Kaip galima rašyti apie miestą? Ypač apie tokį įvairialypį, sudėtingą, svarbų kelioms tautoms miestą, kaip Vilnius? Visų pirma turbūt reikia žvelgti plačiai, išlipti iš siaurų tautinių rėmų, atsikratyti įvairių patogių mitologinių konstrukcijų, būti smalsiam ir pastabiam.
Dar visai neseniai tokio žvilgsnio trūko – čia nekalbu apie Vilnių literatūroje – o tik apie Vilniaus, kaip miesto, refleksiją. Literatūros ir knygų-gidų turistams buvo ir yra pilna, čia galima rasti visą standartinį Vilniaus rinkinį – nuo Gedimino pilies ir Onos bažnyčios iki Gedimino prospekto ir televizijos bokšto. Ir nesvarbu, kas tuos gidus būtų rašęs (čia gyvenantis užsienietis, turizmo agentūra ar net pats Tomas Venclova), sudedamosios dalys beveik nesikeitė.
Išskirsiu du vienas kitą papildančius požiūrius į miestą: asmeninį, impresionistinį ir skvarbų, tyrinėjantį, išlukštenantį miestą iš romantinio kiauto,– M.Burokas.
Bet pastarąjį pusmetį tarsi kas maišą būtų atrišęs – knygos pasipylė viena po kitos.
Apie su Vilniumi susijusias ir Vilnių aptariančias knygas jau buvo rašyta ir kalbėta tikrai daug, tad kažko itin naujo nepridursiu, išskirsiu tik dvi knygas – du vienas kitą papildančius požiūrius į miestą: asmeninį, impresionistinį ir skvarbų, tyrinėjantį, išlukštenantį miestą iš romantinio kiauto.
Tyrinėtojo žvilgsniu į miestą žiūri LUNI universiteto įkūrėjas ir vertėjas Darius Pocevičius. Jo knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“ dydžiu gal ir nepasiveja jo paties dažnai kritikuojamo Vlado Drėmos „Dingusio Vilniaus“, bet puslapių skaičiumi – 839 psl. – tikrai pralenkia.
Tiesa, to storio baimintis nereikia: D.Pocevičius turi retą dovaną dėstyti istorinius, urbanistinius ir architektūrinius faktus paprastai, aiškiai, trumpai ir pagauliai.
Nesusilaikysiu nepacitavęs turbūt labiausiai cituojamos vietos: „Ši knyga gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija.“ Ir iš tikrųjų, čia nesilaikoma nustatytos ir visuotinai priimtos miesto pažinimo matricos. Istorija atrandama, tyrinėjama ir pasakojama per reliktus, kurių daugumos kasdien praeidami ar pravažiuodami nė nepastebime. Tai herbai, lentelės, užrašai, freskos, akmenys, žibintai, vardai ir pavadinimai. Tai toliau nuo turistinių maršrutų esantys namai, kiemai, šuliniai, gatvelės ir kapinės. Tai kariniai įtvirtinimai, rūsiai ir požemiai.
Autorius dėmesį kreipia į paprastų vilniečių gyvenamą, kasdienį miestą, o ne į oficialią valdovų, didikų ir įžymybių istoriją. D.Pocevičius atvirai kritikuoja žinomų istorikų ir archeologų padarytas klaidas, papildo jų versijas naujais faktais, iškelia įdomių savų versijų. Ir tos jo randamos klaidos prikišamai parodo viena: mes esame linkę kliautis teiginiais ir oficialiomis laikomomis istorijomis jų nė netikrindami, tiesiog amžius iš amžiaus perrašydami iš vienos knygos į kitą. O juk nemažai šaltinių lengvai pasiekiama, tereikia tik pasijudinti, nueiti į archyvus ir ten pasiknebinėti. Žinoma, retkarčiais pats tyrinėtojas paskuba ir kai kurios jo iškeltos hipotezės atrodo, švelniai tariant, keistai: šalia Paraskevos cerkvės stovintį Ragučio akmenį girnapuse apšaukti galėtų tik girnapusių nematęs asmuo.
Iš pateiktų relikvijų (kurių dauguma išliko per atsitiktinumą, stebuklą ar neapsižiūrėjimą) galime atkurti ilgą ir audringą Vilniaus perversmų, gaisrų, religinių karų, valdžios intrigų ir įvairaus plauko cenzūros paveikslą.
D.Pocevičiaus knyga faktais puikiai atskleidžia, kiek kartų Vilnius buvo perrenginėjamas, taikomas prie įvairių santvarkų, režimų ir valdžių – iš pateiktų relikvijų (kurių dauguma išliko per atsitiktinumą, stebuklą ar neapsižiūrėjimą) galime atkurti ilgą ir audringą Vilniaus perversmų, gaisrų, religinių karų, valdžios intrigų ir įvairaus plauko cenzūros paveikslą.
Derėtų ir nepamiršti, kad skaičius „100“ D.Pocevičiaus knygoje yra gana sąlyginis – kai kur po vieno knygos skyriaus stogeliu sutelpa du, trys ar daugiau įvairių reliktų.
Be to, šioje knygoje nemažai dėmesio skiriama, autoriaus nuomone, Lietuvos istoriografijoje menkai minimiems laikotarpiams: Rusijos imperijos (1795–1915) ir tarpukario Vilniaus (1919–1939). Šiems nutylėtiems laikotarpiams skirtuose skyriuose autoriau pažeria daugybę įdomybių: apie tris Vilniaus kankinius, apie pirmąjį hipodromą, aerodromą ir zoologijos sodą, apie Vilniaus nykštukus ir miesto gynybos žiedą...
Geriausia knygoje tai, kad visi autoriaus aprašomi objektai gana laisvai prieinami, esantys viešoje vietoje (na, nebent išskyrus privačiame daugiabutyje Klaipėdos g. uždarytą siauriausią Miesto Sienos pavadinimą turinčią gatvelę), nemokami. Galima, pasiėmus knygą ar joje esantį išsamų žemėlapį, tyrinėti juos į valias.
Pavyzdžiui, susirasti visų 18 senųjų Vilniaus cerkvių vietas (iš jų dabar liko vos keturios – kitos neišliko arba buvo perstatytos į bažnyčias), paieškoti senųjų viešųjų Vilniaus šulinių, surasti vietą, kur stovėjo garsi Pohuliankos smuklė arba surasti, kur buvo pirmosios pėsčiųjų perėjos mieste. Variantų tiek daug, kad atradimo džiaugsmo užteks ilgam.
D.Pocevičiaus knygoje slypi ir vienas paradoksas: siekdamas deromantizuoti Vilnių, nubraukti nuo miesto mitų voratinklius, jis sukuria naują romantiką – laisvo klajoklio po Vilnių, savotiško urbanisto-archeologo savamokslio romantiką. Bet tai anaiptol nėra blogai, juolab knygoje neatsakoma į visus užduotus klausimus ir paliekama erdvės savarankiškiems tyrimams – paskutiniuose puslapiuose netgi įdėtas sąrašiukas trokštantiems pasirausti archyvuose, pavaikščioti po mažiau lankytas vietas ir gal net, tarkim, identifikuoti ant buvusių Chodkevičių rūmų, o dabar Vilniaus paveikslų galerijos fasado esančių keturių vyriškių portretų tapatybes.
Į storutėlę knygą netilpo sovietinis Vilniaus laikotarpis – nuo 1945-ųjų iki Nepriklausomybės atkūrimo. Tad, drįsčiau teigti, mūsų laukia dar viena, ne mažiau įdomi D.Pocevičiaus knyga.
Daug asmeniškiau į Vilnių knygoje „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ žvelgia dailininkas ir menotyrininkas Vidas Poškus. Knygos pavadinimas – tiek savotiška užuomina apie Vladą Drėmą ir jo knygą „Dingęs Vilnius“ (pakankamai pagarbi), tiek jo paties požiūris į miestą: „Priešdėlis ne pavartotas turint omenyje, kad kiekvienas praeivis Vilniuje turi savo nedingusį, niekur neprapuolusį, nesugriautą ir nesunaikintą, čia ir dabar egzistuojantį miestą, jo vaizdinį ir svajonę.“
V.Poškus tvirtina šioje knygoje į Vilnių žvelgiantis laikrodžio ir akupunktūros principais – jis sukasi aplink Šv.Jonų varpinės ašį saulės kryptimi, žvilgsniu baksnodamas vienus reiškinius, pastatus ar gatves giliau, kitus – vos vos.
V.Poškaus knygoje beveik tiek pat skyrelių kiek D.Pocevičiaus, bet perteikiamas miesto patyrimas skiriasi – V.Poškus iškalbingesnis, spalvingesnis, linkęs nukrypti į esė ir prozos lankas.
„Nedingusio Vilniaus“ tekstai išplėtojami iš mažų dalykų, juose pilna netikėtų eseistinių pastebėjimų ir atradimų, kurie puikiai dera su menotyrininko žvilgsnio atidumu ir klasifikatoriaus aistra, kuriuos norisi cituoti ir cituoti. Štai iš teksto apie Vilniaus gėlynus: „Vilniaus floristiką galima klasifikuoti į kelias grupes: tai kaimiški gėlynai, gotikinės sėklos, ankštys ir usnys, renesansiniai žiedai, baroko vaisiai, klasicistinės verbos ir palmės.“
Nors iškalbingiausias autorius tuomet, kai prabyla apie miesto architektūrą – beveik religinio susižavėjimo gaidelės ir enciklopedinių žinių nepaslėpsi. Laimė, tos žinios pateikiamos lengvai ir neįkyriai, neperkraunant nepatyrusio skaitytojo sąmonės sausais terminais – jie įliejami į impresionistinę teksto tėkmę.
Ir tai veikia puikiai – prisiskaitęs „Nedingusio Vilniaus“ esė pagauni save dairantis į Vilniaus namus ir bendrą miesto architektūrinį vaizdą – imi suvokti architektūrą kaip kintantį banguojantį srautą, įžvelgi vieno architektūrinio ansamblio sąsajas su kitu, išskirti nedermes ir disonansus. Taip knyga padeda pajusti miesto architektūros muziką.
Vienos gražiausių knygos esė – apie Vilniaus miesto duris (ypač Sodų ir Gėlių gatvėse), kuris autorius lygina su žmogaus praeitį ir išgyvenimus fiksuojančiomis raukšlėmis, randais ir apgamais, taip pat – apie Vilniaus langus – pirmųjų aukštų langus su vata puoštomis palangėmis, verbomis, gėlėmis ir žaislais. Šie langai man, kaip ir autoriui, – neatsiejama Vilniaus tapatybės dalis.
Lukiškių aikštė čia tampa viso miesto ir jo istorijos simboliu – V.Poškus puikiai parodo kaip traukiasi, nyksta pastoralinis Vilnius, kurį fotografas Janas Bulhakas yra pavadinęs dvaru, o ne miestu.
Norėčiau išskirti dar du esė – viena jų – „Lukiškės“ – tikrai geras istorinio-kultūrinio teksto pavyzdys. Lukiškių aikštė čia tampa viso miesto ir jo istorijos simboliu – V.Poškus puikiai parodo kaip traukiasi, nyksta pastoralinis Vilnius, kurį fotografas Janas Bulhakas yra pavadinęs dvaru, o ne miestu.
Nykimas, apleistis ir apgailėtina kai kurių pastatų (bei jų ne itin legalių gyventojų) būklė išsamiai ir meistriškai pavaizduota ir labiau apsakymą, nei menotyrinį esė primenančiame tekste „Sinodo rūmų triptikas“. Čia mums leidžiama užmesti akį ir į spalvingus Vilniaus personažus, jų buitį.
Kas kaltas dėl istorinių Vilniaus rajonų darkymo? Interviu „Bernardinams“ V.Poškus sako, kad kaltas mūsų mentalitetas: „Lietuviško mentaliteto dalis yra ir trumpa istorinė atmintis. Tai kyla iš to, kad mūsų visuomenės mentalitetas yra valstietiškas. Valstietis paprastai vertina naujumą. Lietuvos kaime naujas daiktas simbolizuoja tam tikrą patvarumą ir technologinį progresą. (...) Daugiau yra žmonių, kurie agresyviai įsiskverbia į aplinką. Tai yra ir kultūrinio mentaliteto rezultatas, ir tam tikro neišsilavinimo, neišsiauklėjimo pavyzdys. Žmonėms trūksta istorinio mąstymo.“
V.Poškaus ir D.Pocevičiaus knygas galima skaityti lygiagrečiai ar vieną po kitos – kiek pavargę nuo faktų griūties, atsiverčiate „Nedingusį Vilnių“, o nusibodus skaityti eseistinį pasakojimą, galima grįžti prie griežtesnės D. Pocevičiaus knygos struktūros. O tai, kad abiejų autorių iškapstyti faktai papildo bendrą Vilniaus, kaip miesto, suvokimą, ir taip akivaizdu. V.Poškui labiau rūpi miesto architektūra, asmeninis miesto pojūtis ir geografija, D.Pocevičiui – socialinė miesto istorija, nutylėtos, skaudžios Vilniaus vietos.
Abu autorius vienija nerimas dėl miesto, kuris, pasak V.Poškaus, „yra kuo tikriausias architektūros ir gamtos kentauras, jame visuomet koegzistavo kultūra ir natūra, miestiškumas ir kaimiškumas, civilizacija ir nežabotumas (tartum jo upelių vandenys)“. Gerai būtų, kad šis kentauras nevirstų tik keliose knygose užfiksuota mitologine būtybe.
P.S. O iš tikrųjų Vilniui dar trūksta gero detektyvo. Tai miestas, kuris idealiai tinka kokiai istorinei žmogžudystės bylai ar tarpukario politinių intrigų trileriui arba vienišam noir žanro detektyvui bastytis. Kuo mes blogesni už Gdanską, Varšuvą ar Berlyną? Belieka tik sulaukti autoriaus ar autorės.
