Kuomet nusprendžiau laidoje „15min knygos“ pakalbinti M.Mikutavičių, svarsčiau, ar jis tam atras laiko. Visgi veltui kėliau šį klausimą – jis mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie literatūrą, įsimintiniausias skaitytas knygas ir nevengė pajuokauti, kad su Aido Puklevičiaus pagalba išsirinkti skaitymui knygas yra paprasta.
„Šiuo metu su savimi nesinešioju jokios knygos. Pakanka kompiuterio. Man svarbu raidės, kurias galiu perskaityti“, – paklaustas, ar kuprinėje, kurią atsinešė į interviu, nešiojasi knygą atsakė atlikėjas.
Jūsų dėmesiui – „15min knygų“ interviu su M.Mikutavičium. Visus specialius „15min knygų“ reportažus rasite čia.
– Marijonai, kas jus sudomino knygomis?
– Aš manau, kad tėvai, ko gero, stumtelėjo, nes jie mane mokė skaityti dar prieš einant į mokyklą. Kai mokaisi skaityti, natūraliai kažką skaitai ir greičiausiai ne laikraštį, o kokią nors vaikišką knygelę. Pas tėvus buvo biblioteka ir ten pradėjau skaityti.
Jau ūgtelėjęs pas senelius palėpėje skaitydavau žurnalus. Skaitydavau viską, kur būdavo raidės ir galėdavai versti puslapius.
– O kokia knyga iš vaikystės įsiminė labiausiai?
– Vaikystėje buvo keletas tokių. Buvo tokia liūdnai pagarsėjusi amžiną atilsį lietuvių rašytojo Vytauto Petkevičius. Ji vadinosi „Kodėlčius“. Ją aš citavai mintinai. Buvo dar viena – Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“. Aš ją irgi mintinai citavau. Atsimenu, kai tėvai važiuodavo automobiliu, galėdavau sėdėdamas ant galinės sėdynės iš galvos pasakyti visas tas istorijas. Gūdžioje vaikystėje tai buvo dvi tokios ryškiausios knygos.
Su „Danuko Dunduliuko nuotykiais“ buvo labai juokinga istorija. Kuomet buvome suaugę studentai, mano vienas draugas nuomavosi butą iš rašytojo Vytauto Misevičiaus. Ir bute buvo visa spinta pridėta „Danuko Dunduliuko nuotykių“ knygų. Jos gal buvo neišparduotos ar rašytojas pasilikęs dovanoms. Mano draugas labai gerai darydavo: kuomet eidavo į draugų gimtadienius, visi žinodavo, ką jis dovanos, nes jis imdavo iš rašytojo spintos tuos „Danuko Dunduliuko nuotykius“ ir teikdavo knygas kaip dovanas.
– O Vytautas Misevičius nepasigedo tų knygų?
– Aš net nežinau. Vėliau tas draugas išsikraustė iš buto ir niekam tos knygos neberūpėjo.
– O kaip paauglystė? Nemaištavote su knygų neskaitymu?
– Ne, man atrodė, kad knyga niekada tau netrukdo maištauti. Knyga kaip tik tau gali padėti. Kaip tik knygose tu galėjai rasti tokių personažų ir tokių herojų, kurių kasdieniame gyvenime nerasi ir kurie kaip tik tau buvo kelrodė žvaigždė. Man knygų skaitymas su paauglišku maištavimu visiškai nekonfrontavo.
– Ką skaitote dabar? Kokias knygas mėgstate?
– Aš dabar labai mažai skaitau grožinės literatūros, vadinamosios beletristikos. Kažkuriuo momentu aš nuo jos pabėgau ir vis labiau linkstu į publicistiką, istorinius, geografinius, religinius dalykus. Skaitau daug apie karus, skaitau apie valstybių susidarymus. Skaitau apie atskirus segmentus, pavyzdžiui, futbolą arba apie muziką, žinomų atlikėjų biografijas ir taip toliau. Dabar esu taip susikoncentravęs.
Labiau romantiška man yra spausdinta knyga. Man ji yra gražesnė, aš prie jos pripratęs labiau.
– Gal galima pasakyti, kad jūs subrendot kaip skaitytojas?
– Galbūt pasidariau žingeidus kitiems dalykams. Kita vertus, galbūt yra šioks toks nusivylimas literatūra, nes dabar jos siaubingai daug ir kartais sunku išsirinkti, ką turėtum skaityti. Ir dažnai būna, kad tos naujos knygos, nauji rašytojai ne visada perspjauna tuos senuosius, kuriuos mėgsti nuo vaikystės. Bet taip vyksta su daug meno šakų. Tas pats ir su muzika – galim klausyti daug naujos, bet vis tiek, ką tu girdėjai vaikystėje ar paauglystėje, tau atrodo geriausia. Ko gero, su knygomis tas pats.
Todėl ieškau knygų, kuriose mažiau pilstyto iš tuščio į kiaurą, bet yra daugiau pažintinių dalykų, kurie praplečia akiratį, suteikia informacijos, kuri padeda vėliau gyvenime.
– Kokie jūsų skaitymo įpročiai? Yra žmonių, kurie prieš miegą valandą skiria skaitymui. Kiti visada su savimi nešiojasi knygą. O kaip jūs?
– Aš turbūt esu iš tų pastarųjų. Man nėra taip, kad būtinai turiu paskaityti prieš miegą. Aš kartais net nežinau, ar tai turi būti knyga.
Mano senas įprotis – aš negaliu valgyti nieko neskaitydamas. Kažkur skaičiau, kad tai blogai, nes nei tu įsisavini tą informaciją, nei tu normaliai pavalgai, nes neva vyro debilo organizmas negali funkcionuoti dviem kryptimis. Bet mano gyvenime tai puikiai funkcionuoja. Man kartais būna akimirkų, kuomet būnu užkluptas ir turiu valgyti nieko neskaitydamas. Tuomet pasimetu, nežinau, ką tuo metu daryt – negi sėdėti, kramtyti maistą ir kažką galvoti?
Aš dar labai mėgstu mirkti vonioje ir labai mėgstu skaityti vonioje. Man tai viena iš gražiausių gyvenimo akimirkų mirkt vonioj ir tiesiog skaityt kažkokią knygą. Kelionėje knygos taip pat būtinos. Aišku, visada keliaudamas gali rasti kokį nors laikraštį ar žurnalą, bet kelionėje visada turiu turėti knygą arba elektroninę skaityklę.
– Jei reikėtų išskirti penkias įsimintiniausias jūsų perskaitytas knygas, kokios jos būtų?
– Tai labai sunku. Bet jau dvi paminėjau – tai „Kodėlčius“ ir „Danukas Dunduliukas“.
Ne aš pirmas pasakysiu, bet labai įstrigo Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Iš paauglystės tai būtų knygos apie indėnus. Buvo tokia Lizelotės Velskopf Henrich šešių knygų epopėja apie indėnų berniuką Harką, vėliau išaugusį į karo vadą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Ambrazevičius: norėčiau daugiau niekada neatsiversti jokios Paulo Coelho knygos
Vyresniuoju amžiaus etapu buvau didelis amerikiečių literatūros gerbėjas. Labai įsiminė Jerome'o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, Franciso Scotto Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“, Johno Steinbecko „Tortilijų kvartalas“, „Konservų gatvė“, „Mūsų nerimo žiema“.
Šios knygos labai mane formavo. Ir kai kuriuose vėlyvesniuose dainų tekstuose aš, tiesą sakant, kai kuriuos dalykus traukdavau iš šitų knygų.
Ir dar viena iš mano nuostabiausių knygų, tai Williamo Faulknerio „Absalomai, Absalomai“. Kartais man atrodydavo, kad ta būdavo viena nuobodžiausių knygų ir kartais galvodavau, kodėl aš ją skaitau. Bet po to aš neradau, kas geriau rašytų taip mistiškai, gražiai, taip pieštų paveikslus. W.Faulkneris yra absoliutus genijus savo rašymo stilistika, rašymo maniera. Norėčiau sugebėti taip, kaip tai daro jis.
– O kokios knygos tikrai neskaitytumėt?
– Mano mama yra didelė visokių pamokančių knygų mėgėja. Net nežinau kaip jos vadinasi – kaip susirasti draugų ir pasakyti ne, dešimt psichologinių būtų puikiai nugyventi gyvenimą, kaip tapti laimingu, kaip užsidirbti milijoną. Tokių knygų yra siaubingas kiekis. Aš turiu jų namuose ir bėda, kad aš jų negaliu išmesti, nes ant jų yra koks nors gražus mamos palinkėjimas ir ranka nekyla to daryt.
Mano senas įprotis – aš negaliu valgyti nieko neskaitydamas.
Tai yra knygos, kurių negaliu skaityti.
Galbūt tose knygose kažkur už praskleistos užuolaidos yra dalelė tiesios, bet, Viešpatie, man 45-eri metai ir aš juos nugyvenau be jų, ketinu gyventi be jų ir toliau.
– Minėjote, kad dėl per didelio knygų kiekio sunku susirasti įdomią knygą. Kaip tuomet išsirenkate, ką skaityti?
– Aš paprastai, kai jau nežinau, ką daryti, skambinu savo draugui Aidui Puklevičiui ir klausiu, ką tu skaitei. Tai yra žmogus, kuris per dieną gal penkias knygas perskaito, siaubingas robotas. Ir svarbiausia, kad ką jis susideda į savo protingą galvą, praktiškai niekas neišgaruoja. Ne taip kaip pas mane, kad užvakar perskaičiau, o šiandien jau neatsimenu.
Kartais pasitikiu „Google“ – į paiešką įsivedu, pavyzdžiui, „Ten best books you must read“ ir galbūt nusiperku vieną kitą.
– O dažnai susiduriat su knygomis, kurių neperskaitot?
– Tikrai taip. Aš, pavyzdžiui, pradėjau skaityti amžiną atilsį Uberto Eco „Fuko švytuoklę“, bet perskaičiau gal 30 puslapių ir užverčiau su pažadu, kad grįšiu. Bet taip ir negrįžau. Taip pat bandžiau skaityti Hermanno Hesse „Stiklo karoliukų žaidimą“, bet neįveikiau. Aš netgi George'o Orwello „1984“ neperskaičiau iki galo. Nežinau, kodėl, bet žinau, kad tai yra spraga išsilavinime. Tiesiog žverčiau, ir viskas. Tokių knygų yra daugiau.
Aš paprastai, kai jau nežinau, ką daryti, skambinu savo draugui Aidui Puklevičiui ir klausiu, ką tu skaitei.
– O ką renkatės – spausdintas ar elektronines knygas?
– Labiau romantiška man yra spausdinta knyga. Man ji yra gražesnė, aš prie jos pripratęs labiau. Kita vertus, aš tarp šių knygų dėčiau lygybės ženklą. Tiesiog žiūri iš praktinės pusės, kas yra geriau. Jeigu išvažiuoji į kelionę ir nori pasiimti kažkokias savo mėgiamas knygas, elektroninė knyga yra nepamainomas dalykas.
Antras dalykas, - man, pavyzdžiui, bėgant metams yra bėda su regėjimu. Kai kurios knygos, kurios yra parašytos labai smulkiu šriftu, yra blogos. Ypač jei kur nors sėdi lėktuve ir yra nepakankamai šviesos, tuomet jau iš esmės kankiniesi skaitydamas. To nėra su elektronine knyga, kurioje gali pasididinti šriftą. Kartais elektroninė skaityklė yra geresnis pakaitalas nei spausdinta knyga.
– Namuose turite didelę knygų biblioteką?
– Aš neturiu didelės bibliotekos, nes sau pasakiau, kad nedarysiu kaip mano tėvai ir nepaversiu namų daiktų sandėliu.
Kas tai yra knyga? Knyga yra tai, ką tu perskaitei, įsidėjai ir jei neketinsi jos skaityti antrą kartą – kam tau ją laikyti namuose? Aš esu pasilikęs tam tikrą kiekį knygų, kurios man kažką reiškia. Aš jas perskaičiau kažkokiu ypatingu laikotarpiu ir jos man kelia prisiminimus arba jos buvo labai stiprios ir aš noriu, kad jos būtų namuose. Arba jos yra kažkokie tai almanachai, prie kurių aš kažkada grįšiu ir norėsiu pavartyti. O visą kitą didelį kiekį literatūros aš be jokio sąžinės graužimo nešu ir dalinu draugams, giminėms. Man jų visiškai negaila. Tikrai nenoriu jų kaupt.
– Yra tokia idėja, kuri turbūt yra gimusi kiekvienam skaitančiajam. Tai parašyti savo knygą. Galvojot apie tai?
– Žinoma, ir ne kartą. Tiesą sakant, aš galvoju, kad ją esu berašąs knygą, nes jau yra ten... (juokiasi)... gerai, nieko ten nėra. Yra keletas minčių ir keletas puslapių.
Yra tokių norų parašyti. Žmonės sako, kad turi pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti vaiką. Aš dar pridėčiau, kad parašyti knygą prie visa to būtų labai gerai. Ta yra gražu. Man atrodo, kad knyga yra iš tų žmogaus palikimų, kurie atrodo prasmingi, svarbūs ir turi išliekamąją vertę. Nepaisant visko, ką mes ten gyvenime pridarome. Aš irgi norėčiau ją parašyti.
– Ačiū už pokalbį.
