Lauren Groff „Moiros ir Furijos“
Šį kartą pakalbėsime apie pasaulio pabaigas (asmenines ir globalias) bei pasaulio matymą. Vienas baisiausių dalykų, apie kuriuos paprastai vengiama ilgai mąstyti, – ką iš tikrųjų slepia artimas žmogus, kokia jo praeitis, kaip jis mato tave? Kodėl jis su tavimi – iš meilės, dėl naudos ar taip tiesiog susiklostė aplinkybės? Šiuos klausimus pastaruoju metu nagrinėja ne vienas pasaulinės šlovės susilaukęs romanas.
Prie į tokias temas besigilinančių autorių galime priskaičiuoti ir trijų romanų bei vienos apsakymų knygos autorę Lauren Groff. Ji debiutavo 2008 m. romanu „Templtono pabaisos“. Šis tamsią šeimos praeitį nagrinėjantis kūrinys sulaukė daug dėmesio, pateko į geriausių knygų sąrašus. Apsakymų rinkinys tik išryškino šią tendenciją: L.Groff dažniausiai pasakoja apie santuokos ir šeimos ryšius. Paprastai pasakojimuose už lygaus ir gražaus fasado slepiasi psichologinis ir fizinis smurtas, niūrios paslaptys, nevaldomos aistros.
Paprastai pasakojimuose už lygaus ir gražaus fasado slepiasi psichologinis ir fizinis smurtas, niūrios paslaptys, nevaldomos aistros.
Trečiąjį, pernai JAV pasirodžiusį L.Groff romaną „Moiros ir Furijos“ šiemet lietuviškai išleido „Baltos lankos“ (romaną vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols). Tik išleistas romanas tapo tarptautiniu bestseleriu, yra nominuotas tokiems literatūros apdovanojimams kaip JAV Nacionalinė knygų premija, jo vertimo teises įsigijo 30 šalių. „Moiros ir Furijos“ 2015 m. tapo amazon.com metų knyga. JAV prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.
Nenuostabu, kad ši knyga Lietuvoje pasirodė taip greitai: romanas lyginamas su milžiniško populiarumo tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje susilaukusiu Paulos Hawkins trileriu „Mergina traukiny“ ir Gillian Flynn romanu „Dingusi“. „Moiros ir Furijos“ kaip ir šie du romanai pasakoja apie santuoką, kurią sutuoktiniai mato visiškai skirtingai. Šiuose kūriniuose po glotniu ir švytinčiu santuokos paviršiumi knibžda tokios baisybės, spintose prigrūsta tiek skeletų, po lova sušluota tiek nuoskaudų, kad pakaktų ištisai kruvinai trilogijai.
„Moiros ir Furijos“ pasakoja apie 24 metus trukusią Loto ir Matildos santuoką. Lotas, nevykęs aktorius ir sėkmingas dramaturgas, – patrauklus, paviršutiniškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Matilda – santūri, rūpestinga, tyli, užimta Loto karjera, slepia ne vieną kraupią paslaptį.
Romanas padalintas į dvi dalis: „Moiros“ pasakoja poros gyvenimą Loto akimis, o „Furijos“ – pateikia Matildos versiją. Šie du pasakojimai skiriasi kaip diena ir naktis: Loto pasakojimas šviesus, tragikomiškas, skaitytojui prieš akis atsiskleidžia tradicinis šeimos, brendimo, sėkmės romanas. Ypač graži, magiško realizmo atšvaitais persmelkta pasakojimo pradžia apie Loto vaikystę Kalifornijoje. Todėl antroji dalis „Furijos“, Matildos pasakojimas, paveikia skaitytoją it šaltas dušas.
Žinoma, atidus skaitytojas jau bus apimtas nerimo po pirmosios dalies – L.Groff meistriškai po tekstą išmėto įvairias užuominas ir nuorodas. Dažnai jos išsakomos draugų lūpomis: „Tarp jų tūno kažkokia tamsa“ (p. 70) – prasitaria viena draugė. „Matilda yra mįslė, įvyniota į paslaptį ir padengta šonine“ (p. 58) – sarkastiškai komentuoja kita. Retkarčiais it koks graikų choras įsiterpia ir pati autorė, jos replikos romane pateikiamos laužtiniuose skliaustuose.
Kaip rašo vienas romano recenzentų, „atrodo, jog vyras ir žmona gyvena skirtinguose romanuose ir skirtinguose žanruose – vienas saulėtame pasakojime, o kita – niūrioje gotikinėje istorijoje“. Tiesą sakant, pati autorė iš pradžių planavo išleisti „Moiras ir Furijas“ dviem atskiromis knygomis.
Pirmoje dalyje matome beveik idealią porą – jauni, gražūs, talentingi Lotas ir Matilda virsta garsia, pasiturinčia, vienas kitą palaikančia pora. Lotas skendi palaimingoje nežinioje, jis išvaduotas nuo buitinių rūpesčių, visu namų ūkiu ir jo literatūrinių reikalų organizavimu užsiima Matilda. Atrodo, ji susitaikiusi ir sutikusi su šiuo vaidmeniu, mėgaujasi vyro sėkme.
Na, ir, žinoma, tai tik regimybė. „Furijose“ visa tai sugriaunama. Paaiškėja, kad Lotas visa ko pasiekė tik Matildos dėka – ji jam nežinant redagavo ir perrašinėjo jo pjeses. Beje, romane skelbiamos ir gana ilgos Loto pjesių ištraukos – tiesa, gana nykios ir nuobodžios, iš jų tikrai nesuprasi, kodėl Lotas išgarsėjo kaip dramaturgas.
Paaiškėja, kad Matilda nėra Matilda. Kad ji nėra amerikietė, kad praeitį ji giliai paslėpusi, ištrynusi, užgniaužusi. Lotas sutinka ją kaip „tabula rasa“ – švarią lentą, veidrodį, kuris atspindi jį ir jo sėkmę. Paaiškėja dar daug kas, ko nenorėčiau neskaičiusiems atskleisti ir visa idilė išsisklaido kaip dūmas.
Taip antroji dalis tampa ne tik iš spintos ištrauktų skeletų demonstravimu, bet ir Matildos sielvarto, netekus Loto, studija.
Pirmoji romano dalis baigiasi Loto mirtimi – jis miršta sulaukęs vos 46-erių, sustojus širdžiai, kaip ir jo tėvas. Taip antroji dalis tampa ne tik iš spintos ištrauktų skeletų demonstravimu, bet ir Matildos sielvarto, netekus Loto, studija. Tik ji sielvartauja ne tik dėl netekties, ji sielvartauja, nes pasijuto apgauta – tiek daug investavo, taip stengėsi, o jis, niekšas, ėmė ir numirė.
Antroji dalis yra ir keršto istorija – paveldėjusi vyro pinigus Matilda siekia galutinai ištrinti savo patirtį ir atkeršyti visiems, kliudžiusiems ir kliudantiems jos planams – atkeršyti šaltakraujiškai ir negailestingai.
Taip antroji dalis virsta, pasak vieno kritiko, „antikinės tragedijos, pasakėčios ir detektyvinio romano mišiniu“. Autorė sąmoningai tirština spalvas ir siekia į trumpesnę antrą dalį sutalpinti tiek, kad pusė romano virsta bulvarine Matildos gyvenimo santrauka ir klausimas, ar ji gėrio, ar blogio pusėje, ar ji furija, ar pats velnias, priblokštam įvairių netikėtumų skaitytojui ima neberūpėti. O ir pati santuokos esmė – kas gi laikė šiuos du žmones kartu ar jie tikrai mylėjo vienas kitą – nustumiama į antrą planą.
Nepaisant šio disbalanso, L.Groff įdomi ir talentinga rašytoja, gera ir išradinga stilistė, tad trokštantiems šiek tiek gilesnės, daugiau detalių, spalvų ir psichologizmo turinčios knygos nei „Mergina traukiny“, šis romanas puikiai tiks.
Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“
Lietuvos rašytojų sąjungos išleistas ir vertėjos Nijolės Reginos Chijenienės išverstas Kanados autorės Emily St. John Mandel romanas „Vienuolikta stotis“ vaizduoja jau nebe santuokos, o viso mums žinomo pasaulio katastrofą.
E.Mandel – keturių romanų autorė, labiausiai išgarsėjusi šiuo, naujausiuoju savo kūriniu. Romanas „Vienuolikta stotis“ apdovanotas Arthuro C. Clarko ir Toronto knygų premijomis, pristatytas JAV nacionalinei knygų ir PEN/Faulknerio premijoms. Kūrinį metų knyga išrinko tokie leidiniai, kaip „The Washington Post“, „San Francisco Chronicle“, „Chicago Tribune“, „Entertainment Weekly“, „Time“ ir kt.
„Vienuolikta stotis“ prasideda mūsų laikais, garsaus aktoriaus Arturo Leanderio, vaidinančio „Karalių Lyrą“ Toronto teatre, mirtimi. Arturas miršta scenoje ir tai giliai įsirėžia į pagrindinės romano veikėjos, tuo metu aštuonerių metų Kirsten atmintį. Tuo pat metu ima sklisti žinios apie keistą, žaibiškai plintantį ir mirtiną Gruzijos gripą. Po keleto savaičių mums žinomo, pažįstamo pasaulio nebelieka.
Jie vadina save Keliaujančia Simfonija ir stengiasi išsaugoti meno bei žmoniškumo likučius.
Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija ir stengiasi išsaugoti meno bei žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką pamena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. Tokia trumpa romano santrauka.
Bet mums turėtų rūpėti kitkas – kuo gi „Vienuolikta stotis“ skiriasi nuo didžiulio antiutopijų ir pasaulines katastrofas su pasimėgavimu aprašančių romanų srauto?
„Vienuolikta stotis“ praleidžia pagrindinį ir visų panašių romanų mėgstamą epizodą – Mandel beveik nerašo apie po pasaulio žlugimo įsivyravusią sumaištį, smurtą, kruviną žmonijos likučių mėsmalę.
„Jokių valstybių, jokio interneto, Feisbuko ar elektroninio pašto. Aš sąmoningai perkėliau daugumą veiksmo praėjus penkiolikai ir dvidešimčiai metų po gripo pandemijos. Priežastis paprasta: dauguma antiutopijų vaizduoja tiesioginius pasaulinės katastrofos padarinius – siaubą ir skerdynes. O mane domino ir aš norėjau rašyti apie tai, kokia nauja kultūra ir koks naujas pasaulis iškyla iš griuvėsių“, – viename interviu sako autorė.
Taigi romane turime dvi plotmes – dabartį ir garsaus aktoriaus Arturo Leanderio istoriją: jo santykius su keliomis žmonomis, sūnumi, draugais jo požiūrį į savo šlovę. O antroji plotmė – 15–20 metai po Gruzijos gripo, po pasaulio pabaigos. Blogiausia – jau praeityje, išgyvenusieji susibūrė į bendruomenes mažuose miesteliuose. Abi šias plotmes jungia Leanderio asmenybė (Kirsten apleistuose namuose ieško bulvarinių žurnalų su jo nuotraukomis, pasakojami jo sūnaus ir žmonų likimai po pandemijos) ir teatras, Šekspyro pjesės, jo kūrinių citatos, trumpai tariant, menas. Čia galime banaliai mestelti frazę – „Menas išgelbės pasaulį“. Gal ir taip. Ir reiktų pripažinti, kad E.Mandel „Vienuoliktoje stotyje“ drąsi – ji tikrai mano, kad menas gali jei ne išgelbėti pasaulį, tai bent padėti jam gyti.
E.Mandel mūsų negąsdina, nedomina jos ir tai, kaip apokalipsė galėtų paveikti meną. „Vienuolikta stotis“ – romanas apie individo ir žmonijos likimus. Romane jai labiau rūpi ne pati katastrofa, o tai, kaip visuomenė persitvarkė po jos, ko netekome, kas išliko. „Vienuolikta stotis“ - knyga apie atmintį, netektį, nostalgiją ir ilgesį.
Skaitant kyla klausimas – ar žmonija iš tikrųjų geresnė, nei mes manome, ar, o tai daug svarbiau, ji geresnė, nei paprastai vaizduoja ir mano stereotipus formuojantis Holivudas ir pramogų industrija?
Autorės aprašoma apokalipsė panaši į pikniką miške – na, pasiklydome, na, truputį panakvosime palapinėse miške, nieko čia baisaus. Tokią atmosferą kuria pats pasakojimas – jis ramus, kiek hipnotizuojantis. Autorė sąmoningai kuria sapno atmosferą, kartais atrodo, kad pagrindiniai veikėjai taip ir neatsigavo nuo šoko, sapnuoja atmerktomis akimis. Pasakojimas vizualiai labai išraiškingas, vaizdingas, bet mes skaitydami beveik nepajuntame tos pasaulinės katastrofos panikos, skubėjimo, siaubo.
Esama keleto epizodų, kuriuose autorė vaizduoja pasaulį tučtuojau po griūties, bet siaubą ji sąmoningai nutolina (vienas iš pagrindinių veikėjų – Dživanas – stebi griūvantį pasaulį pro savo brolio buto, kuriame jiedu užsibarikadavo, langą ir žiūri TV žinias – kol dar tokių esama).
Taip, romane stebėtinai mažai „blogiukų“ ir piktadarių. Skaitant kyla klausimas – ar žmonija iš tikrųjų geresnė, nei mes manome, ar, o tai daug svarbiau, ji geresnė, nei paprastai vaizduoja ir mano stereotipus formuojantis Holivudas ir pramogų industrija?
„Vienuolikta stotis“ skaitytojui (ir numanomai romano žmonijai) siūlo viltį. Autorė teigia kad civilizacija ir, svarbiausia, menas išliks tol, kol gyvuos mūsų pasaulis. Civilizacija ir menas jai sinonimai. Štai kodėl pagrindiniais veikėjais pasirenkama klajojanti aktorių trupė.
E.Mandel teigia, kad katastrofa gali sužaloti pasaulį, bet jo nesugriaus, kad visados liks vietos padorumui ir gėriui. Gal tai naivu ir idealistiška, bet šio ir kitų panašių romanų mums reikia – tai gaivus oro gurkšnis, šviesus langas tamsioje aukštoje mus supančių žinių apie karus, badą, nelaimes, niekšybes ir siaubą sienoje.
Paklausta, ką norėtų išsaugoti po pasaulio pabaigos, E.Mandel atsakė, kad norėtų išsaugoti gaublį. „Kai rašiau šią knygą, supratau, koks neįtikėtinai mažas taps pasaulis. Šiandien, pavyzdžiui, aš esu Filadelfijoje. Jei gyvenčiau Filadelfijoje, neturėčiau supratimo, kas vyksta kitur. Net Pensilvanijoje, o ką jau kalbėti apie Aziją, pasaulis labai greit sumažėja ir susitraukia. Manau, kad būtų labai lengva gana greitai prarasti perspektyvą ir imti manyti, kad tai ir yra viskas. Todėl ir norėčiau gaublio, kad prisiminčiau, jog pasaulis kadaise buvo toks didelis.“
