Nors pjesių leidyba Lietuvoje yra gan retas reiškinys, tačiau M.Ivaškevičius čia – išskirtinė figūra, o dauguma jo pjesių yra išleistos ir kaip atskiros knygos: „Artimas“ (2002), „Madagaskaras“ (2004, 2012), „Artimas miestas“ (2005), „Mistras“ (2010), „Išvarymas“ (2017), „Rusiškas romanas“ (2019).
Neatsitiktinai 2018 metais Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija jam skirta už drąsų literatūros žingsnį į teatrą.
Pasak rašytojo bei dramaturgo, pjesės pasirodymas knyga – tai paskutinis taškas tiek paties spektaklio, tiek ir jo teksto kūrybos procese.
„Specialiai niekada pjesės knygos neleidžiu iki spektaklio premjeros, nes repeticijų metu pats tekstas dar yra koreguojamas ir taisomas. Žinoma, tarp aktorių žodžių, išsakomų spektaklyje, ir pjesės teksto visada yra skirtumas, nes vaidinime didelės reikšmės turi ir aktoriaus improvizacijos ar režisieriaus interpretacijos. Taip pat ne viskas, kas parašyta, patenka į spektaklį. Tad pjesės knyga – tai tartum lauknešėlis po spektaklio, ką žiūrovas gali išsinešti kaip dovaną ir ramiai skaityti, tokiu būdu pats sau pratęsdamas spektaklio gyvenimą“, – teigė rašytojas.
M.Ivaškevičius taip pat pažymėjo, kad leidybos prasme, pjesių knygos ne tik Lietuvoje, bet ir anglakalbėse šalyse yra gan nišinis žanras bei leidžiamos gana nedideliais tiražais. Tiesa, jo paties pjesė „Madagaskaras“, patekusi į mokyklų programas, sulaukė ne vieno tiražo. Tuo tarpu pjesę „Išvarymas“, anot autoriaus, godžiai pirko ir jaunimas, kuris dėl amžiaus cenzo, negalėjo patekti į spektaklius ir tai tapo savotišku pretekstu pažiūrėti, kas gi ten yra tokio...
„Vis dėlto, pjesės tekstas yra sudėtinė spektaklio dalis, – teigė M.Ivaškevičius, – Nemažai žmonių susigundo pjesę skaityti po spektaklio ir tokiu būdu geriau suprasti ar savaip interpretuoti kūrinį. Kita vertus, aš ir pats, iki tapdamas dramaturgu, mėgau skaityti dramaturgijos klasiką ir mėgautis tais pjesių tarpais, kuriuos vaizduotėje privalėjau užpildyti pats. Būtent tai yra vienas didžiausių malonumų skaityti pjeses.“
Naujausia M.Ivaškevičiaus pjesė „Miegantys“ nukelia į 2117 metų Maskvą. Dėl globalaus atšilimo ir didelės populiacijos ėmus stigti gėlo vandens, vienas po kito įvyko du Pasauliniai Vandens karai, gyventojų pertekliaus problema sprendžiama pasitelkiant genetikos atradimus – žmonės gyvena dviem pamainomis: viena pamaina 10 metų miega, o kita valdo pasaulį. Deja, abiejų pamainų vertybės ir požiūriai dėl pasaulio valdymo ir ateities kardinaliai skiriasi...
Pjesėje keliami ne tik aplinkosaugos, globalizmo, dirbtinio intelekto ar demokratijos, bet ir laisvės bei kontrolės, žmogaus prigimties bei lytiškumo klausimai.
Prieš pusę metų tai atrodė kaip visiškas siurrealizmas. Deja, šiandien mes gyvename būtent tokioje distopijoje.
Pasak paties rašytojo, nors pjesė buvo parašyta 2015 metais, o jos kelias iki scenos buvo ilgas, tačiau pandemija šiai futuristinei distopijai suteikė itin ryškaus aktualumo, kuris šiandien, vykstant karui Ukrainoje, yra dar aštresnis.
„Prasidėjus karui, ne vienas žmogus manęs klausė, ar spektaklio pabaigą koregavau atsižvelgdamas į šią skaudžią aktualiją. Išties, spektaklio pabaigoje prasideda karinė ir egzistencinė konfrontacija tarp dviejų pasaulių – demokratinio ir totalitarinio. Prieš pusę metų tai atrodė kaip visiškas siurrealizmas. Deja, šiandien mes gyvename būtent tokioje distopijoje“, – teigė M.Ivaškevičius.
