Marina Stepnova – vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio Rusijos literatūros atradimų. Jos pirmasis romanas „Chirurgas“ 2005 metais pateko į ilgąjį premijos „Nacionalinis bestseleris“ sąrašą, antrasis – „Lazario moterys“ (į lietuvių kalbą vertė Sigitas Parulskis) – 2012 metais gavo trečiąją „Bolšaja kniga“ premiją, pateko į „Rusų Bukerio“ trumpąjį sąrašą, „Nacionalinio bestselerio“ ir „Jasnaja Poliana“ sąrašus. Neseniai pasirodė trečias M.Stepnovos romanas „Italų pamokos“ (į lietuvių kalbą vertė Lolija Spurgienė). Jos kūriniai giriami už turtingą, sodrią kalbą, už sugebėjimą jautriai pasakoti apie svarbiausius gyvenimo dalykus.
Jos knyga „Lazario moterys“ Lietuvoje sulaukė didelio dėmesio, ji pateko į vertingiausių verstinių knygų sąrašą. Tiesa, pati autorė sako apie tai, kad ji čia tokia mėgstama, sužinojusi kone atsitiktinai. „Aš gavau į „Facebook“ laišką iš skaitytojos. Ji rašė: „Ką, nežinote? Jūsų knygą visi čia Lietuvoje skaito!“ Atsakiau: „Ar tikrai?“ Ji man parašė: „Tikrai, tikrai“. Tada įsijungiau „Google“ vertėją ir perskaičiusi atsiliepimus Lietuvoje supratau, kad vertimas toks sėkmingas“, – 15min pasakojo rašytoja. Pati autorė viena pagrindinių „Lazario moterų“ sėkmės priežasčių Lietuvoje laiko tai, kad vertimo ėmėsi S.Parulskis.
Kuomet matau, kad vertimas sulaukė sėkmės, žinau, kad čia visų pirma vertėjo nuopelnas. Jo muzika ir žodžiai, o mano – tik siužetas.
„Dar nežinau, koks likimas Lietuvoje laukia „Italų pamokų“, tačiau labai dėkinga vertėjui S.Parulskiui už „Lazario moteris“. Šios knygos sėkmės priežastis ta, kad ją vertė puikus rašytojas. Jo indėlis į sėkmę – 80 proc. Aš puikiai suprantu, kad žmonės mėgsta jo knygas ir būtent todėl ėmė į rankas mano kūrinį, – sakė M.Stepnova. – Aš pati negaliu įvertinti vertimų, nes be gimtosios žinau tik anglų ir rumunų kalbas, tačiau kuomet matau, kad vertimas sulaukė sėkmės, žinau, kad čia visų pirma vertėjo nuopelnas. Jo muzika ir žodžiai, o mano – tik siužetas“.
Laisvė ir kainą, kurią už ją moki
– Pirmasis jūsų romanas „Chirurgas“ buvo apie absoliučią nemeilę. Antrasis, „Lazario moterys“, priešingai, – apie meilės jėgą. O štai apie trečiąjį romaną „Italų pamokos“ jūs viename interviu kalbėjote kaip apie kūrinį, kuris yra apie tai, kuo virsta žmogus, jeigu nužudo savo svajonę. Ar tai ir yra pagrindinė šio kūrinio tema?
– Tai buvo pirminė idėja. Galvojau apie pagrindinį herojų, italų kalbos mokytoją, kuris gyvena ne savo gyvenimą, jis daro tai, ko iš jo nori kiti. Tačiau taip visuomet būna – pradedi rašyti vieną knygą, o baigi rašyti visai kitą. Bent jau man taip būna. Dabar man romanas „Italų pamokos“ – apie laisvę, apie tai, kokią kainą už ją moki, tai taip pat romanas apie beprotybę. Kaip bebūtų keista, tai yra tas sluoksnis, kurį ne visi skaitytojai knygoje perskaito. Beprotybės tema labai svarbi, nes laisvės tema labai artima absoliučiai beprotybei. Mes visi veržiamės į laisvę, tai prigimtinė žmogaus būsena, tai vienintelis dalykas, dėl kurio verta išties kovoti. Tačiau būti laisvam nuo žmonių aplink tave neįmanoma. Jeigu nutrauksi absoliučiai visus ryšius su pasauliu, liksi vienas ir išprotėsi.
– Ši knyga taip pat yra ir apie sovietinio žmogaus tapsmą laisvu. Kiek svarbu jums buvo romane paliesti būtent šią slinktį?
– Tai nėra principingai svarbi tema. Nes ir aš Sovietų Sąjungoje gyvenau ne tiek jau ir ilgai. Sovietų Sąjunga griuvo, kai buvau visai jauna. Kaip suaugęs žmogus formavausi jau po jos iširimo, tačiau laisvesnė pati viduje nuo to netapau. Taip, aš gavau puikią galimybę keliauti po pasaulį, taip, niekada nejaučiau cenzūros, niekas nesakė man, ką rašyti ir ko nerašyti. Aš galiu kalbėti ką panorėjusi. Taip, tai laisvė, tačiau tai tik viena laisvės pusė. Aš, kaip ir visi mes, nesu laisva, kas liečia santykius su artimais žmonėmis. Tai gera nelaisvė, nes aš negaliu įskaudinti mylimų žmonių, aš negaliu įskaudinti nuo manęs priklausomų žmonių. Mes labai glaudžiai susiję su aplinkiniu pasauliu, ir jeigu pabandytum atsisakyti ir šių ryšių, nieko gero neišeitų. Ne veltui pagrindinis „Italų pamokų“ herojus nori mesti absoliučiai viską – darbą, šalį, šeimą, tačiau jam nepavyksta. Pakeitęs viską, jis negauna to, ko norėjo. Manau, tai yra neįmanoma.
– Šioje knygoje skaitytojai ras nemažai sovietinės praeities simbolių. Ar manote, kad dabartinėje Rusijoje ta praeitis dar smarkiai gyvybinga?
– Tai priklauso nuo kartos. Pavyzdžiui, mano kartos žmonėms, tiems, kam kiek virš 40 metų, Sovietų Sąjunga asocijuojasi su vaikyste. Būtent jiems siūloma daugybė produktų, kurie primena mūsų vaikystę – pavyzdžiui, tuomet mėgome kažkokius ledus, duoną, ir dabar gaminami tokie patys. Nes kiekvienas žmogus nori grįžti į savo vaikystę. Tačiau mano dukterėčiai žodžiai Leninas ar Stalinas reiškia daugmaž tą patį, ką ir Napoleonas. Jų laisvės lygis, žinoma, didesnis nei mūsų. Vyresnės, mano tėvų, kartos, žmonėms sunkiau orientuotis, jie labiau kabinasi į praeitį. Rusija yra labai smarkiai susiskaldžiusi.
Man nelabai patinka, kad šiuolaikinis pasaulis reikalauja iš mūsų bent penkias minutes būti įžymiais, turtingais, pasiekti kažkokių viršūnių, sėkmės.
„Istorija – tai mažų balsų choras“
– Jūsų trečiasis romanas Rusijoje vadinasi „Biezbožnyj pereulok“ („Bedievių skersgatvis“, – rus.) Lietuviškai jis pavadintas „Italų pamokos“. Kodėl tokie skirtingi pavadinimai?
– Visuose vertimuose į užsienio kalbas knyga pavadinta „Italų pamokos“. „Bedievių skersgatvis“ žmogui, kuriam rusų kalba gimtoji ir kuris gerai pažįsta Maskvą, šis pavadinimas labai daug reiškia. Tačiau verčiant visas tas daugiaprasmiškumas dingsta. Bedievių skersgatvis – maža gatvė Maskvoje, taip pervadinta praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje, o iki tol, čia galima įžvelgti žiaurią ironiją, ji vadinosi Protopopovskij skersgatviu, kas išvertus reiškia šventiko. Taigi, šventiko gatvė tapo bedievio. O dabar pavadinimą vėl sugrąžino. Užsieniečiui skaitytojui tai nieko nereikštų, taip būtų prarasta labai svarbi reikšmė. Italų pamokos reiškia ne pačią kalbą, o pamokas, kurias mums duoda gyvenimas – tai irgi neblogas pavadinimas, ir būtent tokį pavadinimą parinkome visiems vertimams.
– Iš esminių jūsų kūrybos temų aš išskirčiau ir paprastumo siekį. Jūsų herojai randa laimę pačiuose paprasčiausiuose dalykuose, kurie vėliau pasirodo esantys didžiausi.
– Taip, tai tiesa. Man nelabai patinka, kad šiuolaikinis pasaulis reikalauja iš mūsų bent penkias minutes būti įžymiais, turtingais, pasiekti kažkokių viršūnių, sėkmės. Visa tai nesąmonė. Žmonėms visuomet visų pirma reikės žmogiškos šilumos, to, kad juos mylėtų, kad jie mylėtų. Bent jau man nėra tokios sėkmės, tokių pinigų ar šlovės, kuri būtų svarbesnė už galimybę vakare namie išgerti su vyru arbatos, pakalbėti apie poeziją. Žmonės apgaudinėja save, siekdami to, kas nesuteikia jiems šilumos. Ir būtent tai noriu priminti jiems – kad laimė ne tada, kai turi daug pinigų ar tave pažįsta gatvėje. Laimė tada, kai yra vieta, kurioje priima tave tokį, koks esi, vieta, kurioje gali verkti. Kur gali būti negražus, ligotas, mažas, nelaimingas, bet mylimas. Jeigu tokios vietos nėra – gyvenimas labai sudėtingas.
Istoriją kuria ne tie žmonės, apie kuriuos rašoma enciklopedijose, istoriją kuriame mes.
– Kaip suprantu, jūsų naujausias apsakymų rinkinys ir yra skirtas būtent šiai temai.
– Taip, ką tik pasirodęs apsakymų rinkinys yra apie tokius žmones, kurių niekas nepastebi. Tačiau būtent tokie žmonės ir sudaro gyvenimo esmę. Istorija – tai mažų balsų choras. Istoriją kuria ne tie žmonės, apie kuriuos rašoma enciklopedijose, istoriją kuriame mes. Mes ir esame žmonija. Nesvarbu, kad galbūt apie mus nebus parašyta vadovėliuose, svarbu tai, kad mes gyvenome ir buvome žmonės.
Savęs rašytoja nelaiko
– Kaip jūs rašote savo romanus? Grubiai visus rašytojus galima suskirstyti į porą esminių kategorijų. Vieniems tai yra kasdienis darbas, disciplina, tinkamos eilutės, siužeto paieškos. Kiti rašo tik tada, kai ateina įkvėpimas. Kuriems iš jų artimesnis jūsų darbas?
– Aš nerašau kiekvieną dieną, tačiau kiekvieną dieną galvoju apie savo knygą. Kiekvieną dieną renku medžiagą knygai. Nes dažnai tenka rašyti apie tai, ką pati prastai išmanau. Visgi rašau reguliariai, ir bent jau dieną ar dvi per savaitę būtinai kažką parašau būsimajai knygai.
– Prieš kelis metus, duodama interviu, sakėte, kad nelaikote savęs rašytoja, nes išleidote tik dvi knygas, tad į tokį vardą net nepretenduojate. Dabar išėjo trečias romanas, neseniai pasirodė ir apsakymų rinkinys, taigi ar dabar jau jaučiatės tapusi ta „tikrąja“ rašytoja. O gal šiuolaikinėje visuomenėje toks savęs identifikavimas išvis sunkiai įmanomas?
– Aš manau, kad tapimas rašytoju yra likimas. Autorius negali savęs vadinti rašytoju, nes tai reikštų tą patį, kas rimtai save vadinti protingu ar gražiu. Tai mažų mažiausiai nekuklu, o galbūt ir kvaila. Suvokti, tapai rašytoju ar ne, deja, galima būtų suprasti tik praėjus 50-70 metų po mirties. Tik tada skaitytojai ir kritikai gali įvertinti – liks tavo knygos literatūroje, padarė jos kažkokią įtaką ar ne. Tad net jeigu man pavyks parašyti 10 knygų, kas nerealu, aš vis tiek nelaikysiu savęs rašytoja.
– Jūs taip pat minėjote, kad nemėgstate rašyti. Kas sunkiausia šiame darbe?
– Taip, man labai sunku rašyti. Labai patinka kurti, įsivaizduoti, galvoti apie herojus savo istorijoms, tačiau kuomet sėdu rašyti, pamatau, kad tai, ką aš įsivaizdavau, ir tai, ką rašau, yra labai skirtingi dalykai. Būna net fiziškai sunku, kai suvokiu, jog negaliu perteikti to, ką įsivaizduoju.
– Ar išleidusi knygą praėjus keliems metams perskaitote tai, ką buvote parašiusi?
– Ne, ne, jokiu būdu. Aš visų pirma esu skaitytoja. O kodėl mes skaitome? Todėl, kad norime patirti malonumą, sužinoti kažką naujo. O man neįdomu skaityti savo pačios knygas. Todėl jų ir neskaitau.
Geriausias romanas apie meilę – „Ana Karenina“
– Keliose recenzijose skaičiau, su kuo lyginamas jūsų paskutinis romanas. Palyginimų buvo pačių įvairiausių. Tarkime, kažkas netgi lygino jūsų knygą su Ericho Maria Remarko kūriniais. Tai jums komplimentas ar priešingai? Suprantu, kad kiekvienas autorius nori būti unikalus, tačiau visgi, su kokiais autoriais norėtumėte, kad jūsų kūriniai būtų gretinami?
– Aš labai mėgstu E.M.Remarką, ypač jo knygas „Triumfo arka“ ir „Gyvenimas skolon“, tačiau manau, kad ir pats E.M.Remarkas būtų smarkiai nustebęs dėl šio palyginimo (juokiasi). O dėl rašytojų – aš galiu pasakyti, kuriuos aš dievinu. Iš rusų – Levas Tolstojus, Vladimiras Nabokovas, Ivanas Buninas, Michailas Bulgakovas. Iš užsieniečių labai mėgstu Heinrichą Bollą, Kurtą Vonnegutą, Williamą Faulknerį. Tai rašytojai, kurių kūrinius vis skaitau iš naujo. Jie man labai svarbūs. Su kuo tik manęs nelygino... Tačiau tai normalu, žmonės nori suprasti, į ką tai panašu.
– Lygiai taip pat kartais kalbama, kad jūsų knygos labiau tinkamos moteriškai auditorijai. Ar jūsų neglumina toks jūsų romanų skirstymas?
– Tai juokinga. Aš pati neskirstau knygų į moteriškas ar vyriškas, galima skirstyti tik į gerą ir blogą literatūrą. Nes tuomet kalbėkime ir apie moterišką mediciną, moterišką fiziką, moterišką architektūrą, moterišką dailę. Jeigu kalbėtume apie meilės temas – taip, aš esu parašiusi romanų apie meilę, tačiau rašiau ir ne apie meilę. O geriausias, mano nuomone, romanas apie meilę yra parašytas Levo Tolstojaus, visiškai „nemoteriško“ autoriaus, – tai „Ana Karenina“. Toks skirstymas turbūt irgi daromas dėl patogumo. Be to, vyrams galbūt kažkiek apmaudu, kad moterys taip įlindo į jų teritoriją, juk prieš 200-300 metų moterys išvis knygų nerašė.
Aš niekada nerašau apie save. Ir manęs ieškoti knygose beviltiška. Aš save kruopščiai slepiu.
„Skaitytojai mano, kad žinau daugiau už juos“
– Prieš praėjusią Vilniaus knygų mugę kalbėjausi su kitų rusų autoriumi Michailu Šiškinu, ir jis sakė, kad Rusijoje literatūra užima svarbesnę rolę nei Vakaruose. Jo nuomone, iš dalies tai susiję ir su tuo, kad sovietiniais laikais daugeliui skaitymas buvo tarsi pabėgimo galimybė, langas į laisvę, skaitydami žmonės jautėsi laisvesni. Ar sutinkate su ta mintimi ir, kaip galvojate, ar iki šiol literatūros svarba Rusijoje išliko tokia pati?
– Be to, kad pats skaitymas jau savaime reiškia laisvę, yra dar vienas svarbus niuansas – literatūros svarbos iškėlimas Rusijoje prasidėjo ne sovietiniais laikais, o jau XIX amžiuje. Rašytojas, poetas buvo daugiau nei šiaip žmogus. Jis visada buvo tarsi pranašas. Rusijoje iki šiol žmonės tiki, kad rašytojai žino atsakymus į svarbius klausimus. Kodėl mes gyvename, ką daryti, kas kaltas? Iki šiol skaitytojai susitikimų metu užduoda man klausimus, tikėdami, kad aš žinau daugiau už juos. Aš žinau mažiau už juos, nes priešingu atveju nerašyčiau knygų. Kiekviena knyga man pačiai yra klausimas, bandymas kažką suprasti. Vakaruose į rašytojus kur kas pragmatiškesnis požiūris.
– Vilniaus knygų mugėje, esu tikras, bus pilna norinčiųjų su jumis susitikti žmonių salė. Jums pačiai svarbu asmeniškesnis santykis su autoriumi ar laikotės principo, kad knygos pačios turi kalbėti, o autorius turėtų likti nuošalyje?
– Aš pati laikausi principo skaityti knygas, o ne susipažinti su jų autoriais. Manau, didelė klaida galvoti, kad pažinai autorių, nes perskaitei jo knygą. Taip nėra. Aš niekada nerašau apie save. Ir manęs ieškoti knygose beviltiška. Aš save kruopščiai slepiu. Tačiau suprantu žmones, kurie nori pažiūrėti į žmogų, parašiusį jų mėgstamą knygą. Aš labai mėgstu susitikimus su skaitytojais, visuomet būna labai įdomių klausimų, ir visuomet būna žmonių, apie kuriuos pagalvoji – norėčiau draugauti su juo ar bent jau pakalbėti.