūšis. „Dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių bendruoju atveju didėja vietos įvairovė, sumažėjo pasaulinė įvairovė – bendras visame pasaulyje aptinkamų rūšių skaičius“.
Labiausiai stulbina tai, kad žmogus iki šiol nepajėgus suvokti, kad tai jis dabar atsakingas už ekosistemos būklę ir jis ją naikina. O sunkiausia suvokti tai, kaip greitai mes naikiname augaliją ir gyvūniją (čia slypi ir kitas paradoksas – mes daug ką išnaikinome net neatradę, juk visos augalų, grybų ar vabzdžių rūšys neatrastos ir nesukataloguotos, kai kurios išnyko mums to net nežinant). Mūsų saviapgaulė stebinanti, didžiulė ir labai veiksminga.
Stulbina ir tai, kaip kasdieniškai ir nepastebimai nyksta, regis, patys įprasčiausi gyvūnai. Man įsimintiniausia buvo didžiosios alkos išnaikinimo istorija – milijonai neskraidančių sparnuočių buvo išžudyti maistui. Paskutinę alkų porą žmonės nugalabijo 1844 metais, norėdami pasidaryti iškamšas ir jas taip išsaugoti. Paradoksalu ir liūdna...
Liūdna ir Kolbert papasakota neandertaliečių istorija. Žinoma, tai, kad tikriausiai mes išnaikinome artimiausius savo giminaičius – anaiptol nebe naujiena, bet bendrame kontekste skamba labai pamokomai. „Kažkur mūsų DNR turi glūdėti lemtinga mutacija (arba, tikėtiniau, mutacijos), kurios mus skiria, – mutacijos, dėl kurių esame padarai, sugebantys išnaikinti artimiausius savo giminaičius, tada iškasti jų kaulus ir iššifruoti genomą“.
Knyga parašyta labai aiškiai, skaidriai, Kolbert puikiai pavyksta suderinti mokslinę analizę ir asmeninį pasakojimą, ji sulydo šiuos du naratyvus sklandžiai, nepastebimai. Taip mes gauname suprantamą, moksliškai pagrįstą išnykimų istoriją ir įdomų, įtraukiantį asmeninį pasakojimą apie sudėtingą ekosistemos elementų sąveiką, trapų jos balansą ir (kartais atrodo, kad bergždžias) pastangas išsaugoti nors ką nors.
Kolbert rašo, kad mes, dažnai patys nesuvokdami, vadovaudamiesi nauda ir godumu sprendžiame, kurie evoliucijos keliai išliks atviri, o kurie ne, kuriuos mes sunaikinsime. Kita vertus, mes ne tik esame šeštojo išnykimo priežastis, bet taip pat lengvai galime tapti ir jo auka. Nes niekas nežino, ar išsigelbėsime nuo vis mažėjančios biologinės įvairovės pasekmių. Žmonijai derėtų suvokti, kad „šeštasis išnykimas ir toliau lems gyvybės likimą dar ilgai po to, kai viskas, kas parašyta, nupiešta ir pastatyta žmonių, sudūlės į dulkes, o pasaulį paveldės milžiniškos žiurkės – arba ne.“
Grigorijus Kanovičius „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“
Kartą, besirausdamas knygyno „Mint Vinetu“ poezijos lentynoje ištraukiau mažą, apšiurusią knygelę. Jos autorius man buvo puikiai žinomas, bet tai, kad ši knygelė poezijos – mane nustebino. Susidomėjęs atsiverčiau ir... kikendamas perskaičiau visą vienu ypu. Ta knygelė vadinosi „Linksma akim“ ir buvo išleista 1964 metais. Knygelės autorius – vienas žymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų Grigorijus Kanovičius. Visi, nors kiek besidomintys literatūra tikrai yra skaitę ne vieną žydų gyvenimui Lietuvoje skirtą jo romaną. Tačiau, pasirodo, esama dalykų, kurie nepelnytai nugrimzta į užmarštį. Džiugu tai, kad ta užmarštis ne amžina ir knygos, kūryba sugrįžta.
Pasidomėjęs sužinojau, kad 1981 metais leidykla „Vaga“ išleido ir antrą panašią knygelę „Nuogi Olimpe“. Ilgai jos ieškojau po senų knygų knygynus, bet niekur neradau. Laimė, šiemet abi šios knygos buvo perleistos po vienu viršeliu. Naują knygą leidybai kruopščiai parengė ir išleido Jokūbas Jacovskis. Rinkinys vadinasi „Linksmos akys“, į ją sudėtas abiejų minėtų knygelių turinys ir, žinoma, garsieji dailininko Stasio Krasausko bei dailininko ir karikatūristo Andriaus Cvirkos šaržai.
Tiesą sakant šių epigramų ir parodijų priešistorė man, nebendravusiam su 7-8 dešimtmečio Vilniaus bohema, nesėdėjusiam legendinėje „Neringoje“ buvo nežinoma. Vieną kitą epigramą nugirsdavau cituojant vyresnius kolegas rašytojus. Tarkim, iš Antano A.Jonyno ne kartą esu girdėjęs garsųjį: „Kas apie dailę bent šiek tiek supranta, / Tas nesupainios Gečo ir Rembranto“. Ir tiek.
O tikroji priešistorė, sakoma, buvusi tokia: Stasys Krasauskas leisdavęs laiką „Neringos“ kavinėje ir paišydavęs joje sėdinčių menininkų šaržus. Jų susikaupė visas pluoštas ir dailininkas galvodamas, kaip šiuos šaržus paviešinus, paprašė Grigorijaus Kanovičiaus kiekvienam portretui parašyti po eilėraštį. „Lietuvos žiniose“ cituojamame interviu pats rašytojas šį įvykį prisimena taip: „Taip atsitiko, kad pamėginau. Pradėjau nuo V.Gečo. Stasys perskaitęs prapliupo juoku ir pasakė: „Tu esi meistras! Turi man padėti“. Taip ir įsivažiavau“.
Mintis perleisti šias knygas kilo Grigorijaus Kanovičiaus sūnui Dmitrijui. Toms pačioms „Lietuvos žinioms“ jis sakė, kad kitąmet tiek S.Krasauskui, tiek. G.Kanovičiui sukanka po 90. O pirmoji knygelė „Linksma akim“ švęs 55 metų jubiliejų.
Man kirba mintis, kad perleista knyga reikalinga ne tik jubiliejams paminėti ar papildyti Kanovičiaus literatūrinį fondą. Ji užpildo šiuo metu lietuvių literatūroje egzistuojantį vakuumą. Problema labai paprasta: gerų epigramų ir šmaikščių, tikslių parodijų neberašo beveik niekas. Vienintelė išimtis – žmogus-orkestras Kęstutis Navakas, kurio poetinių parodijų ir interpretacijų knyga „Iš gyvenimo garstyčių ir krienų“ pasirodė prieš 11 metų.
Kodėl šie žanrai nunyko? Kaltas ir pasikeitęs poezijos pobūdis – dabar dominuoja verlibras, kurį parodijuoti daug neįdomiau. Kalti ir socialiniai tinklai, kur kolegos nuleidžia garą ir špaguojasi „online“ užuot rašę eilėraščius ir epigramas. Gal esama ir kitų priežasčių... Tikrai neketinu dejuoti ir sakyti, kad literatūrinis gyvenimas sumenko, kad rašytojai nebe tie, kaip kadais, nes taip nėra. Kažkas tikrai pasikeitė ir, galbūt, dabartinis literatūrinis ir kultūrinis gyvenimas reikalauja kitų jį parodijuojančių ar švelniai pašiepiančių formų.
Tuo nenoriu pasakyti, kad šioje knygelėje sudėti tekstai yra kaip nors pasenę, nes tikras humoras ir talentas nesensta. Nuostabu ir tai, kokia puiki ir lanksti rusiškai romanus rašančio Grigorijaus Kanovičiaus lietuvių kalba, kaip gerai jis pagauna įvairių autorių poetinės kūrybos ypatumus. Skaitant stebina ir tai, kaip tiksliai suderinamas kandumas ir pagarba kūrėjui. Šiais eilėraščiais nesiekiama kąsti piktai ar įžeisti, jie tarsi draugiškas niuksas ar paplekšnojimas per petį. Man atrodo, kad mūsų isteriškais ir tiesmukais laikais iš šios knygos būtų galima pasimokyti pašaipos ir parodijos elegancijos, o ir humoro pateikimo.
Įdomu ir tai, kad ilgesniuosiuose eilėraščiuose-parodijose gana gerai atskleidžiamas to meto kultūrinis, gyvenimas, menininkų tarpusavio santykiai, pasišaipoma iš jų statuso ir susireikšminimo, minimos populiarios to meto Vilniaus vietos.
Daugumos menininkų, kuriems skirtos „Linksmųjų akių“ epigramos ir parodijos jau nėra gyvųjų tarpe, nemažai jų jaunesnis nei aš skaitytojas turbūt ir nežinos. Todėl smagu, kad knygoje sudėtos jų biografijos ir trumpai pristatoma jų kūryba. Kontekstą suvokti padeda ir nedidelis kritiko Petro Bražėno straipsnis.
O pabaigai norėčiau pacituoti Grigorijaus Kanovičiaus sau pačiam rašytą epigramą ir porą eilėraščių. Nes kam kalbėti apie tekstus, jei galima juos paskaityti ir išgirsti.
