JAV rašytojai (skirtingai nuo Lietuvos autorių) – yra tikrai politiškai aktyvūs, nevengia reikšti savo nuomonės tiek spaudoje, tiek kitose žiniasklaidos priemonėse, noriai ir aktyviai agituoja už savo kandidatus. Jie tiki (nors gal jau reikėtų sakyti – tikėjo), kad jų balsas bus išgirstas, įvertintas, kad į jį bus įsiklausyta.
Sąžinė ir piktnaudžiavimas kalba
Didžioji dalis mums žinomų ir mūsų skaitomų JAV rašytojų palaiko demokratus, laiko save pažangiais, tolerantiškais ir t.t. ir pan. Nenuostabu, kad nemaža jų dalis iš pradžių aktyviai palaikė Bernie Sandersą, o šiam pasitraukus iš kovos – ir Hillary Clinton (nors kai kurių poziciją Clinton atžvilgiu puikiai nusakytų lietuvių patarlė – iš bado šuo ir žolę ėda). Todėl rinkimų rezultatai juos iš tikrųjų sukrėtė: tučtuojau pasipylė gana aštrūs, sarkastiški, liūdni ir pikti pareiškimai.
Dar šių metų gegužės mėnesį daugiau nei 400 JAV rašytojų sukūrė ir pasirašė peticiją prieš Donaldą Trumpą. Tarp pasirašiusiųjų tokie garsūs autoriai kaip Stephenas Kingas, Dave‘as Eggersas, Jennifer Egan, Colmas Toibinas, Jonathanas Lethemas, Michaelis Chabonas ir didžioji dalis kitų tiek JAV, tiek už jos ribų žinomų autorių. Peticijoje sakoma: „Mes, rašytojai, ypač suvokiame, kaip galima piktnaudžiauti kalba galios vardan... Iškilo politinis kandidatas, kuris tyčia kreipiasi į primityviausią ir smurtingiausią visuomenės dalį, kuris skatina savo sekėjų agresiją, kuris riksmais užčiaupia oponentus, siekia įbauginti prieštaraujančius, žemina moteris ir mažumas... Visa tai iš kiekvieno reikalauja nedelsiamo ir stipraus atsako. Dėl šių priežasčių mes, pasirašiusieji, laikome savo sąžinės reikalu aiškiai ir nedviprasmiškai prieštarauti Donaldo J. Trumpo kandidatūrai į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentus.“
Tai buvo stiprus, bet, deja, bergždžias atsakas. Visų pirma, rašytojų politinis ir moralinis statusas jau nebėra toks stiprus kaip prieš keletą dešimtmečių, visų antra, dauguma D. Trumpo rinkėjų tikriausiai neskaitė didžiosios dalies šių rašytojų, visų trečia – tie patys rinkėjai laikė juos nekenčiamo elito, prieš kurį jie ir balsavo, dalimi.
Atsijungti ar laikytis kartu?
Peticija, žinoma, surinko reikiamą skaičių balsų, išreiškė nemenkos JAV intelektualų dalies poziciją, bet jokių kitų tikslų nepasiekė. D.Trumpas buvo išrinktas prezidentu. Rašytojų komentarų ir atsako nereikėjo ilgai laukti.
Stephenas Kingas puolė į neviltį. „Daugiau jokių knygų rekomendacijų, politikos ar smagių šunų paveikslėlių. Aš atsijungiu“, – savo „Twitter“ paskyroje rašė Kingas, pareiškęs, kad kuriam laikui traukiasi iš socialinių tinklų. Ir pabaigai pridūrė: „Dar vienas dalykas, prieš pasitraukiant: antikvariatuose paprastai būna toks skelbimas: „Ką sudaužai ar sulaužai, tas tavo“. Tačiau JAV – nepataisomų optimistų šalis, ir dauguma rašytojų, nepaisant nerimo, siūlė nepamesti vilties.
Rašytojas Neilas Geimanas, atsakydamas į savo gerbėjo laišką, klausiantį, ką jam daryti, nes yra išsigandęs, piktas ir bijo dėl savo šeimos, atsakė: „Sakyk, ką turi pasakyti. Įkvėpk kitus. Nepamiršk, kad pokyčiai visuomet prasideda nuo idėjų.“
Jam antrino ir Hario Poterio autorė J.K.Rowling. Atsakydama į gerbėjo laišką, klausiantį, ką dabar daryti, ji rašė: „Laikykimės kartu. Palaikykime labiausiai pažeidžiamus. Meskime iššūkį fanatikams. Neleiskime, kad neapykanta taptų norma. Nesitraukime.“
„Nenoriu mirti antiutopijoje“
Garsi istorinių romanų autorė Hillary Mantel savo rinkimų rezultatams skirtame esė „New Yorker“ žurnale rašo, kad dėl rezultatų kalti mes patys, gerieji ir malonieji. „Mes ištisus dešimtmečius tauškėme įvairiuose forumuose, stengdamiesi nekreipti dėmesio į tai, kas bręsta anapus: pavydas, pyktis, geismas. Abiejose vandenyno pusėse bien-pensants (teisingai galvojantieji) užsikimšo ausis, šypsojosi ir linkčiojo vienas kitam it prisukamos lėlės ar žaisliniai šuneliai. Jie manė, kad mes išaugome iš mirtinų nuodėmių. Jie manė, kad mes esame racionalūs ir patyrę, kad galime atidėlioti neišvengiamą atpildą. (...) Viešąjį diskursą užnuodijo ne šiurkšti ir siautėjanti Trumpo kampanija, o liberalų nuolaidžiavimas užgaidiems ir marginaliems, jų įprotis nepastebėti melų, nekreipti dėmesio į gyvą tiesą ir keliaklupsčiauti atsiprašinėjant prieš mirusiuosius“.
Mes ištisus dešimtmečius tauškėme įvairiuose forumuose, stengdamiesi nekreipti dėmesio į tai, kas bręsta anapus: pavydas, pyktis, geismas
Iš Sovietų Sąjungos dar vaikystėje emigravęs garsus JAV rašytojas Gary Shteyngartas pastebėjo, kad Trumpo laikų socialiniai tinklai ir žiniasklaida jam primena 1979 m. Leningradą. „Trumpo rėmėjai „Twitter“ tinkle dažnai baksnojo pirštu į mano žydiškumą“ – rašo jis ir lygina dabartines JAV su Rusija bei Sovietų Sąjunga. Ir priduria: „Aš užaugau antiutopijoje, nejaugi antiutopijoje teks ir mirti?“
„Atimsiu iš jūsų čiulpinuką“
Paradoksaliai, kaip visad pasisakė vienas geriausių JAV prozininkų George‘as Saundersas: „Nors Trumpas man visada atrodė visiška angelo-sargo priešingybė, noriu jam padėkoti štai už ką: niekada anksčiau neįsivaizdavau Amerikos trapios, niekada nelaikiau jos eksperimentu, kuris, net dar man esant gyvam, gali žlugti. Bet dabar jau įsivaizduoju.“
Kiti dar prieš paaiškėjant rinkimų rezultatams neslėpė savo pykčio ir plūdosi. „Jau lapkritį Trumpas bus nuteistas už reketą, o gruodį – už išprievartavimą. Jis yra seksualinis plėšrūnas, slepia savo mokesčių deklaracijas, naudojasi savo fondo pinigais teisinėms išlaidoms apmokėti“, – rėžė Salmanas Rushdie. „Kodėl aš negaliu daryti, ko noriu? Kodėl aš negaliu turėti ko noriu? Tie kiti žmonės man trukdo. Tie kiti žmonės turi didesnį čiulpinuką, aš tą čiulpinuką iš jų atimsiu“, – šaipėsi, parodijuodama Trumpą Margaret Atwood.
Juokai juokais, tačiau šių rašytojų gali laukti dar viena vyšnaitė ant torto – Trumpas mėgsta bylinėtis ir, sakoma, niekada nepamiršta įžeidimų. Tad, turbūt, ne vieno rašytojo artimiausiu metu lauks perspėjimai, bandymai užtildyti, teismai ir kitokie teisiniai malonumai. Sveiki atvykę į naują tikrovę.
Rašytojų įtūžį, neviltį, iš jos kylančią pašaipą, desperaciją, sarkazmą, liūdesį galėčiau čia cituoti kilometrais, bet visa tai ilgainiui ima skambėti monotoniškai ir erzinti. Aiškėja tik viena: galbūt šie rinkimai išjudins JAV intelektualus, privers susivienyti, gal jų balsas taps dar labiau girdimas, gal jie pagaliau atsigręš į balsavusius „už“, o ne „prieš“, pabandys juos suprasti ir į juos įsiklausyti, pabandys paieškoti priežasčių, kodėl taip nutiko ir ką galima padaryti, kaip pakeisti visuomenę, kaip suvienyti suskaldytą šalį.
Galvok kaip čempionas
Ironiška, bet ir patį Donaldą Trumpą su gana didelėmis išlygomis galime vadinti rašytoju, jis yra keleto labai sėkmingų knygų apie tai, kaip praturtėti ir išlikti turtingam ir sėkmės lydima, autorius. Jų pavadinimai – gana iškalbingi: „Kodėl mes norime, kad tu būtum turtingas“ (Why We Want You to Be Rich, 2007), „Trumpas niekada nepasiduoda: kaip didžiausius savo sunkumus paverčiau sėkme“, (Trump Never Give Up: How I Turned My Biggest Challenges Into Successes, 2008), „Galvok kaip čempionas: neformalus išsilavinimas versle ir gyvenime“ (Think Like A Champion: An Informal Education in Business and Life, 2010), na, ir naujausioji knyga – „Vėl didi: kaip pataisyti mūsų sužalotą Ameriką“ (Great Again: How to Fix Our Crippled America“, 2016).
Žinoma, šių knygų pats Donaldas J.Trumpas nerašė. Tam yra vadinamieji „ghost-writers“, užsakomieji rašytojai, kurie už įvairias žvaigždes, politikus ir verslo magnatus parašo jų knygas. Technologija paprasta: Trumpas turbūt prikalbėjo ne vieną ir ne dvi valandas, atsakinėjo į klausimus, o visa ši medžiaga buvo paversta knygomis. Tos knygos – tipiška „padėk pats sau“ literatūra: pilna pagyrų, sėkmės istorijų, banalybių ir klišių.
Manau, didžiausio susidomėjimo ir net vertimų dabar sulauks ta, paskutinė Trumpo knyga „Vėl didi“ – juk joje slypi visi sėkmingo kelio į JAV prezidentus receptai, visi šūkiai (įskaitant ir garsųjį „Make America Great Again“) ir rinkiminis D. Trumpo manifestas. Geras vadovėlis radikaliems Europos dešiniesiems.
Pora Donaldo Trumpo knygų, beje, yra išverstos ir į lietuvių kalbą, buvo neblogai perkamos: tai „Sandorio menas“ ir „Mąstyk plačiai, kirsk iš peties“ (po rinkimų socialiniuose tinkluose pasipylė žinomų lietuvių nuotraukos su šiomis Trumpo knygomis). Nenustebčiau, jei šios knygos bus perleistos, jei pasirodys naujų vertimų, nes internetiniuose knygynuose matyti, kad šios abi knygos išparduotos. Lietuviai slapčiom skaito Trumpą...
Aš neskaitau, aš užsiėmęs
O ką skaito pats Trumpas? JAV spauda, linkusi vaizduoti prezidentą kaip netašytą bukagalvį, žinoma, tuo pasidomėjo. Palyginus su Baracku Obama, kurio mėgstamiausių knygų penketukai liudijo neblogą skonį, platų interesų ratą ir tučtuojau pasklisdavo po pasaulio žiniasklaidą (pelnydami tų knygų autoriams neblogus pirkimus), Trumpas atrodo blankiai. B.Obamą mėgo ir rašytojai – susitikinėdavo su juo, diskutuodavo (pagarsėjo B. Obamos ir JAV rašytojos Marilyn Robinson pokalbių ciklas). Greta D.Trumpo kol kas nematyti nė vieno rašytojo, na, bet ateityje gali visko būti.
Žiniasklaidai tepavyko sužinoti, kad mėgstamiausia savo knyga D.Trumpas laiko Ericho Marijos Remarque‘o garsiausiąjį romaną „Vakarų fronte nieko naujo“.
Taigi, ką skaito Trumpas? Istorijos su Hitlerio kalbomis ant naktinio stalelio prie dabar jau prezidento lovos neplėtosiu, jos nepatingėjo aprašyti visi pasaulio laikraščiai. Pats D.Trumpas prisipažįsta, kad skaito visai nedaug: „Aš niekada neturiu laiko skaityti. Nuolat užimtas darbais. O dabar, manau, būsiu dar labiau užimtas nei anksčiau.“ Tą patį jis atsakė ir „Fox News“ žurnalistei Megyn Kelly: „Aš skaitau ištraukas, skaitau gabalus, skaitau skyrius. Neturiu laiko. Kada paskutinį kartą žiūrėjau beisbolą? Aš jus žiūriu visą laiką.“
Žiniasklaidai tepavyko sužinoti, kad mėgstamiausia savo knyga D.Trumpas laiko Ericho Marijos Remarque‘o garsiausiąjį romaną „Vakarų fronte nieko naujo“. Na, nedidelis romanas iš privalomos mokyklos programos. Bet pasirinkimas nėra blogas.
Beje, savo paties knygoje „Trumpas 101: Kelias į sėkmę“ (Trump 101: TheWay to Success“, 2006) jis rekomenduoja visiems perskaityti Sun Tzu „Karo meną“, Williamo Manchesterio parašytą Winstono Curchillio biografiją ir Ralpho Waldo Emersono bei Alberto Einsteino esė.
D. Trumpas taip pat tikina perskaitęs keliolika ekonominių ir politinių knygų apie Kiniją, taip pat pradėjęs skaityti porą JAV prezidentų biografijų, bet taip ir nebaigęs. Keleto biografijų apie save Trumpas taip pat sakosi neskaitęs, bet tris iš šių biografijų autorių yra pavadinęs „padugnėmis“, o vieną iš jų ir padavęs į teismą.
Sveika nuovoka ir medžiai miške
Pasak dienraščio „Washington Post“, D.Trumpas ne viename interviu yra minėjęs, kad jam nereikia daug skaityti, nes teisingus sprendimus jis priima „kliaudamasis beveik vien tomis žiniomis, kurias aš jau turiu, ar žodžiais „sveika nuovoka“, nes aš turiu labai daug sveikos nuovokos ir esu labai gabus verslui“. Jis taip pat pareiškė skeptiškai vertinantis ekspertus, nes „per medžius jie nemato miško“. Jis tvirtina, kad žmonės mato jį instinktyviai žinantį, kaip viską padaryti gerai: „Daugybė žmonių yra sakę: „O, jis daug taiklesnis nei tie, kurie visą laiką mokosi.“
Teisybės dėlei reiktų pripažinti, kad D.Trumpas – ne vienintelis JAV prezidentas, nemėgęs skaityti. Dwightas Eisenhoweris, Ronaldas Reiganas ar George‘as W.Bushas taip pat mėgo, kad jiems pateiktų trumputes santraukas arba paaiškintų reikalą žodžiu.
Ir, žinoma, mažai skaitantis prezidentas nebūtinai bus blogas prezidentas. Bet neišprusimą sujungus su perdėta savikliova, polinkiu į autoritarizmą ir pomėgiu dažnai keisti nuomones gausime pavojingą ir sprogstamą mišinį...
O ką galime šio prezidentavimo proga paskaityti mes? Tinkamiausiais šiam atvejui knyga turbūt būtų vieno iš dar gyvų didžiųjų JAV rašytojų Philipo Rotho romanas „Sąmokslas prieš Ameriką“ (Plot Against America).
2004 m. pasirodžiusiame alternatyviosios istorijos žanro kūrinyje Franklinas Rooseveltas 1940 m. pralaimi prezidento rinkimus simpatijomis naciams garsėjusiam žymiam lakūnui Charlesui Lindberghui. Šis pasirašo nepuolimo sutartį su Hitlerio Vokietija, šalį užlieja antisemitizmo banga. Tai puikus romanas apie šalį, atsidūrusią ant katastrofos slenksčio... Romanas į lietuvių kalbą, deja, nėra išverstas, bet būtų gerai, jei jis pasirodytų ir lietuviškai.
P.S. Pasaulio žiniasklaidos dėka mes beveik visada žinome, ką skaito ir net ką rašo pasaulio galingieji, prezidentai, premjerai ir ministrai pirmininkai. O ką gi skaito mūsų Seimo nariai, valdžios atstovai, prezidentė? Ar skaito? Ką jie rašo? Tiesa, ką rašo – pamatyti ne taip jau ir įdomu, tie valdžios atstovai, kurie turėjo drąsos savo kūryba pasidalinti socialiniuose tinkluose – švelniai tariant, prastoki rašytojai. Įdomiau būtų pamatyti jų mėgstamiausių knygų sąrašus: juk tie sąrašai (net nesvarbu – sumeluoti, ar ne) labai daug pasako apie žmogų…
