„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Marių Buroką kalbina Jūratė Čerškutė: pasauly dar ne to buvo nutikę, bet literatūra nesibaigė

„Rašytojas turi rašyti. Ne privalo, o turi. Liudyti, jei gali, klausytis, stebėti, rinkti medžiagą“, – interviu su literatūrologe Jūrate Čerškute teigė poetas ir vertėjas Marius Burokas. Prasidėjus karui Ukrainoje žinomas lietuvių rašytojas ypač daug dėmesio skyrė ukrainiečių poezijos vertimams bei naujienų apie karą publikavimui savo socialiniuose tinkluose. 15min kviečia skaityti visą pokalbį, kuris buvo publikuotas 7-ajame „Naujasis Židinys-Aidai“ numeryje.
Jūratė Čerškutė ir Marius Burokas
Jūratė Čerškutė ir Marius Burokas / 15min nuotr.

– Pradėkime nuo dabarties ir kasdienybės: kaip atrodė tavo įprasta diena iki vasario 24 d. ir Rusijos karo prieš Ukrainą, ir kaip atrodo dabar? Daugybė žmonių skaito tavo naujienų iš fronto apžvalgas feisbuke. Kiek laiko atima ši veikla, gal tiksliau – misija?

– Karas vyksta jau dešimt mėnesių, tad tos įprastos dienos iki vasario 24-osios nutolo ir, manau, jau nebegrįš. Nesu fatalistas, bet karo pradžia išjudino pasaulinio masto pokyčius ir kuo viskas baigsis, skirtingai nei milijonai įvairaus plauko ekspertų, nesiimsiu prognozuoti. Žinoma, laukiu Ukrainos pergalės, bet ji bus tik dar vieno etapo (kažin, ar lengvesnio) pradžia.

Mano diena prasideda nuo įvykių suvestinės rašymo, tai užima maždaug pusantros valandos – atsidarau visus šaltinius, susirenku informaciją, susidėlioju, pateikiu. Viena akimi stebiu, kas vyksta Ukrainoje ir frontuose visą dieną, todėl kartais spėju įmesti šviežių žinių. Visa kita beveik nepasikeitė. Žinoma, tai atima laiko, daugiausia iš skaitymo – skaityti ėmiau gerokai mažiau, bet įvairesnėmis kalbomis, daugiau skaitau baltarusiškai ir ukrainietiškai.

Aš nelaikau to nei misija, nei pasišventimu, nei dar kokiais skambiais žodžiais vadinamais dalykais – tai yra darbas, kurį kažkas turi daryti, tad kodėl ne aš? Jis padeda ir man pačiam nepasimesti įvykių gausoje ir, tikiuosi, padeda žmonėms, kurie nori žinoti, kas dedasi, kurie nori gauti žinias, o ne emocinį vertinimą. Struktūruota ir skaidri, emociškai neutrali informacija daliai žmonių padeda nusiraminti, aiškiau mąstyti ir nesivažinėti panikos kalneliais. Manau, vien tokios naudos pakanka.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Marius Burokas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Marius Burokas

– Ar karas pakeitė tavo paties vertimų greitį? Turiu minty ne tik naujienų vertimą, bet ir literatūros, ypač poezijos iš ukrainiečių kalbos. Kaip manai, kokia karo akivaizdoje sukurtos literatūros ateitis?

– Galėtų būti kokia vertimų greičio formulė, patikrinčiau pagal ją. Manau, kad nepakeitė ar pakeitė nežymiai. Turiu darbo ir jį darau, turiu vertimų iki 2025 m. Liūdniausia, kai gaunu seniai lauktą pasiūlymą versti konkretų autorių, bet negaliu, nes tikrai nespėsiu pabaigti to, ką darau.

Karas nenuslopino kūrybinės ukrainiečių energijos – tai svarbiausia.

Poeziją iš ukrainiečių kalbos vis dar verčiu, bet truputį mažiau nei anksčiau. Turiu atsidėjęs pluoštą įvairių ukrainiečių autorių eilėraščių, ištaikęs laisvą minutę vis vieną kitą išverčiu. Kol kas nežinau, kur juos dėsiu – gal liks kaip epochos dokumentas, liudijimas. Ne visi per karą parašyti ar išversti eilėraščiai išlaikys laiko išbandymą, tačiau nemanau, kad jie rašomi turint vien tai omenyje. Ukrainos poetėms ir poetams dabar turbūt svarbiausia liudyti, fiksuoti, apmąstyti čia ir dabar vykstantį karą, žmonių tragedijas, tai, kas lieka už visų matomo fasado, mąstymo, elgesio, tarpusavio santykių, svarbu suvokti visuomenės pokyčius. Svarbu įamžinti tiek asmeninių pasaulių griūtis, tiek pergales, pasiaukojimą, pagalbą, gėrio akimirkas. Karas apnuogina viską, nutrina visokius sąlyginius ornamentus ir papuošimus, nuplėšia apdangalus. Karo akivaizdoje sukurtos literatūros ateitis paaiškės ateityje. Karas nenuslopino kūrybinės ukrainiečių energijos – tai svarbiausia. O ir ta kūryba nealsuoja neviltimi. Pykčiu, sielvartu, skausmu, kandžia ironija ir humoru – taip, bet ne neviltimi.

– Koks turi būti rašytojo vaidmuo karo ir politinių perturbacijų akivaizdoje?

– Rašytojas turi rašyti. Ne privalo, o turi. Liudyti, jei gali, klausytis, stebėti, rinkti medžiagą. Aš asmeniškai šiuo metu rašyti negaliu – jaučiu, kad tam neturiu moralinės teisės. Bet tai, pabrėžiu, mano asmeninis pasirinkimas ir apsisprendimas. Kitiems – kitaip. Tiesiog suprantu, kad nepasakysiu ir neparašysiu apie karą skaudžiau ir tikriau, nei patys ukrainiečiai. Žinoma, galima rašyti apie mūsų, lietuvių, pajautas, mintis, poelgius, bet tam reikia distancijos. Jos nėra, o aš negaliu rašyti be distancijos, reikia tam tikro racionalaus, lėto smegenų darbo. Manau, jis vyksta ir koks bus to darbo rezultatas – kol kas nežinau. Pasauly dar ne to buvo nutikę, bet literatūra nesibaigė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jūratė Čerškutė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jūratė Čerškutė

– Ar vaikystėje buvai užkietėjęs skaitytojas ir nuo kokių knygų prasidėjo noras skaityti?

– Oi. Viena pirmųjų mano nuotraukų – sėdžiu ant puoduko prie krosnies, pasidėjęs priešais suoliuką ir atsivertęs kažkokią vaikišką knygelę. Man gal dveji ar treji. Vaikystėje skaičiau viską, kas pakliūdavo po ranka. Laimė, tėvai turėjo nemenką biblioteką, o kaime ant aukšto buvo didžiulė kolekcija žurnalų – „Jaunimo gretos“, „Nemunas“, „Švyturys“, „Šluota“, „Mokslas ir gyvenimas“. Niekas niekada nei žiūrėjo ką aš skaitau, nei tikrino. Skaičiau net senelio išsaugotus smetoninius žinynus apie galvijų ligas ir bitininkystę.

Tad mano, kaip skaitytojo, išsilavinimas labai platus, margas (gal net marginalus) ir chaotiškas.

Nuo vaikystės skaičiau ir rusiškai, tai galimų skaityti knygų kiekis buvo milžiniškas. O dar kaimo biblioteka, į kurią nuėjęs dažnai ant durų rasdavai raštelį: „Išėjau pamelžt karvės. Būsiu po valandos“. Ten irgi imdavau viską, kas patraukdavo akį. Tad mano, kaip skaitytojo, išsilavinimas labai platus, margas (gal net marginalus) ir chaotiškas. Ypač domino biologijos knygos, kelionių knygos ir mokslinė fantastika, o vaikiškas ir paaugliškas knygas gana sėkmingai ignoravau – perskaičiau klasiką, viską, kas visiškai būtina, bet tik tiek. Poezijos visai neskaičiau iki maždaug dešimtos klasės.

– Esi iš lūžio kartos: į mokyklą pradėjai eiti sovietmečiu, baigei jau laisvoje Lietuvoje. Ar šie epochų lūžiai buvo tokie radikalūs kaip dabar gali pasirodyti? Apskritai ar kada galvojai apie savo kartos išskirtinumą?

– Savo kailiu patyriau viską (perdedu, aišku): sovietinės mokyklos muštrą, spaliukų susirinkimus, tankus, įvažiuojančius į Vilnių, budėjimą prie Aukščiausiosios Tarybos, gariūnmetį (kai per šlapdribą nuoga subine stovėdamas ant pliurzoje patiesto kartono matuojiesi turkiškus džinsus), paskutines bohemiškas kavines ir barus Vilniaus senamiestyje, klaikų devyniasdešimtųjų kičą, skurdą ir „viskas galima“, palaipsnį šio amžiaus pirmojo dešimtmečio šalies normalėjimą. Pokyčiai buvo radikalūs, taip, bet ar jie buvo traumuojantys? Sunku pasakyti. Viskas taip greit keitėsi, kad tuomet nebuvo kada to apmąstyti. O dabar turbūt jau per vėlu.

Svarbiausia – atsivėrė tiek neskaitytų dalykų! Laisvė ganytis intelektui. Amžių sandūroje jaučiausi kiek apkvaitęs nuo kiekvieno atrasto autoriaus. Poetas Donatas Petrošius kažkada praminė mus visus „antrojo pokario karta“ – suprantu, kad tai labai stiprus pareiškimas, bet kažkokios tiesos tame yra, kai radikalus visuomenės pokytis sutampa su tavo asmenybės augimu ir brendimu. Tik čia toks švelnusis variantas – be karo, trėmimų, žudynių.

Ką įgijau (ar įgijom)? Labai gerą bullshit detector – ideologiniam melui, instituciniam melui, propagandai, „ura“ patriotizmui. Iš minusų – beveik visiškas visuomeninio aktyvizmo nebuvimas. Sarkazmas, kuris ribojasi su cinizmu. Amžina stebėtojo pozicija.

Asm. archyvo nuotrauka/Poetas, vertėjas Marius Burokas
Asm. archyvo nuotrauka/Poetas, vertėjas Marius Burokas

– Kodėl pasirinkai lietuvių filologijos studijas?

– Veikiau studijos pasirinko mane. Tikrai nebuvo taip, kad būčiau nuo mažens svajojęs apie lietuvių filologiją. Norėjau būti biologu, stoti į VU mokytis biologijos (galbūt su herpetologijos specializacija). Bet va, pakišo koją poezija, kurią pradėjau rašyti vienuoliktoje-dvyliktoje klasėje. Tada viskas apsivertė aukštyn kojomis, persidėliojo prioritetai, supratau, kad rašyti man patinka dar labiau, nei visokia gyvastis. O kur gi rašantysis stoja? Aišku, kad į filologyną (taip tuomet maniau). Įstojau lengvai, o įstojęs supratau, kad tai kaip tik man. Galiu toliau skaityti. Kartais pasigailiu, kad nebaigiau magistrantūros, neparašiau darbo apie 2000-ųjų lietuvių popliteratūrą (Edmundas Malūkas ir co), nepadariau literatūros mokslininko karjeros (nors ji man niekada ypatingai nerūpėjo). Bet yra kaip yra. Buvau pusėtinas studentas, lankiau Marcelijaus Martinaičio „Literatų kalvę“ (tiesa, pragyvavo ji, man įstojus, nebeilgai), kurį laiką buvau ir vienas iš „Filologijos rudenų“ organizatorių.­

– Tavo CV yra sakinys: „dirbo lietuvių kalbos mokytoju, viešųjų ryšių agentūroje, bulvariniuose laikraščiuose ir žurnaluose“. Skamba kaip pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio gausos santrauka – ko nors ilgiesi iš anų laikų?

– Čia antrojo Nepriklausomybės dešimtmečio santrauka – bent jau mano atveju. Man atrodo, tai gana tipiškas kiekvieno to meto dvidešimtmečio-trisdešimtmečio gyvenimo aprašymas. Atsitiktiniai sutapimai, bandymai užsidirbti tuo, ką moki, t. y. rašymu, savęs paieškos ir pan. Tikrai žinau viena – mokytojas iš manęs buvo, o ir dabar būtų, prastas, kaip ir viešųjų ryšių specialistas. Daugiausia visgi mane išmokė darbas spaudoje. Bulvarinis dienraštis, kuriame dirbau, buvo trumpai, bet audringai gyvavęs dienraštis L.T. – margas, geltonas, „naglas“, bet su tikrai puikia žurnalistų komanda. Ieškoti šaltinių, juos tikrinti, rašyti aiškiai, glaustai, iš esmės, o kartu ir pageidautina įdomiai ir šmaikščiai, iš degtuko priskaldyti vežimą (bet irgi glaustai!) – štai ko ten išmokau. Iš anų laikų ilgiuosi tik jaunystės. Na, ir dar poros bohemiškų kavinių – baisių, prirūkytų, pilnų visokio plauko trenktų asmenybių.

– Tavo veikla literatūros lauke gausi, jau daugiau nei dvidešimt metų rašai apžvalgas, 2013 m. buvai apdovanotas, gaila, trumpai vykusio Vilniaus knygų festivalio premija „Naujasis knygnešys“, 2018 m. – Vytauto Kubiliaus premija „už aiškius, nuoseklius ir kryptingus darbus – lietuvių bei užsienio autorių knygas pristatančius, aktualias literatūros problemas analizuojančius straipsnius ir apžvalgas žiniasklaidoje“. Kartais besirengdama paskaitoms randu trumpų, smagių tavo diagnostinių sakinėlių „Literatūroje ir mene“. Tos unikalios paragrafo anotacijos dabar alsuoja kažkokia pavydėtina laisve, gyvybe ir netgi šėlu. Kaip per tiek metų viskas atrodo? Kaip pasikeitė literatūros laukas?

– Tos miniatiūrinės recenzijos „Literatūroje ir mene“ , kurias rašiau gal porą-trejetą metų buvo tikrai smagios, o ir supykdė ne vieną garbų autorių. Dabar sėkmingai, taikliai ir šmaikščiai tokias rašo Giedrė Kazlauskaitė „Šiaurės Atėnuose“, tą visada itin kokybiškai darė „Naujasis Židinys-Aidai“. Bet tokį skyrelį galėtų turėti visa kultūrinė (ir ne tik) spauda.

Nemėgstu daryti ko nors per prievartą ir sukandęs dantis, o dar blogiau – iš įpročio, automatiškai.

Labai vingiuotas tas apžvalgininko kelias. Keitėsi formatai, temos, keitėsi spauda, į kurią rašiau. Tikiuosi, kad tas rašymas buvo ne veltui. Tikiuosi, kad „Bernardinuose“ keletą metų spausdintos užsienio literatūros įvykių ir naujienų apžvalgos paskatino domėtis literatūra, bent keletą žmonių įpratino skaityti užsienio kultūrinę spaudą. Dabar, manau, tokių kronikų nebereikia – naujienas operatyviai ir išsamiai pateikia, tarkime, 15min. Žinoma, trūksta ilgų, apžvalginių užsienio literatūros tendencijų ir naujienų, knygų apžvalgų straipsnių, bet tai jau nebe toks vakuumas, koks buvo prieš 10–15 metų. Kurį laiką „IQ-The Economist“ žurnalui rašiau trumpas esė apie literatūros suvokimą, skaitymą, jo psichologiją, apie įvairius rašytojo ir skaitytojo santykių aspektus. Tačiau po trejų metų darbo tos temos išseko, o ir aš išsikvėpiau. Trumpam buvo kilusi pagunda iš tų „esiukų“ sudėlioti knygą, bet tuomet jas reiktų atrinkti, perdėlioti, perrašyti – patingėjau. O ir nemanau, kad iš kiekvieno tekstinio „judesio“ reiktų dėlioti knygą – tokių dėliotojų ir taip pilna, jų opusais užversti knygynai. Šiuo metu mano apžvalgininko darbe – užsitęsusi pauzė. Jos reikėjo, buvau kiek pavargęs nuo viso to rašymo, reikia, kad vėl labai jo pasiilgčiau. Nemėgstu daryti ko nors per prievartą ir sukandęs dantis, o dar blogiau – iš įpročio, automatiškai.

Literatūros laukas gerokai suprofesionalėjo ir paįvairėjo. Atsirado žanrų įvairovė, nebijome eksperimentuoti su populiariąja kultūra, atsirado įvairesnių literatūros pateikimo formatų ir panašiai. Gal kam atrodys, kad taip literatūros laukas „atomizuojasi“, skysta, dryksta, bet taip nėra. Jis tiesiog adaptuojasi prie gyvenimo ir visuomenės pokyčių. Čia kaip gamtoje – jei nemutuosi, mirsi.

Man vis dar nežmoniškai trūksta lietuviškos mokslinės ir maginės fantastikos – pavienių vykusių kūrinių, kuriuos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, deja, gerokai per mažai. Anksčiau padejuodavau ir dėl užsienio prozos, o ypač poezijos vertimų, bet dabar džiaugiuosi, kad neteks to daryti. Poezijos vertimai įgavo pagreitį, jį gerokai paspartino ir nauja leidykla „Bazilisko ambasada“, kurių pasišventimu poezijos, ypač verstinės, leidybai ir vertimui, labai džiaugiuosi.

Reikia galvoti, kaip ieškoti ryšių tarp tų burbulų ir sluoksnių.

Dėl literatūros kritikos – na, padėtis nėra gera, pacientas veikiau miręs, nei gyvas. Bet jis toks jau dvidešimtį metų. Ko tikrai trūksta – tai kritikos apžvalgų: kultūrinės spaudos (kurias rašydavo Valdemaras Kukulas ir Andrius Jakučiūnas), platesnių literatūros tendencijų kritinių apžvalgų. Taip pat trūksta autorių pakantumo kritikai ir supratimo, kad ji turi būti ir kokia ji turi būti. Kita vertus, širšių lizdą dažnai sujudina ir pavienės recenzijos, kuriose „kritikas“ (tebūnie čia kabutės) ne tiek nagrinėja kūrinį, kiek primygtinai perša savo pažiūras (ne požiūrį!) ir suvedinėja sąskaitas. Sunku pasakyti, kas ten ką išstums ir kaip viskas nusistovės. Manau, literatūros kritikos ir apžvalgų laukas tik dar labiau susisluoksniuos, prisiderins „aptarnauti“ tam tikrus burbulus, klases ir grupes. Reikia galvoti, kaip ieškoti ryšių tarp tų burbulų ir sluoksnių.

– Kadaise su nekantra ir malonumu laukdavau tavo „Užkietėjusio skaitytojo kronikų“. Ar tebeseki internetinį literatūros pasaulį?

– Tebeseku, tiesa, kiek mažiau. Nuolat skaitau „The Guardian“, „Lithub“, „aldaily“ – perėjau prie tam tikrų temų ir naujienų agregatorių. Prenumeruoju kai kurių leidinių naujienas el. paštu. Anksčiau dar sekdavau tai, kas rašoma rusų kultūros puslapiuose, ypač jų pateikiamas užsienio literatūros naujienas, bet lioviausi. Nebeseku ir įvairių premijų ilgųjų ir trumpųjų sąrašų, staiga tai tapo visiškai nebesvarbu ir nebeįdomu. Gal tai laikina, gal pavargau nuolat sekti literatūros pasaulio naujienas ir skaityti „karščiausias“ knygas. Tas skaitymo maratonas, noras neatsilikti nuo naujienų... Džiaugiuosi, kad jo atsikračiau.

Luko Balandžio / 15min nuotr./15min studijoje – literatūros ekspertas Marius Burokas
Luko Balandžio / 15min nuotr./15min studijoje – literatūros ekspertas Marius Burokas

– Kas dabar esi labiau: poetas, kritikas, vertėjas, žurnalo redaktorius?

– Tiesą sakant, dažnai džiaugiuosi, kad nesu vien poetas – dabar baisiai vargčiau, stenėčiau ir tiražuočiau save, spausčiau eilėraščius. O kai turi daugiau ką veikti, poezija ateina, kai tikrai reikia. Stengiuosi visas veiklas subalansuoti, per dieną skirti visoms bent po dalį laiko. Mažiausiai dabar esu kritikas, kai LRT radijui tapo nereikalingos poezijos knygų apžvalgos. Kritikos neberašau gal gerą pusmetį, jei ne daugiau. Pasiilgstu radijo ir tų apžvalgų, bet būtų gerai joms surasti kokį įdomesnį formatą, manasis kritiko ir apžvalgininko entuziazmas gerokai priblėso. Daug laiko skiriu anglakalbiam „Vilnius Review“ ir bendram Baltijos šalių literatūros žurnalui anglų kalba „No More Amber“, kurios lietuviškosios dalies redaktoriumi esu – ką tik išėjo antras numeris. Iš visų projektinių darbų – šis kol kas smagiausias, iš dalies ir dėl labai geros, šaunios ir šmaikščios lietuvių, latvių ir estų komandos. Jei bendradarbiai gali tapti draugais, tai čia kaip tik toks atvejis.

– Kaip lietuvių literatūra atrodo kitų šalių kontekste, ar atspindi dabartines tendencijas, ar ko nors labai stinga? Ar turi sąrašą lietuviškų knygų, kurias būtinai reikia išversti?

– Normaliai atrodo. Reiktų jau kaip nors išsivaduoti iš nevisavertiškumo komplekso (tas procesas vyksta, bet lėtokai) ir tiesiog rašyti. Man atrodo, lietuvių prozoje kartais pritrūksta drąsos – rizikuoti, maišyti žanrus, imtis „karštų“ socialinių ir visuomeninių temų, pabandyti nupiešti epiškesnį visuomenės ar tam tikro laikotarpio paveikslą. Taip, mes esame iki galo neišsėmę savo unikalumo – net folkloro ir mitologijos (palyginimui, kaip tai reikėtų daryti, derėtų pasiskaityti kad ir estų rašytojo Andruso Kivirähko romanus). Istorinį unikalumą sėkmingai semia Kristina Sabaliauskaitė, keletas populiarių romanų rašytojų (pavyzdžiui, Gina Viliūnė) ir kiti, bet norėtųsi daugiau – sprogstamojo istorijos, maginės fantastikos ir mitologijos mišinio. Norėtųsi ir lietuvių Sapkowskio.

O su poezija, mano galva, viskas daugmaž gerai. Ji įvairi, kokybiška, pasaulinio lygio. Pastaruosius porą metų, būdamas „No More Amber“ žurnalo redaktoriumi, dažniau susiduriu su latvių ir estų literatūra – manau, esame maždaug tame pačiame lygyje, tik latviai noriau ir išradingiau išnaudoja istorines temas, laisviau negu mes jose nardo; o estai yra puikiai įvaldę fantazijos, mitologijos ir tikrovės mišinį. Poezijoje mes taip pat skirtingi, bet skirtingi subtiliai – jei reikėtų staiga pasakyti kuo, turbūt nesugebėčiau, bet skaitydamas eilėraštį junti, kad jis latviškas arba estiškas. Tiesa, ir su humoru pastarosioms šalims šiuo metu geriau sekasi, prozoje ir poezijoje jo daugiau.

Lietuvių autorių knygų, kurias būtina išversti, neturiu. Bet norėčiau turėti gerą nuojautą, kas iš XX a. lietuvių prozos klasikos „suveiktų“ Europoje ar platesniame pasaulyje. Juk kažkas turėtų, tą ir reiktų versti. O kol kas belieka pagarbiai padėkoti pavieniams entuziastams, keletui leidyklų ir leidyklėlių, atkakliai leidžiančių lietuvių prozą anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis.

– Pirmoji tavo poezijos knyga „Ideogramos“ pasirodė 1999 m., naujausioji Švaraus buvimo – 2018 m. Visas keturias tavo knygas gražiai skiria šešerių-septynerių metų tarpai, nesi iš tų, kurie greitai kuria knygas. Ar tai leidžia numanyti, kad ir eilėraščiai nepasirašo greitai ir spėriai?

– Ne, nepasirašo. Jie, gyvatės, dabar dar rečiau ateina. Taip retai, kad galiu į savo ciklišką grafiką šįkart ir nepataikyti. Juolab „Švaraus buvimo“ užbaigė tam tikrą trijų knygų ciklą ir dabar reikia nuo viso to atsiplėšti, atsitraukti, pabandyti daryti ką kita. Bandau, bet sunkiai sekasi. Nors, tiesą sakant, labai nesiplėšau, jaučiu, kad dar nereikia, o kartu ir bijau sugadinti tai, ką jau padariau, iškraipyti pradinį sumanymą, kuris galutinai man išryškėjo turbūt tik šiemet. Nusprendžiau parašyti poezijos proza knygą, „pririštą“ prie konkrečių geografinių-biografinių vietų. Daugiau atskleisti nenoriu, dar nubaidysiu.

Mes visi it tie neregiai, čiupinėjantys dramblį, kiekvienam jis kitoks, nors vienas ir tas pats.

– Paskutiniųjų dviejų poezijos knygų pavadinimai – „Išmokau nebūti“ (2011) ir „Švaraus buvimo“ – ragina klausti, kodėl rūpi tas buvimas ir ar išvis įmanoma kada apie jį sužinoti viską?

– Pamiršai dar 2005 m. „Būsenas“, su kuria gaunasi minėta savotiška trilogija – smarkiai užšifruota poetinė autobiografija (silpniausiai tai juntama „Būsenose“, stipriausiai – „Išmokau nebūti“). Tai nėra vadinamoji išpažintinė poezija, kurią dabar rašo visi, kas netingi, o gerai rašyti sugeba vienetai. Tai veikiau mąstymo pokyčių ir gyvenimo lūžių, priklausomybės istorija. Tik nužymėta labai punktyriškai, nuklystant į kitas temas.

Buvimas čia yra tiesiog buvimas – būties ir buities fiksavimas. Nieko tikra apie jį sužinoti, manau, neįmanoma. Mes visi it tie neregiai, čiupinėjantys dramblį, kiekvienam jis kitoks, nors vienas ir tas pats.

– Kai Lietuva kartu su Latvija ir Estija 2018 m. dalyvavo Londono knygų mugės Focus programoje, šiam svarbiam įvykiui buvo išleista nemažai lietuvių literatūros vertimų. Esi tarp tų, kuris turi visą savo poezijos knygą angliškai — „Now I Understand“ (vertė Rimas Užgiris, išleido Parthian Books). Ar atsiliepimai ir įvertinimai kitokie nei Lietuvoje?

– Kažkodėl manoma, kad autorius, turintis savo knygą – visą knygą! – anglų kalba, iš karto patenka į aukštesnį lygį. Toli gražu. Tie vertimai – savotiškas šauksmas tyruose. Dažniausiai kokį mėnesį džiaugiesi parėkęs pasauliui, o paskui, kadangi pasaulis nesiteikia tau atsakydamas nė cyptelti, grįžti į savo vėžes.

Bandymas prasimušti užsienyje reikalauja nuolatinių, kryptingų pastangų, na, ir, žinoma, sėkmės (apie rašytojo talentą nė nekalbu, tai savaime suprantama). Turi dalį savo gyvenimo skirti pralaužti tai sienai, nuolat rūpintis savo įvaizdžiu, publikacijomis. Nežinau, koks prozininko ar dramaturgo kelias į „šlovę“ užsienyje, bet poeto toks: festivaliai, rezidencijos, pažintys. Svarbiausia – nuolat siųsti savo kūrybą (žinoma, išverstą į anglų) įvairiems žurnalams, antologijoms ir konkursams – žinoma, prieš tai atsirinkus, kurie žurnalai, antologijos ir konkursai rimti, o kurie – ne. Kartais gana sunku susigaudyti. Bet kiekvienas po festivalius dažniau važinėjantis poetas palaipsniui susirenka informaciją, kurie festivaliai geri, kurie ne, ir jau užmetęs akį į dalyvių sąrašą nustato – verta važiuoti, ar ne. Tai yra literatūros turgus, ir tiek. Kiek perlenkiu lazdą, bet nedaug. Ne visi nori tame turguje maltis – tai suprantama. Gerai, kai yra, kas tavimi pasirūpina – vertėjai (o vertėjai iš mažų kalbų dažnai yra ir tos mažos šalies, ir jų autorių literatūros agentai) bei tam skirtos įstaigos – mūsų atveju – Lietuvos kultūros institutas.

Išleidus poezijos knygą užsienyje (ypač angliškai), neverta tikėtis daug atsiliepimų – dažnai jų būna vos keletas ir pusė – užsakytų pačios leidyklos. Aš taip pat gavau porą trumpų recenzijų ir tiek. Esu dėkingas vertėjui ir poetui R.Užgiriui, kuris ne tik vertė mano poeziją, bet ir siuntinėjo ją įvairiems JAV žurnalams – ne kiekvienas vertėjas to imasi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rimas Užgiris
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rimas Užgiris

– Vilniaus kartografinis žemėlapis, virstantis tarsi širdies kardiograma, puošia „Švaraus buvimo“ viršelį. Koks vilnietis esi?

– Esu pėsčias vilnietis. Kartais bėgu, bet dažniausiai vaikštau. Turiu tokį norą ir svajonę, parašyti po eilėraštį kiekvienam mėgstamam Vilniaus rajonui ir gatvei. Gal per keletą ar keliolika metų pavyks. Nesinori miesto ir labai supoetinti bei suromantinti, to neleidžia ir gyvenamoji vieta – Naujininkai. Jų romantika, sakyčiau, rūstoka. Kita vertus, beveik kasdien įžengti į miestą pro Aušros vartus laikau gražia savo gyvenimo privilegija.

Man labai patinka „negražus“ ir nenaujoviškas Vilnius – industrinės zonos, miesto pakraščių šabakštynai, blogos reputacijos rajonai, vietos, kuriuose medinukai susiduria su daugiaaukščiais. Viso to mažėja, Vilnius niveliuojasi. Mane siaubingai nervina Vilniaus kaip miesto for fun koncepcija, ta it vėžys plintanti nyki ir trinkelėmis išklota gerovė. Apie medžius geriau net nepradėsiu... Manau, kad po keleto ar keliolikos metų šią tendenciją bus stengiamasi atsukti atgal – prasidės žalumos, vejų ir parkų vajus, bet kaip pas mus būdinga – paskubomis ir per prievartą. Kita vertus, į Vilnių plūstelėjus nuo karo ir diktatūros bėgantiems ukrainiečiams ir baltarusiams, po truputį į jį išleidžiant gyventi ir dirbti pabėgėlius iš kitų šalių, jis tampa gyvesnis, įvairesnis ir įdomesnis. Norėčiau, kad jame atsirastų ryškesni kitų tautų kultūros židiniai, kad jame skambėtų daugiau kalbų. Na, ir belieka palinkėti dar bent 700 metų.

– Tavo pirmoji vertimo publikacija pasirodė 2001 m., o pirmoji išversta knyga – Charleso Bukowskio Apsakymai. Kodėl ėmeisi vertimo? Ar nebuvo baisu išsyk versti patį Bukowskį?

– Tiesą sakant, vertimo ėmiausi anksčiau nei pradėjau rašyti. Aštuntoje ir devintoje klasėje esu į sąsiuvinį vertęs Stepheno Kingo apsakymų ir Arthuro Clarke’o romano „Childhood’s End“ ištraukų. Prie vertimo grįžau 2001 m., prie to prisidėjo ir tai, kad keletą mėnesių praleidau JAV, kur, beje, ir atradau Bukowskio kūrybą. Pirmasis didesnės apimties poezijos vertimas buvo amerikiečių poeto Craig Czury nedidelė knygelė „Angliavaizdis“ (leido „Vario burnos“), išėjusi 2002 m. Na, o tada Bukowskis: iš pradžių „Vario burnose „išleisti keletas apsakymų, o tada – pirmoji leidyklos „Kitos knygos“ išleista knyga – Bukowskio „Paštas“. Iki šiol džiaugiuosi matęs, kaip atsiranda ši leidykla, kaip ji auga ir keičiasi, džiaugiuosi šiek tiek prie to prisidėjęs.

Ką reiškia – „versti patį Bukowskį“? Juk ne Joyce’as – tereikėjo atsipalaiduoti ir varyti. Juokauju, žinoma, buvo ir keblumo – pritaikyti slengą ir šnekamąją kalbą. Bet, tikiuosi, viskas pavyko (turint omeny, kad „Paštas“ perleistas, jei neklystu, penkis kartus – tikrai pavyko). Tiesa, prieš keletą metų pajutau, kad jau kiek „atsikandau“ Bukowskio, pakaks. Nežinau, ar dar jo imsiuos, galbūt – yra dar vienas apsakymų rinkinys, kurį norėčiau matyti išleistą lietuviškai, reiktų dar kiek didesnės poezijos rinktinės.

Charlesas Bukowskis
Charlesas Bukowskis

– Pastaraisiais metais tavo vertimai tapo bestseleriais – Ayn Rand „Šaltinis“, Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“, Merlin Sheldrake „Raizgus gyvenimas“. Toks platus diapazonas, nuo dabarties kritikos sulaukiančios Rand iki grybų, dar ir išpažintinis romanas, o Rand ir Yanagihara dar labai storos knygos...

– Man patinka imtis versti įvairių žanrų knygas – peršokti nuo, tarkime, išpažintinio romano prie mokslo populiarinimo literatūros. Taip nenugrimzti į monotoniją, daugiau sužinai, treniruojiesi būti visapusiškesnis vertėjas, mokantis aprėpti daugiau registrų. Versti storas knygas – kaip bėgti maratoną, reikia ištvermės ir pasiryžimo. Kažkur apie vidurį dažnai imu nekantrauti – kiek dar liko? kiek galima? Kita vertus, tiek ilgai gyvenant su viena knyga, kartais imi painioti tikrus įvykius su knygos. Prisimeni ką nors, o tada staiga pagalvoji: pala, čia gi literatūra, ne prisiminimas.

Po Rand ir Yanagiharos maratonų – abi knygos ėjo viena po kitos, abi – daugiau nei 700 puslapių, norėjosi kiek pailsėti. Šiemet, tarkime, pasirodys keturios mano verstos knygos, bet nė viena jų neviršija 150 puslapių. Trumpų distancijų metai, nors truputį meluoju – dabar verčiu Davido Lyncho (auto)biografiją. Tačiau vėl laukia pora metų maratonų – kitąmet versiu naująjį Yanagiharos romaną „Į rojų“ (angl. „To Paradise“), vėliau – reikės parengti ir išversti antrą H. P. Lovecrafto pasakojimų tomą (tikiuosi, vėl kartu su Pauliumi Jevsejevu).

Visi vertimai savotiškai mieli. Nepamenu, kad būčiau griežęs dantimis, keikęsis ir kankinęsis versdamas vieną ar kitą knygą. Net verčiant „Mažą gyvenimą“ daugiau galvojau kaip išversti, nei ėmiau į galvą ir širdį visas kraupias romane aprašytas scenas. Fiziškai negera buvo pasidarę tik vieną kartą – verčiant Jameso Ballardo „Avariją“.

– Pabaigai – kokių išverstų knygų mums trūksta labiausiai? Ką norėtum išversti arba pasiūlyti leidykloms?

– Anksčiau būčiau puolęs dėstyti, kad mums trūksta ir to, ir ano, ir trečio. Bet mums visada ko nors trūks. Visko neapžiosim. Šiuo metu leidykloms norėčiau pasiūlyti imti daugiau baltarusių ir ukrainiečių autorių – ten esama puikių prozininkų. Baltarusiai, pavyzdžiui, Alhierdas Bacharievičius, Viktaras Marcynavičius, Tania Skarynkina ir kiti tikrai verti mūsų dėmesio. O kiek autorių dar nežinome, jų knygos mūsų nepasiekia, jų leidyklos sunaikintos arba išstumtos į užsienį, nepriklausoma jų literatūra daugybę metų gyvavo pusiau pogrindžio ir pogrindžio sąlygomis, o dabar, panašu, kad bus visai užgniaužta ir išvyta į tremtį. Norėčiau matyti ir daugiau ukrainiečių autorių prozos – Taraso Prochasko, Sofijos Andruchovyč, Volodymiro Rafejenko ir kitų. Sąrašus galima tęsti. Pats norėčiau išversti kai kuriuos iš šių autorių, na, ir, žinoma, kai kuriuos anglakalbius autorius – daugiau Bruce’o Chatwino knygų, Donaldo Barthelme’io, Geoffo Dyerio, Roberto MacFarlane’o ir t. t. tekstų. Sena svajonė – išversti daugiau Flannery O’Connor tekstų, gal net knygą, bet kol kas nėra kada.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“