Kodėl, ak, kodėl?
Aš galiu apsimesti visažiniu ir atpasakoti Bobo Dylano biografiją, ryškiausius gyvenimo momentus, pacituoti jo dainų tekstų ir netgi aptarti jo indėlį į pasaulinę muziką ir muzikos kultūrą. Bet palieku visa tai geresniems Bobo kūrybos ir muzikos žinovams. Mums turėtų rūpėti Bobas-rašytojas. Kas jis? Ar išleido nors vieną knygą? Kokia jo įtaka literatūros pasaulyje? Ir svarbiausia – kodėl jis?
Dėl šio klausimo per savaitę buvo sulaužyta nemažai iečių, pasaulis laikinai pasidalino į dvi stovyklas: žmones, kuriems šis Nobelio komiteto sprendimas yra šventė, ir žmones, kurie mano, kad taip buvo pasityčiota iš literatūros.
Nobelio literatūros premijos komitetas rimtai nusprendė praplėsti literatūros sąvoką ir kanonizuoti nekanonines formas.
Visų pirma akivaizdu viena – Nobelio literatūros premijos komitetas rimtai nusprendė praplėsti literatūros sąvoką ir kanonizuoti nekanonines formas. „Įdomu, ar tai dabartinis ir, jau galima sakyti, pastovus balsuotojų rūpestis: stumti literatūros žemėlapį ne geografiškai, o skersai – žanriškai? Ar strategija spręsti nesutarimą dėl kandidato: buvusiai periferinei formai suteikiant „visas teises“? – taip Nobelio komiteto sprendimą savo Facebook paskyroje komentuoja medijų teorijos ir istorijos, politikos ir kino žinovė daktarė Natalija Arlauskaitė.
Taigi, matyt, vienintelė šiuo metu Nobelio komiteto logika yra ekspansijos, plėtimosi logika. Ir plėtimosi ne geografiškai (nes jau pats laikas būtų pagaliau atkreipti dėmesį tiek į Afrikos, tiek į Artimųjų Rytų autorius), kiek, kaip jau minėta, žanriškai.
Akivaizdu ir antra – Nobelio literatūros premijos komisijos sprendimas dažniausiai nepatinka niekam ir niekada. Iš visų Nobelio premijų daugiausiai diskusijų, ginčų ir nepritarimo sulaukia būtent ši premija. Ir visada kyla du klausimai: „Kas tas/ ta (Elfriede Jelinek, Dario Fo, Patrickas Modiano, ir t.t., ir pan.)?“ – jei laureatas niekam nežinomas. Jei laureatas žinomas visiems – (J.M.Coetzee, Pablo Neruda, Gunteris Grassas ir t.t., ir pan.) kyla kitas klausimas – kodėl ne Philipas Rothas, Adonis, Joyce Carol Oates ar kas kitas? Šiais dviem klausimas, pasak literatūros kritikės Galinos Juzefovič, ir apsiribodavo Nobelio premijos diskusija iki 2015 m. Pernai, Nobelio premiją gavus dokumentinės literatūros autorei Svetlanai Aleksijevič, prie šių klausimų, pasak kritikės, prisijungė dar vienas – „Tai ne literatūra“. Jau tuomet imta kalbėti apie pavojingą ribų tarp literatūros ir ne literatūros ištrynimą ir nusistovėjusio kanono griovimą.
Klystkeliu pasukusi premija
O šiemet, premiją gavus Bobui Dylanui, kanono sergėtojai ir žinovai, kas yra „tikroji“ literatūra ir kas tokia literatūra nėra, – sunerimo ir išsigando ne juokais. S.Aleksijevič kūryba vis dėlto buvo knygos – leistos popieriuje ar elektroniniu būdu, bet knygos – negana to, priklausančios Vakaruose itin populiariai „nonfiction“ (dokumentinės literatūros) kategorijai.
Literatūros mėgėjams pagrįstai kilo klausimas – galbūt literatūrinė Nobelio premija sąmoningai suka į populiariųjų žanrų teritoriją ir rimtąją literatūrą palieka Booker, Pulitzer bei kitiems apdovanojimams. Tai, jų manymu, pavojinga, nes Nobelio premija – žinomiausia, daugiausia atgarsio sulaukianti premija bent kelioms dienoms atkreipia tiek skaitančio, tiek neskaitančio pasaulio dėmesį į literatūrą. Buvo pagrįstai išsigąsta, kad tikroji literatūra, įvairių žanrų ir žemynų rašytojai liks šešėlyje, juos užgoš dainų autoriai ir kiti.
Juk Bobo Dylano tekstai ir dainos, kuriuos žino pusė pasaulio, o pusė tos pusės galėtų net mintinai padainuoti keletą dainų – tikrai priklauso roko, folko, bliuzo muzikos kanonui, bet ne literatūros – jokie oficialūs tokių dalykų kanonizuotojai jų ten neįtraukė.
Nors, teisybės dėlei, reiktų paminėti, kad Bobas 2012 metais buvo nominuotas Neustadt literatūros premijai ir negavo jos tik per plauką (tais metais premiją gavo Kanadoje gyvenantis indų kilmės rašytojas Rohintonas Mistry). Neustadt premija laikoma vienu prestižiškiausių literatūros apdovanojimų pasaulyje ir dažnai vadinama „amerikietišku Nobeliu“. 2008 metais Bobas gavo Pulitzerio premiją, tik gana keistoje (lyg specialiai jam sukurtoje) „Ypatingų nuopelnų ir padėkų“ kategorijoje.
O kaip dėl Nobelio? Šiuo atveju aš vėl sutinku su minėtąja kritike G.Juzefovič, kad pagal savo reikšmingumą, įtaką pasaulio kultūrai (ir literatūrai, ypač poezijai – nepamirškime to), pagal nepanašumą į kitus premijuotuosius (o tai dabar ne mažiau svarbus premijos teikimo kriterijus) Bobas Dylanas puikiausiai tinka.
O kaipgi literatūra?
Literatūra, cituojant tą pačią kritikę, kol kas išlieka senamadiškiausiu, labiausiai privilegijuotu ir konservatyviausiu žanru su itin griežtai apibrėžtomis ribomis (palyginkime kad ir su kinu, muzika, teatru, menais, kurių ribos prasiplėtė labai smarkiai). Žinoma, tokia ji išlieka daugiausia kritikų ir tam tikros dalies rašytojų sąmonėje. Nes literatūra jau prasiplėtė, ji jau kitokia. Seniai nusitrynė ribos tarp žanrinės ir „elitinės“ literatūros. Rašytojai savo kūryboje sėkmingai naudoja abiejų elementus. Tradicinis romanas, poezija, apsakymai – jie niekur nedings. Tiesiog laukas platesnis, į jį jau derėtų priimti kitus žanrus, sroves ir kryptis.
Todėl Nobelio komitetui dar yra kur plėsti savo dėmesio ir žanrų ribas literatūroje. Nobelio premijos tikrai nėra gavęs ir net nėra jai nominuotas nė vienas komiksų arba vadinamojo „grafinio romano“ kūrėjas. Tikrai nemanau, kad, tarkim, Arto Spiegelmano garsusis antifašistinis grafinis romanas „Maus“ ar Alano Moore‘o komiksai nenusipelno tokios premijos.
Už literatūros ribų kol kas lieka ir vadinamoji „slampoetry“ – atliekamoji, raiškioji poezija, pripažįstama, žinoma ir mėgstama visame pasaulyje. Ją praktikuoja ir ne vienas tradicinę poeziją rašantis autorius. Be to, slemo poezija dažnai kalba apie dabartines žmonijos problemas, yra socialinė ir politinė, o ko daugiau reikia Nobelio komitetui?
Nenustebčiau, jei Nobelio komitetas imtų rimtai svarstyti ir repo muzikos atlikėjų tekstus – kai kurie jų – tikra poezija, jau yra tapę žanro klasika, paveikė ne tik JAV, bet ir kitų šalių rašytojų tekstus, yra dažnai juose cituojami.
Ką iš tikrųjų parašė Bobas Dylanas?
Na, ir pabaigai, prieš spėliones ir prognozes, pereikime prie konkrečių dalykų: kokias Bobo Dylano knygas skaitytojas gali rasti knygyne, užsisakyti internetu, nusipirkti? Lietuviškai, žinoma, nieko. Angliškai galime rasti tris svarbiausias Bobo Dylano knygas.
Visų pirma tai 1965–1966 metais parašytas eksperimentinės prozos ir poezijos rinkinys „Tarantulas“ (Tarantula). Tai savotiški, itin avangardiniai, sąmonės srauto technika parašyti tekstai, primenantys ir Williamo S.Burrougso kūrybą, ir siurrealistų tekstus, ir XX a. pradžios avangardą. Knyga turėjo būti išleista 1966 m., bet Dylanas pateko į avariją ir „Tarantulas“ (kurį laiką klaidžiojęs nelegaliomis kopijomis), oficialiai pasirodė tik 1971 metais. Kritikai knygą sumalė į miltus, išvadinę nepaskaitoma, nesuprantama, kupina nesąmonių. Tačiau 21 a. pradžioje knyga vėl sulaukė netikėto dėmesio, giriamųjų recenzijų, buvo išversta į prancūzų, ispanų, kroatų, rumunų, rusų kalbas.
Antroji Bobo Dylano parašyta knyga sulaukė kur kas daugiau ir gerokai palankesnio dėmesio. 2004 m. išėjo „Kronika: Pirmasis tomas“ (Chronicle: Volume One) – pirmoji Dylano autobiografinės trilogijos dalis. Ji pateko į JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos apdovanojimų finalą, sulaukė daug palankių recenzijų svarbiausiuose anglakalbio pasaulio dienraščiuose, kitoje spaudoje. Kada išeis kitos trilogijos dalys – kol kas neaišku. Viename interviu Dylanas teigė antrąją dalį jau parašęs, tik niekaip neprisiverčia perskaityti ir suredaguoti. Ką gi, gal dabar, oficialiai tapęs rašytoju, jis ras tam laiko.
O prieš porą metų, 2014 m. pasirodė prašmatniai išleistas, didžiulis Bobo Dylano dainų žodžių albumas: „TheLyrics: 1962-2012“. Štai kur reikia ieškoti 33 Bobo Dylano albumų dainų tekstų, tų tekstų variantų, archyvinių užrašų. Jei tikrai norite patirti, kaip skamba Dylano žodžiai be muzikos, pavartyti jo tekstus kaip poezijos rinkinį – ši knyga jums.
Kitąmet – eilė Afrikai?
Kažin ar Nobelio komitetas būtų ryžęsis, kaip siūlo, „The New York Times“ apžvalgininkė Anna North, laureatu paskelbti autorių, kuris iš pradžių savo skaitytojus susirado internete. Tokių kol kas yra nedaug, o žinomiausi – „50 pilkų atspalvių“ autorė ir kiti tikrai nėra tinkama alternatyva Dylanui. Daugiau šansų už ją turi mažų nepriklausomų leidyklų autoriai – ilgą laiką buvę didžiųjų leidybos gigantų „nupirktų“ autorių šešėlyje jie (kaip ir jų leidyklos) vis dažniau nominuojami įvairioms pasaulinės reikšmės premijoms, apdovanojimams, patraukia platesnio skaitančiųjų rato dėmesį.
Prognozuoti kitų metų Nobelio premiją – darbas bergždžias ir nedėkingas. Aišku tik viena – daugiau šansų gauti šią premiją dabar turės moteris ir greičiausiai ne iš Europos ar Amerikos. Galbūt pagaliau premiją gaus Afrikos rašytojas ar rašytoja (pirmas ir paskutinis šią premiją gavęs Afrikos rašytojas buvo 1986 m. ją pelnęs nigerietis Wole Soyinka. Jei, žinoma, neskaitysime afrikiečiu PAR gimusio, bet Australijoje gyvenančio ir 2003 m. Nobelį gavusio Johno Maxwello Coetzee). Galbūt Nobelio literatūros premija laukia Artimųjų Rytų rašytojo? Norisi tikėti, kad taip.
Bet iš tikrųjų niekas nežino, kur nukryps nenuspėjamas ir daugybės faktorių (politinių, socialinių, kultūrinių, humanitarinių) valdomas premijos teikėjų dėmesys.
P.S. Nenustebčiau, jei visos tos kritikų, literatūros mylėtojų ir Bobo Dylano gerbėjų bei nekentėjų ietis buvo laužytos veltui. Kol kas pats Dylanas oficialiai nepasakė nieko – gal jis ims ir atsisakys premijos? O gal perduos ją Leonardui Cohenui?
