2012 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto įsteigta premija skiriama už pastarųjų dvejų metų darbus literatūros kritikos ir (arba) mokslo lauke. Premijos laureatas skelbiamas lapkričio 23 d., minint literatūros kritiko ir mokslininko Vytauto Kubiliaus (1926–2004) gimtadienį.
Literatūrologas, habilituotas daktaras Vytautas Kubilius, baigęs 1952 m. Vilniaus universitetą, 1955–2001 m. dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos (iki 1990 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros) institute, atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą, buvo jo profesorius. Sovietmečiu Vytautas Kubilius neoficialiai laikytas principingiausiu literatūros vertintoju, savo straipsniais bei knygomis teigęs literatūros ir meno, kaip svarbiausio tautos gyvastingumo įrodymo, svarbą.
15min skelbia Mariaus Buroko kalbą, pasakytą atsiimant šių metų Vytauto Kubiliaus premiją.
Literatūroje, ypač vaikų, dažnai veikia keistos iš keleto gyvūnų sudurstytos būtybės – tarkim, koks Katšunis ar Krokokatinas, ar dar kas nors. Stovėdamas čia panašiai jaučiuosi ir aš – oficialiai nesu kritikas (nors, kita vertus, nėra kokio nors oficialaus kritikų ordino ar sąjungos), esu labiau apžvalgininkas (o šių darbo su kritikų darbu painioti nederėtų), esu literatūros vertėjas ir dar poetas. Labiausiai esu skaitytojas.
Esu atitolęs nuo akademinės kritikos. Jei šie yra tam tikros vertybinės sistemos statybininkai ir mūrininkai, aš esu, geriausiu atveju, tinkuotojas-apdailininkas. Mano akademinė karjera (būsimoji) baigėsi antrame magistrantūros kurse. Kartais to gailiuosi, dažniau – ne.
Galbūt rašydamas apie literatūrą esu toks, kaip sako amerikiečiai „Captain Obvious“ – Kapitonas Akivaizdybė, kalbantis žinomus, aiškius, dėsningus, bet kažkodėl retai akcentuojamus dalykus. Mane domina ne tiek pati kritinė literatūros refleksija, kiek visa literatūros pasaulio sąranga, skaitytojo-knygos-rašytojo sąveika, skaitymo psichologija.
Visada norėjau dalintis – tuo, kas vyksta už Lietuvos ribų, visada norėjau, kad apie vertus rašytojus sužinotų tie, kam tai gali būti įdomu, kam tai reikalinga, ką tai galėtų įkvėpti. Perskaityti vienam – neįdomu, įdomu pasikalbėti apie perskaityta su kuo nors kitu, tik iš pokalbio, ginčo ir diskusijos gimsta objektyvus požiūris. O pasakodamas apie užsienio literatūrą norėjau, kad mes pasijustume bendro proceso ir bendros pasaulio kultūros dalimi.
Rašydamas apie knygas, apie literatūros procesus (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje) labiausiai turbūt norėjau pabrėžti paradoksaliai akivaizdų dalyką, kai kam gal ir nuskambėsiantį nemaloniai, o kai ką pradžiuginsiantį – mūsų šalies literatūra yra normaliai besivystanti, vidutinė literatūra su visais jai būdingais bruožais, visais minusais ir pliusais. Mūsų ypatinga dvasinė gelmė ypatinga tik mums patiems, mes įdomūs tiek, kiek egzotiški, o vertingi tada, kai rašome (netikėta, ar ne?) gerą literatūrą.
Mums nereikia specialiai rašyti kitomis kalbomis, nereikia prie nieko taikytis ir stengtis kur nors pritapti. Mums tereikia gerai suderinto, sklandžiai visose pakopose veikiančio literatūrinio mechanizmo. Tai, kas gerai veikia viduje, neišvengiamai atkreips ir išorėje, toliau esančiųjų dėmesį.
Man atrodo, kad mūsų literatūrai dar reikėtų išmokti keleto paprastų žmogiškų dalykų. Mūsų literatūrai reikėtų išmokti juoktis, nes kol kas ji tik droviai kikena, makabriškai juokauja Herkaus Kunčiaus ir Sigito Parulskio lūpomis arba svaidosi „Duokim garo“ pokštais. Jai dar trūksta saviironijos, satyriško žvilgsnio į dabartį, nuoširdaus kvatojimosi.
Mūsų literatūrai reikėtų išmokti gąsdinti – negrūmoti kumščiu priešams, ne bauginti tautos išnykimu, moraliniu sugedimu ar kitokiomis baisybėmis... Reikėtų išmokti gąsdinti jaukiai, kraupiomis pasakomis prie laužo, vaiduokliais ir žmogėdromis. Reikėtų išmokti ir gąsdinti rimtai – apmąstant žmogaus įtaką aplinkai, jo polinkį į susinaikinimą
Mūsų literatūrai reikėtų išmokti skraidyti į kosmosą ir kontaktuoti su ateiviais, nes kol kas už kontaktus su ateiviais atsakingas tik Andrius Jakučiūnas. Jis šią užduotį atlieka garbingai, bet jam vienam akivaizdžiai per daug darbo. O fantastika, utopijos ir antiutopijos vysto vaizduotę, moko svajoti ir mąstyti, o to labai reikia.
Mūsų literatūrai reikėtų išmokti žaisti šnipus ir seklius – didžiuliai istoriniai klodai, daugybė personažų dulka atminties lentynose ir laukia savo valandos. Kur romanų serija apie, tarkim, Marcelę Kubiliūtę? Ar istoriniai detektyvai apie tarpukario Kauno seklius?
O labiausiai mūsų literatūrai turbūt reiktų gerai apsidairyti aplinkui, po dabartį – gerai būtų jei kas nors kada nors pagaliau apie ją parašytų. Ir parašytų įdomiai ir talentingai. Rašytojai primiršo būti kritikais ir stebėtojais – šiuolaikinės visuomenės, dabarties pasaulio. Mes daugiau ar mažiau sėkmingai knaisiojamės (arba slepiamės) praeityje. Taip, ten yra ką knisti, yra apie ką rašyti ir ką apmąstyti, bet judėjimas neturi būti tik į vieną pusę.
Nežinau, ar premijos atsiėmimo kalboje (niekada nesu tokių sakęs), priimta truputį padejuoti dėl kritikos būklės Lietuvoje. Nedejuosiu, gal tik panorėsiu ir palinkėsiu.
Norėčiau, kad man, o labiausiai jums niekas netrukdytų dirbti – neoptimizuotų, nevaikytų, nenurodinėtų, neužverstų beprasmiškais popieriais, suprastų kokį svarbų darbą dirbate ir deramai atlygintų (pastarieji du punktai jau iš utopijos srities, bet pasvajoti galima).
Kritikams, o ir sau, šioje triukšmo epochoje linkiu išsaugoti tylų ir lėtą, vienišą ir kruopštų skaitymą. Ir linkiu laiko, kurio visad trūksta.
Džiaugiuosi, pakliuvęs į tokį garbų laureatų sąrašą – iš vienų mokiausi požiūrio į literatūrą, kitus nuolat skaitau dabar. Nežinau, kaip pakelsiu tokią atsakomybę, nes jau ketinau liautis rašęs apie tas knygas, kurių, neperskaitytų, krūva už nugaros mano kabinete yra maždaug šešerių metų vaiko dydžio. O iki Kalėdų dar mėnuo ir ta krūva tikrai išaugs iki 11 metų vaiko dydžio. Dabar teks tęsti ir tas knygas perskaityti, ir net apie jas parašyti. Ačiū.
Taip pat ačiū ir mecenatams – kritiką remiantys žmonės yra sveiko ir blaivaus proto žmonės.
