Laikai pasikeitė, padejuoja dažnas. Daugybė dalykų, regis, nugrimzdo į užmarštį, kaip į akivarą, kurio paviršius užtrauktas blizgia, patenkintas fizionomijas atspindinčia socialinių tinklų ir prašmatnių žurnalų plėvele. Laimė, o gal nelaimė, kaip pažiūrėsi, tas, kas nugrimzta gilyn, dažniausiai nepražūva, iškyla iš praeities maurų (ne)tinkamiausią akimirką.
Atrodytų, kad pašėlę ir laukiniai roko laikai praėjo, seni dinozaurai išmirė arba tapo dorais krikščionimis, o pats rokas virto tik eiliniu muzikos verslu. Atrodytų, kad Lietuvoje tokių laikų nė nebuvo. Betgi ne, rokas, tikiuosi, dar nemirė, tokie laikai buvo ir Lietuvoje. O dabar jie netgi dokumentuoti ir knygoje aprašyti.
Atrodytų, šnipų žaidimai taip pat nugrimzdo į praeitį, Šaltasis karas baigėsi, uždanga krito, viskas taip persimaišė, kad nebeatskirsi, kur „gerieji“, o kur „blogieji“. Betgi ne. Praeities šmėklos niekur nedingo, bylos ir operacijos nepamirštos ir vis dar pavojingos, vis dar taip pat žaloja žmonių likimus.
Kąstytis Sarnickas „Turnė“
Bet iš pradžių pakalbėkime ne apie šnipus, o apie muziką. Lietuviškos literatūros apie muziką, ypač šiuolaikinę, su žiburiu nerastum.
Kita vertus, turime porą Lietuvos roko istorijos knygų, bet iki šiol neturėjome betarpiško, paskaitomai ir gabiai prašyto liudijimo, kaip gi ten tie lietuviški rokeriai šėlo, kaip atrodo jų kasdienybė, kas dedasi užkulisiuose. Daugmaž galima nujausti, kad dedasi tas pats, kas ir bet kurios pasaulio roko grupės užkulisiuose, tik mažesniu masteliu.
Dabar tokį liudijimą turime – Kąstytis Sarnickas, lietuviams žinomas kaip Kastetas iš grupės „G&G Sindikatas“, parašė romaną apie neegzistuojančią lietuvių roko grupę „Alkūninis velenas“. Romanas vadinasi „Turnė“, o išleido jį leidykla „Lapas“.
Grupė „Alkūninis velenas“ romane – gerai žinoma, koncertuoja jau 15 metų. Romano siužetas – 10 dienų turas po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Grupės nariai Vėdaras, Pigis, Raketa ir Guolis leidžiasi į nuotykius.
Turiu pripažinti, kad autorius itin gerai pasirinko romano formą – tai romanas-kelionė, romanas-žygis, Sarnickas tiesiog pasinaudoja vienu seniausių, pamatiniu literatūros siužetu. Neblogai parinkta ir aplinka – Airija ir Didžioji Britanija, jei atleisite man už drąsų palyginimą, jau beveik tapo Lietuvos dalimi. Todėl „Turnė“ tampa puikia proga nors probėgšmais parodyti lietuvių emigrantų gyvenimą: dažniausiai tie gyvenimai atsiskleidžia pokalbiuose ir dialoguose, nors miestelio be pavadinimo bosų bosas Ruslanas, tokia dešimto dešimtmečio Lietuvos mafiozių karikatūra, ir jo aplinka aprašyti kiek išsamiau.
Puikiai pagauta ir visokių „šlovę“ vedančių muzikantų „chaltūrėlių“ kultūra – vien ko vertas romane „Alkūniniam velenui“ įpirštas kontraktas su „Baltijos televizija“. Atpažįstamas tipažas ir grupės vadybininkas Rolandas – toks visų galų meistras, mokantis viską, bet nieko gerai. Tokie va „vadybininkai“ ir yra tikroji šių laikų „žemės druska“ – prasta, nevalyta, sudrėkusi druska, bet jie viską ir krutina, kaip sugeba. O sugeba prastai.
Sarnickas turi gerą ausį šnekamajai kalbai, dialogai tokie natūralūs ir gyvi, kad galima pamanyti, jog rašyta iš įrašų. Žinoma, autoriaus nevaržė jokios išmoktos literatūros taisyklės, tad liko tik natūralus talentas ir redaktorių darbas. Gerai dar ir tai, kad neperspausta su keiksmažodžiais ir slengu, šie dalykai čia neatrodo dirbtiniai – jų nei per daug, nei per mažai, tiek, kiek reikia.
Kritikas ir rašytojas Rimantas Kmita knygą „Turnė“ lygina net su lietuvių literatūros klasika – Motiejaus Valančiaus „Palangos Juze“. Ta mintis tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti absurdiška ar šiurpinanti kokią konservatyvesnę lietuvių kalbos mokytoją.
Juk tai, kaip ir minėjau, ta pati klajonių-kelionių literatūra – herojai ieško prasmės, išbandoma jų draugystė, tik viskas šiuolaikiškai. Tiesa, tos paieškos kartais tampa monotoniškos, o nuolatinių gertynių aprašymai ima kartotis (jie ir šiaip nebus visiems prie širdies). Kita vertus, minėtoji monotonija – taip pat muzikanto kasdienybė, „Turnė“ nėra „glamūrinis“ roko muzikantų gyvenimo patrauklumą aukštinantis kūrinys. Pigūs viešbučiai, nušiurę klubai, paklaikę klausytojai, pinigų stygius, idiotiški nesusipratimai – šie dalykai turbūt pažįstami ne vienam muzikantui. Kaip ir klausimas – kodėl mes vis dar grojame? Ar verta? Ar dar gyva maišto kultūra?
Dar vienas svarbus dalykas – knyga tikrai juokinga, parašyta labai gyvai ir šmaikščiai. Garsiai juoktis skaitant lietuvių autorius vis dar atrodo neprasta, net nepadoru, bet šią knygą skaitydami juoksitės.
Pasak to paties Kmitos, „taip turėtų būti parašytos grupių, sportininkų non fiction knygos. Jos irgi turi būti parašytos smagiai, nes medžiagos ten kalnai“. Iš tikrųjų, klausimas, kodėl tai apvilkta grožinės literatūros drabužėliu, kartais kyla. Kita vertus, galbūt čia daug kuo dėta ir autoriaus, rašiusiojo psichologija: daug lengviau rašyti, cituojant G.Grajauską, „viską, kaip buvo“ apsimetus personažu, nei kamuotis, stengiant pavaizduoti tikrovę ir išvengti visų teisinių, moralinių ir etinių spąstų. Geresnio siužetų meistro už tikrovę, žinoma, nėra, bet ir knygos „Turnė“ pasaulis nuo jos labai nedaug tenutolsta.
Romanas „Turnė“ vertingas ir tuo, kad užkariavo dar plotelį žemės lietuvių literatūrai, paįvairino ją. Tikiuosi, tos pravertos durys į roko, šiuolaikinės muzikos pasaulį nebeužsivers. Ir ateityje gausime daugiau šmaikščių gerų knygų iš užkulisių, o ne tik blizgių, uždarbiaujančių žurnalistų parašytų laikinų pop garsenybių biografijų.
Johnas Le Carre „Šnipų palikimas“ (Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas)
Ką pagalvoja skaitytojas, išgirdęs apibūdinimą „romanas apie šnipus“? Dauguma iš karto prisimena Džeimsą Bondą, gražuoles, prabangius automobilius ir susišaudymus. Kiti ima galvoti apie daugybę vaikystėje sugraužtų romanų apie sovietų žvalgybininkus. Tretiems viską užstoja Holivudo filmų vaizdai. Ir tik nedaugelis prisimena Johno Le Carre personažus. Vienu geriausių britų rašytojų laikomas Le Carre Lietuvoje nėra populiarus. Lietuvių kalba iki šiol pasirodė vos du jo romanai, tiesa, klasikiniai – „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ ir „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“. Jie, deja, praslydo nepastebėti, ir dauguma Le Carre gerbėjų Lietuvoje turbūt iki šiol skaito jį originalo kalba. Norėtųsi tikėti, kad situacija kiek pasikeis, ir ką tik lietuviškai pasirodęs dar vienas Le Carre romanas paskatins išleisti ir daugiau šio rašytojo kūrinių.
Romanas, apie kurį kalbėsiu, vadinasi „Šnipų palikimas“, jį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o išvertė Gediminas Pulokas. „Šnipų palikimas“ – naujas Le Carre romanas, pasirodęs vos prieš porą metų, bet jis savotiškai užbaigia seną ir garsią rašytojo trilogiją apie jo mėgstamą personažą, britų žvalgybos darbuotoją Džordžą Smailį.
Šiame romane Le Carre sulydo praeities įvykius ir dabarties realijas. Britų žvalgybos MI6 veteranas Piteris Gijomas, ramiai gyvenantis savo ūkyje Prancūzijoje, staiga iškviečiamas į Londoną, savo senąją tarnybą. Pasirodo, jis kviečiamas pasiaiškinti dėl seniai, dar Šaltojo karo metais, vykusios operacijos, per kurią žuvo trys žmonės. Tos operacijos detalės buvo sėkmingai uždangstytos ir užglaistytos, bet liko trijų žuvusiųjų vaikai, kurie užaugę nori sužinoti teisybę ir grasina paduoti Didžiosios Britanijos vyriausybę į teismą. Žvalgybai tenka sukti uodegas ir sugalvoti, kaip apsiginti nuo gresiančių ieškinių, o kartu – kaip neatskleisti dalykų, kurie ir toliau turėtų ilsėtis ramybėje.
Per tą operaciją Piteris Gijomas dar buvo jaunas, bet perspektyvus Džordžo Smailio mokinys, kuriam dabar tenka prisiminti tuos laikus. „Šnipų palikimas“ sukonstruotas savotiško kontrasto principu. Šiuolaikinė britų žvalgyba, jos metodai, jos darbuotojai – mandagūs ir, pasak Gijomo , „skaisčiaveidžiai“ – jam nesimpatiški. Nesimpatiški ir atgrasūs jam ir dabartiniai visuomenės papročiai – šventeiviškas teisuoliškumas, skubėjimas smerkti nesigilinant. Tai puikiai apibūdina Banis, vienas iš „skaisčiaveidžių“ žvalgybininkų: „Istorinės kaltės korta šiais laikais ypač madinga. Kapstytis po praeitį ir ieškoti, kas kaltas, tapo mūsų nacionaliniu sportu. Štai tokia nepriekaištingos kartos ir mūsų – susitepusiųjų – generacijos akistata. Nes kas gi atpirks mūsų tėvų nuodėmes, net jei anuomet jos ir nebuvo laikomos nuodėmėmis?“
Praeities įvykius ir darbo metodus Gijomas suvokia kaip ne itin švarius ir neteisėtus, bet neišvengiamus. Senuosius šnipus, žvalgybos darbuotojus, išlikusius iki šių dienų, pavyzdžiui, ištikimąją Milę, seno konspiracinio buto, vadinamo „Arklidėmis“, prižiūrėtoją, Le Carre aprašo su neslepiama simpatija ir net nostalgija. Ši senojo ir naujojo pasaulių priešprieša, praeities vaiduokliai anaiptol nėra vienintelė Le Carre romano tema.
Skaitytojui autorius užduoda daug nepatogių ir rimtų klausimų – ar tikrai žvalgybų karas buvo vertas visų aukų? Ar tikrai vertėjo elgtis taip, kaip tuomet? Kas kaltas dėl sulaužytų žvalgybininkų vaikų likimų? Kam šnipas turi išlikti ištikimas? Visi šie klausimai slypi Le Carre romane, bet nė į vieną iš jų vienareikšmiškas ar aiškus atsakymas neduodamas.
Šnipų gyvenimas ir operacijos Le Carre romanuose (taip pat ir šiame) nėra nei itin romantiški, nei kupini kvapą gniaužiančių nuotykių. Būti šnipu – taip pat darbas, dažnai kupinas tuščio laukimo, nusivylimų, rutinos ir biurokratijos. Nieko romantiško nėra ir asmeniniame gyvenime: trumpalaikiai romanai, nuolatinis apsimetinėjimas ne tuo, kuo esi, retkarčiais matomi arba visai likimo valiai palikti vaikai.
Veiksmas Le Carre knygose vystomas lėtai, neskubriai, atmosfera niūroka ir melancholiška. Šnipų darbas – prieblandos, pilkumos darbas, jis atliekamas niekieno žemėje, tarp to, kas teisinga, ir to, kas negalima ar morališkai nepateisinama.
Pagrindinė šio ir kitų Le Carre romanų intriga – proto žaidimai, intelektualios „katės ir pelės“ gaudynės, psichologiniai niuansai. Jo romanai įtraukia lėtai, nepastebimai, bet kartą prisėdę skaityti knygos iš rankų nepaleisite ilgai. Le Carre – subtilių detalių, užuominų, pustonių meistras. Jo kalba itin tiksli, puikus stilius. Le Carre laikomas vienu geriausių britų prozos stilistų.
Skaitant „Šnipų palikimą“ atrodo, kad tai autoriaus atsisveikinimas su pamėgtais veikėjais, su senąją pasaulio sankloda, su senais, jau nebenaudojamais, bet tokiais mums patraukliais žvalgybos metodais (fotografavimu, slaptavietėmis įvairiuose miestuose, nepastebimu informacijos perdavimu iš rankų į rankas).
Beje, pabaigai – patarimas skaitytojui. „Šnipų palikimą“, žinoma, galima skaityti kaip atskirą, savarankišką knygą, bet daug įdomiau bus, jei iš pradžių perskaitysite „Šnipą, kuris sugrįžo iš šalčio“. Nes „Šnipų palikimas“ daug pasakoja apie įvykius, kurie yra „Šnipo, sugrįžusio iš šalčio“ priešistorė.
Belieka tikėtis, kad kada nors lietuviškai galėsime skaityti ir visą Džordžo Smailio romanų trilogiją.
