Šiandien pristatysiu tris skirtingų žanrų knygas – apie žmonijos dabartį ir ateitį pasakojančią mokslinę, tiksliau populiariojo mokslo knygą, puikų romaną – šeimos sagą ir, čia reikėtų sustoti ir gerai pasukti galvą, kokio žanro – poezijos, monologų, trumpų apsakymų, impresijų – rinkinį. Nuo jo, nuo neaiškiausio, ir pradėsime.
Marijus Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“
Knyga, kurią sunku apibūdinti – tai „Tyto Alba“ išleista pirmoji jaunosios kartos rašytojo Mariaus Povilo Elijo Martynenko knyga „Be penkių pasaulio pradžia“. Pati leidykla ją pristato kaip „poetinę prozą“. Aš su šiuo kompromisu kol kas esu linkęs sutikti. Bet tik iš dalies. Nes išgirdus šį apibūdinimą daugeliui skaitytojų prieš akis iškyla lietuvių literatūros klasika. Deja ar laimei, ši knyga su lietuvių literatūros klasika turi nedaug ką bendra.
E.Martynenko gerai žinomas kaip slemo poezijos (slam poetry) – scenoje atliekamos poezijos, savotiškų poetinių varžytuvių tekstų kūrėjas ir atlikėjas. Ši poezija improvizacinė, skirta skaityti gyvai, jai būdingas ryškus ritmas, „smūginės“ eilutės, jai labiau rūpi socialinė ir politinė tematika, nevengiama aštrių žodžių, šnekamosios kalbos, siekio šokiruoti.
Slemas Lietuvoje gyvas ir gyvuoja jau keliolika metų, turi savas žvaigždes, ritualus, konkursus ir skaitymo vietas. Nemažai slemo autorių ir atlikėjų nevengia ir tradicinės spaudos ir leidybos. „Be penkių pasaulio pradžia“ – vienas iš tokių pavyzdžių.
Knygą sudaro 60 trumpų tekstų, atskleidžiančių margą autoriaus biografiją, vaikystę, santykius. Pasakojimai itin atviri, autorius nieko nevynioja į vatą, negludina aštrių kampų ir, atrodytų, neslepia nieko. Tikra „radikalaus atvirumo“ fiesta. Šie tekstai puikiai prisiglaudžia ir prie pastaruoju metu poezijoje išryškėjusios išpažintinės krypties – kai eilėraštis tampa išsisakymo, atsivėrimo, išsivalymo, savotiško dvasinio egzorcizmo seansu, kuriame, visas suplukęs ir sutrikęs nuo jam kol kas neįprasto atvirumo ir intymių autorių biografijų detalių, dalyvauja ir lietuvių skaitytojas.
E.Martynenko tekstuose išpažinties taip pat netrūksta. Be to, autorius vykusiai išnaudoja tam tikrą „atstumtojo“ arba to, ką rusai vadina „jurodivyj“ – švento pamišėlio, asmens, tyčia apsimetusio pamišėliu, kaukę. Ši pozicija lietuvių literatūroje nėra įprasta, šventi kvaileliai mūsų kultūroje lyriški, geri ir naivūs, susilaukiantys liūdno galo. E.Martynenko pasakotojas – sarkastiškas, o kartu ir filosofiškas, linkęs pažerti įvairių keistų enciklopedinių faktų, linkęs į žmonių ir reiškinių klasifikaciją – taip išreiškiama nuostaba dėl beprotiško, margo, bet pasakotojui gražaus pasaulio.
Jei man reiktų dviem žodžiais apibūdinti knygos turinį, turbūt sakyčiau taip: „žvaigždės ir genitalijos“. Įvairūs lytinio gyvenimo ir lytinių organų aprašymai tekste kaitaliojasi su gana dvasingais pafilosofavimais apie „ryšį tarp žmogaus ir transcendencijos“. Šios dvi temos autoriaus tekstuose neatsiejamos, persipynusios, sąmoningai maišomi aukščiausi ir žemiausi registrai, o juos laikančio ir balansuojančio vidurio, teksto „mėsos“ dažnai pritrūksta.
Galbūt taip yra ir dėl to, kad dauguma knygos tekstų skirti skaityti scenoje, jie buvo rašyti tam, kad skambėtų, tam, kad jų klausytųsi, o ne juos skaitytų. Be autoriaus intonacijos ir balso meistrystės (o pasakoja ir skaito E.Martynenko puikiai, klausyčiausi net jo pakimusiu balsu įskaitytos telefonų knygos), jie subanalėja, suplokštėja. Natūraliausias knygoje autorius ten, kur aprašo savo paties gyvenimo vingius: ligonines, beprotnamius, meilės istorijas, vaikystę.
Esama knygoje ir keleto jau tikrai poezija pavadintinų tekstų – išsaugota tiek eilėraščio forma, tiek stilistika. Ir šie tekstai man atrodo švaresni, grynesni, vientisesni, pavyzdžiui, eilėraščiai „instrukcija“ arba „prisimenu: dabar“.
„Be penkių pasaulio pradžia“ tekstai kapoti, sakiniai – smūginiai, skirti tučtuojau „nušauti“ skaitytoją, paveikti jį čia ir dabar, akimirksniu. Autorius šaudo trumpų aforizmų serijomis ir iš jų jungia pasakojimą. Knygoje tai kartais erzina, nes tas, anot Kurto Voneguto, „telegrafinis-šizofreninis“ stilius neleidžia sustoti, užsikabinti, pagalvoti pačiam. Viską už tave padaro autorius.
Tačiau nepaisant šių trūkumų, knyga tikrai pagauli, praplečianti mūsų literatūros stilistinį ir prasminį registrą.
Ann Patchett „Vieningieji“
Antroji knyga – žinomos ir nemažai apdovanojimų už savo kūrybą pelniusios amerikiečių rašytojos Ann Patchet romanas „Vieningieji“, kurį išleido „baltos lankos“, o iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė.
Tai jau ne pirma rašytojos knyga lietuvių kalba, vieną garsiausių jos kūrinių, romaną „Bel Canto“ prieš penketą metų išleido „Jotema“, tačiau ši tikrai intriguojanti knyga praslydo beveik nepastebėta.
Aptariamas romanas, „Vieningieji“ – tai dviejų šeimų – Kazinsų ir Kitingų saga, kuriuos veiksmas prasideda septintajame dešimtmetyje nuo krikštynų vakarėlio ir netikėto bučinio. Visas romanas – šio bučinio ir vėliau užsimezgusio romano (atleiskite, už kalambūrą) pasekmės. Tai gana tradicinė pasakojimo įžanga, o ir tema, pripažinkime, ne nauja.
Tačiau šeimos saga – skaitytojų mėgstamas žanras, juk nėra nieko geriau, kaip skaityti apie kitos šeimos laimę ir nesėkmes, santykius, vaikus, pažvelgti už kulisų, ištraukti skeletus iš spintų. Šeimos saga, tai toks taurus liežuvavimo pakaitalas, kai pats tiesiogiai paskalomis neužsiimi, bet versdamas puslapius jomis mėgaujiesi. Ypač kai šeimos gyvenimas aprašomas meistriška A.Patchett plunksna.
Romano veiksmas aprėpia 50 metų, jis nėra linijinis, šokinėja laike pirmyn ir atgal. Taigi, turime policininko Fikso Kitingo ir jo žmonos, gražuolės Beverlės šeimą, ir teisininko Berto Kazinso ir jo žmonos Terezos šeimą. Nelemtas Berto ir Beverlės bučinys supina dviejų porų ir jų šešių vaikų likimus visam gyvenimui. Taip, šiame romane svarbiausi vaikai – jų tarpusavio santykiai, kartu praleistos vasaros, tolimesni likimai ir šiuos likimus nulėmęs tragiškas įvykis. A.Patchett įgudusia ranka pašo pasakojimo kortas ir tas minėtas tragiškas įvykis, it šešėlis kalte temdantis likimus, galutinai paaiškėja tik pasakojimui einant į pabaigą.
Vaikų santykius geriausiai atskleidžia ši citata: „tiek Kitingų vaikus, tiek Kazinsų vaikus siejo tas pats ypatingas bruožas: jie nejautė vieni kitiems neapykantos, taip pat jiems buvo visiškai svetima ir gentinė ištikimybė. (...) Visus šešis vaikus vienijo vienas svarbiausias principas, nustumiantis bet kokią potencialią tarpusavio antipatiją kažkur į mažiausios svarbos kategorijos dugną: visi jie jautė pagiežą savo tėvams. Neapkentė jų.“
Ši neapykanta romane prislopinta, foninė, tačiau ji lemia ne vieno vaiko likimą. Teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad užaugę vaikai jei ir nesusitaiko su tėvais, tai ima juos suprasti ir išklausyti. Jie suvokia juos veikti skatinusius troškimus, norus ir mintis. Autorė puikiai parodo, kaip vyksta kartų kaita, kaip tėvų klaidos, gerieji ir blogieji bruožai atsikartoja vaikuose, kaip vaikai stengiasi iš šio amžino rato išsiveržti ir kiek jiems tai pavyksta.
A.Patchet – įžvalgi, šmaikšti, rašo taupiai ir santūriai. Jos romanas neperkrautas antraeiliais personažais, o ir didžiuma romano veiksmo sukasi aplink vieną iš vaikų – Franę Kiting. Nemažai dėmesio skiriama jos meilės ryšiui su gerokai vyresniu rašytoju Leo Posenu. Ir čia A.Patchett neatsispiria pagundai sužaisti „romano romane“. Franė papasakoja Leo savo šeimos (ar šeimų?) istoriją ir Leo iš to pasakojimo parašo bestseleriu tapusį romaną.
„Vieninguosiuose“ nėra nei šventųjų, nei nepataisomų nusidėjėlių – visi veikėjai, tiesiog žmonės, paprasti vidurinės klasės amerikiečiai, į kuriuos autorė žvelgia su neslepiama simpatija. O sutikit, simpatija žmogui romanuose tampa vis retesniu dalyku.
Vienas iš apie knygą dienraštyje „The Guardian“ rašiusių kritikų taip apibendrina romano patrauklumą: „A.Patchett nedalina patarimų ir nemoralizuoja. Ji rodo, bet neaiškina. Ji niekada nepamokslauja. Ji leidžia viską apsvarstyti patiems skaitytojams.“ Ir skaitytojai lieka už tai dėkingi.
Yuval Noah Harrari „Homo Deus: Glausta rytojaus istorija“
Jeruzalės universitete profesoriaujančio makroistoriko ir intelektualo Yuvalio Noah Harrari knyga „Sapiens“, glaustai, įdomiai ir netikėtų kampu pasakojanti apie visą žmonijos istoriją nuo žmogbeždžionių iki šių laikų, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje tapo tikru bestseleriu.
Na ir, žinoma, visos įdomios ir gerai papasakotos istorijos privalo turėti tęsinį. Tas tęsinys vadinasi „Homo Deus“, jį išleido „kitos knygos“, o iš anglų kalbos vertė Tadas Juras.
Naujoji Y.Harrari knyga nukreipta į ateitį. Joje jis tvirtina, kad žmonija beveik atsikratė didžiausių ją engusių ir naikinusių rykščių – bado, epidemijų ir karų, todėl „tarytum gaisrininkai pasaulyje be ugnies, XXI amžiaus žmonės turi užduoti sau iki šiol negirdėtą klausimą: ką gi mes veiksime? Kur nukreipti savo dėmesį ir išradingumą klestinčiame ir harminingame pasaulyje?“ Dėl klestėjimo ir harmonijos autorius truputį persūdė, tačiau dėl naujų žmonijai kylančių iššūkių, dėl jos laukiančios kaitos ir didžiulio lūžio jis teisus.
Ilgame, vos ne 70 puslapių įvade Y.Harrari smulkiai aprašo kaip žmonija nugalėjo badą, karus ir epidemijas, o toliau leidžiasi į ilgą kelionę ateities link.
Y.Harrari teigia, kad „modernybė yra neįtikėtinai paprastas susitarimas. Visą sandėrį galima apibendrinti vienu sakiniu: žmonės iškeičia prasmę į galią“. Autorius, šiek tiek pakartodamas savo pirmosios knygos tezes ir temas, paaiškina, kad žmonija tapo vyraujančia rūšimi dėl itin išvystyto gebėjimo bendrauti tarpusavyje, o taip pat tikėti įvairiais neegzistuojančiais bendro susitarimo dalykais: pinigais, institucijomis ir taip toliau. Jis gana smulkiai išskleidžia savo teoriją apie senąsias religijas išstūmusį naująjį tikėjimą – humanizmą, tikėjimą žmogaus viršenybe, o taip pat aptaria įvairias humanizmo rūšis: pavyzdžiui, socialinį ir evoliucinį humanizmą.
Y.Harrari rašo apie įsigalinčią mokslo dogmą, kuri teigia, kad visi organizmai yra algoritmai, visi procesai, visi jausmai, mąstymas remiasi algoritmais, o gyvenimas tėra duomenų apdorojimas. Jis kalba apie atsirandantį naujausią tikėjimą deitaizmą, skelbiantį, kad „visatą sudaro duomenų srautai, o bet kokio reiškinio ir esybės vertę nulemia jo indėlis į duomenų apdorojimą“.
O žmonija, žinoma, norės tapti dievais, „homo deus“, tik kokiais dievais ir kaip tai įvyks, kol kas neaišku, tai tik prognozės ir galimybės.Pasakodamas apie žmonijos likimą, Y.Harrari pasitelkia vieną puikų palyginimą – mūsų dabartinį elgesį su gyvūnais. Jų naikinimas ir išnaudojimas gali atspindėti ir tai, kaip naujoji, pakitusi žmonijos klasė, „antžmogiai“ arba, jei remsimės kitų scenarijumi – dirbtinis intelektas galėtų pasielgti su likusia, neprogresyvia, netobulėjančia žmonija. Taip, mes galime būti sumedžioti arba suvaryti į gardus, arba likti gana mielais naminiais gyvūnėliais. Šiurpus, bet galimas likimas. Ir skaitant „Homo Deus“ niekaip neatsikratai įspūdžio, kad autoriui dėl tokio žmogaus likimo trupučiuką smagu.
Kaip ir „Sapiens“, „Homo Deus“ kimšte prikimštas faktų, drąsių hipotezių, prognozių ir netikėtų įžvalgų. Su daug kuo galima, o ir reikia ginčytis. Juk pats autorius pabaigoje rašo, kad knyga „siekia praplėsti mūsų akiratį ir padėti mums įsisąmoninti daug platesnį pasirinkimų spektrą“. Ir patikėkit, perskaičius šią knygą norėsis ir pykti, ir ginčytis, ir stebėtis, ir ieškoti patvirtinimų netikėtiems, net drastiškiems autoriaus teiginiams. Toks ir yra knygos tikslas – išlipti iš prastos vėžės, sulaužyti rėmus, mąstyti, kol ne vėlu.
