„Abi perskaityti verta, abi sieja mintis, kad žmogus per amžius ne itin pasikeitė – jį valdo tos pačios aistros, jausmai, jam rūpi tie patys dalykai: laisvė, saugumas, artimieji, turtai, asmeninis gyvenimas. Vienus tai gali džiuginti, kitus liūdinti, treti nusišypso su visko regėjusio žmogaus mina. Bet yra, kaip yra. Ir, kaip sakė Kurtas Vonnegutas, nieko nepadarysi“, – pastebi M.Burokas.
Andrejus Kurkovas „Maidano dienoraštis“
Pradėsiu nuo knygos, kurioje aprašomi įvykiai vis dar nesibaigė, nors sunku patikėti, kad nuo Euromaidano pradžios Ukrainoje praėjo jau dveji metai.
Pamenu, kaip pirmas veiksmas ryte prasikrapščius akis buvo peržiūrėti ukrainietiškas žinias internete. Pamenu bejėgystės jausmą, įtūžį ir viltį, kurią jaučiau skaitydamas įvykių kroniką. Pamenu, kaip sėdėdamas Rašytojų ir vertėjų namuose Visbyje, Gotlando saloje, kiaurą naktį internete sekiau lėktuvą, kuriuo tariamai iš Ukrainos pabėgo nelemtas jos prezidentas Viktoras Janukovyčius...
Informacijos buvo ir tebėra tiek daug, kad sąmonėje susiklostė gana padrikas tų lemtingųjų 2013 m. rudens ir 2014 m. žiemos bei pavasario įvykių Ukrainoje paveikslas. Kadangi naujausiosios istorijos knygų išsamiai ir patikimai aprašančių Ukrainos revoliucijos įvykius dar neturime, telieka kliautis žmonių liudijimais.
Vienas tokių liudininkų – garsus rusų kalba rašantis Ukrainos rašytojas A.Kurkovas, daugiau nei 20 knygų autorius, scenaristas ir žurnalistas. Jis yra vienas žinomiausių ir dažniausiai verčiamų į kitas kalbas Ukrainos rašytojų. Lietuviškai 2002 m. pasirodė jo romanas „Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis“. Netrukus lietuvių kalba turėtų pasirodyti, o gal jau ir pasirodė dar vienas jo romanas – „Bikfordo pasaulis“.
A. Kurkovo knyga „Maidano dienoraštis“ pradedama pirma Maidano įvykių – proeuropietiško sąjūdžio – diena, 2013 m. lapkričio 21-ąja, o baigiasi 2014 m. balandį, likus mėnesiui iki prezidento rinkimų. Ukrainos rytuose tuo metu separatistai užiminėjo merijas, paskubomis beveik nuo pagrindų buvo kuriama Ukrainos kariuomenė, prasidėjo pirmieji susirėmimai.
„Labai džiaugiuosi, kad mano dienoraštis – ir dėl atkurtų ilgalaikių draugiškų lietuvių ir ukrainiečių santykių – pateko į jūsų, Lietuvos skaitytojų, rankas. Džiaugiuosi, kad nuoširdžiai domitės Ukrainos likimu. Ukrainos likimas – tai daugiau nei vienos tautos ar šalies likimas. Ukrainos įvykiai lemia Rytų Europos ir Europos vienybės likimą. Kartais atrodo, kad Lietuva tą supranta geriau nei Briuselis“, – lietuviškam leidimui skirtoje pratarmėje rašo autorius.
A.Kurkovo dienoraštis – savotiška knyga. Akivaizdu, kad jis rašytas ne vien sau. Autorius rašė, norėdamas tą stulbinančią, kraupią ir žaibiškai kintančią įvykių seka sudėlioti tiek sau pačiam, tiek būsimiems dienoraščio skaitytojams. Tai – atviras, įvykių kronika virstantis tekstas.
A.Kurkovas stengiasi nedemonstruoti jausmų, susilaikyti nuo skubotų vertinimų, nuo prognozių ir pranašysčių. Jis fiksuoja, stebi. Pasak jo paties, dienoraščius jis rašo jau bemaž 30 metų.
„Bemaž kasdien aprašinėjau tą gyvenimą ir dabar galiu pamėginti išsamiai, su smulkmenomis, papasakoti jį jums. Apie gyvenimą, vykstant revoliucijai, gyvenimą laukiant karo, kuis ir dabar, kai rašau šias eilutes, atrodo labai arti, daug arčiau nei vos prieš savaitę“, – pratarmėje rašo autorius.
Žinoma, asmeninis gyvenimas ir istorija susikerta: pats autorius dalyvauja Maidane, o vienoje įsimintiniausių scenų skaitome, kaip jo vienuolikmetis sūnus motinai ramiai sako: „Manau, aš turėčiau būti ten, aikštėje.“
Isterijos, kaltinimų, blaškymosi šioje knygoje nerasite. Skaitydami pajusite kiaurai smelkiantį nerimą ir susirūpinimą savo ateitimi, šalies ateitimi. Nerimas dėl tėvynės ir artimųjų – svarbiausia šios knygos nuotaika.
Tarsi atsvarą žmones traiškančiam istorijos vežimui autorius siūlo savo asmeninio gyvenimo vaizdus: štai jis švenčia sūnaus 11-ąjį gimtadienį, bara paauglę dukrą, surengusią bute vakarėlį, sodina bulves kaime, veža mamą į ligoninę. O Maidano aikštėje liepsnoja padangos, statomos barikados, krenta kulkų pakirsti žmonės.
Žinoma, asmeninis gyvenimas ir istorija susikerta: pats autorius dalyvauja Maidane, o vienoje įsimintiniausių scenų skaitome, kaip jo vienuolikmetis sūnus motinai ramiai sako: „Manau, aš turėčiau būti ten, aikštėje.“
Keistai sutampa tos patirtys, o istorija, deja, kartojasi nuolat. Rašau apie A.Kurkovo sūnų ir pamenu, kaip 1991 m. sausio 13-osios naktį (man tuomet buvo pora metų daugiau nei autoriaus sūnui) tėvas išėjo naktį statyti barikadų, pamenu dienas, praleistas prie Aukščiausiosios Tarybos laužų, ir tas Maidano dienoraštis tampa man dar artimesnis.
„Ar 2013 metų gruodį, 2014-ųjų sausį ir vasarį galėjome įsivaizduoti tokią įvykių eigą? Manau, kad ne“, – rašo A.Kurkovas. Tie įvykiai dar nesibaigė, o skaitydami „Maidano dienoraštį“ galime gana išsamiai ir tiksliai susidėlioti visą lemtingosios Ukrainos revoliucijos eigą.
Svarbi šio dienoraščio dalis – ir išsamios, gerai parašytos išnašos, tikslinančios Ukrainos aktualijas, supažindinančios su istoriniu ir kultūriniu šalies kontekstu. Galbūt ir gerai, kad pirmasis susipažinimas su gyva, dabartine Ukrainos istorija – asmeninis dienoraštis. Solidžioms knygoms, hipotezėms, bandymui viską sudėlioti į stalčius ir įsprausti į kuriuos nors teisingus rėmus laikas ateis vėliau. O dabar – liudijimų metas.
Mary Beard „Pompėjai. Romėniško miesto gyvenimas“
Antroji knyga pasakoja istoriją, nutikusią senų senovėje, 79 mūsų eros metais. Vienos originaliausių ir žymiausių antikinės kultūros tyrėjų, britų Kembridžo universiteto profesorės M.Beard knyga „Pompėjai“ – pašėlusiai įdomus pasakojimas apie kadais po lava ir ugnikalnio pelenais palaidotą senovės romėnų miestą.
Pompėja – bene vienintelė pasaulyje vieta, kur pradedi tiesiogiai suprasti, kaip iš tiesų gyveno pirmojo mūsų eros amžiaus romėnai – nuo viešnamių ir tualetų iki prašmatnių svetainių ir sudėtingų pirčių kompleksų. 79-aisiais mūsų eros metais išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis sunaikino romėnų miestus ir kaimus, ūkius, namus, žmones – visa, kas gyva Neapolio įlankos regione. Žinomiausias iš žuvusių miestų – Pompėja, įsikūrusi tarp jūros ir Vezuvijaus, netoli Neapolio ir Herkulanėjo.
Pati autorė savo pasakojimo pradžioje pastebi, kad „Pompėjai nėra įprastas romėnų miestas, gyvenęs savo kasdieniais reikalais ir staiga „sustingęs laike“, kaip mėgsta teigti daugelis turistinių vadovų ir knygelių. Viskas čia daug painiau ir sudėtingiau, Sugriauta ir sujaukta, gyventojų apleista ir išgrobstyta, ši vieta tebeturi žymes (ir randus) gausybės įvairių istorijų, kurios ir bus šios knygos pasakojimo dalis ir kurios lemia tai, ką galėtume pavadinti „Pompėjų paradoksu“: apie šio miesto gyvenimą mes žinome ir nepaprastai daug, ir kartu labai mažai.“
Tad tai, ką mes matome išlikusioje ir atkastoje archeologų Pompėjoje yra ne sustingęs kasdienis gyvenimas, o ištuštėjęs, prieš artėjančią katastrofą beveik evakuotas miestas-vaiduoklis. Dar nederėtų pamiršti ir to, kad vėlesniais amžiais šis miestas ne kartą buvo nelegaliai kasinėjamas ir grobstomas.
Autorė šioje knygoje nuveikia milžinišką darbą: ji ne tik išsamiai atkuria, aprašo ir paaiškina atkastą, ištuštėjusią Pompėją, bet ir iš užuominų, likučių, įrašų, freskų, miesto plano bando kruopščiai išsiaiškinti, koks buvo tas kasdienis gyvenimas.
Autorė nuodugniai ir stebėtinai nenuobodžiai dėsto mokslinius faktus ir pateikia visą prieš tūkstančius metų pradingusio miesto paveikslą: aprašo gatves, namus, prekybą, pramogas, renginius, religiją, kūno malonumus ir valdžią. Nė vienas miesto gyvenimo aspektas nelieka nepaminėtas.
Šis labai azartiškas, nors ir gana smulkmeniškas M.Beard tyrimas įtraukia kaip geriausias detektyvas. Reta mokslinė knyga yra tokia gyva, kaip ši. Skaitant mums prieš akis iškyla vežimaičių prikimštos, purvinos miesto gatvės, ankšti paprastų gyventojų būstai, ištaigingi pasiturinčiųjų namai, naktimis rėkaujantys girtuokliai ir kaukiantys šunys, viešnamiai, landynės ir užeigos.
Senovės Pompėja tikriausiai buvo daug netvarkingesnė, triukšmingesnė ir pradvisusi nei dabartinis gausiai turistų lankomas miestas. Autorės surankiotos taiklios detalės priverčia ir pasibaisėti, ir nusišypsoti. Štai ji rašo apie puikų 20 tūkst. žmonių talpinantį amfiteatrą ir tučtuojau primena, kad jame nebuvo nė vienos vietos nusišlapinti, išskyrus koridorius ir laiptus.
Pasakodama apie gatves, ji suka galvą, kur miestiečiai versdavo šiukšles ir kaip valydavo kasdien daugybės asilų, mulų ir arklių pridergtą grindinį.
M. Beard rūpi tiek kanalizacijos įranga, tiek senovės romėnų sodininkystė. Jai įdomi ir duonkepės krosnies sąranga ir kasdienis romėno garderobas, nešvankūs įrašai ant sienų ir šventyklų vidus bei apeigos. O mane labiausiai džiugina gausiai cituojama romėnų „smulkioji proza“: skelbimai, įrašai ant sienų, stulpų ir durų, užrašai namuose, pirtyse ir išvietėse. Skaitydamas supranti, kad vienas dalykas per porą tūkstančių metų tikrai nepasikeitė – įrašai stulbinamai atitinka dabartinius tiek turiniu, tiek išraiška. „Norit muštis, eikit lauk“, – sako viename sienos piešinyje pavaizduotas smuklininkas. „Marcelas Prenestiną myli, o jai nerūpi“, – užrašyta kitur. Atrodytų, niekas nepasikeitė. Niekas.
Taip, romėnai buvo tokie pat žmonės kaip mes, ir kartu visiškai, dabartiniam žmogui nesuvokiamai skirtingi.
Nepaisant didžiulės faktų ir archeologinės medžiagos gausos, knyga parašyta labai paprastai, ji lengvai skaitoma. Anotacijoje rašoma, kad M. Beard puikiai pavyko žuvusių miestelėnų kaulus apauginti mėsa.
Taip, pavyko, bet skaitant nepaleidžia vienas pojūtis (jį žino ir autorė ir nuolat apie tai užsimena): visa tai, ką mes manomės žinantys apie senovės romėnus, viskas, ką mums pateikia istorija ir archeologija, – iš dalies yra mitas.
O tai, kas laikoma faktais, kas patvirtinta, dažnai yra dar keisčiau nei tie mūsų susigalvoti mitai. Taip, romėnai buvo tokie pat žmonės kaip mes, ir kartu visiškai, dabartiniam žmogui nesuvokiamai skirtingi.
Šį skirtumą puikiai iliustruoja vienas dalykas. Skyriuose, kuriuose kalbama apie romėnų mitybos įpročius (o juose laukia daug netikėtumų), pateikiamas ir paveikslėlis daikto, kurio šios knygos skaitytojai tikrai nepamirš. Tai – viename iš Pompėjų namų rastas miegapelių laikiklis. Nedideliame moliniame inde miegapeles laikydavo keletą dienų, kol jos nusipenėdavo ir būdavo galima jas gaminti ir patiekti pietums ar puotai. Ne veltui ir Petronijaus aprašytoje Trimalchiono puotoje minimos „miegapelės apšlakstytos medumi su aguonomis“.
Tai ne mitas, o tikrovė daug keistesnė už mitą. Ir toks keistas, toks gyvas, tikras, nors ir seniai pražuvęs gyvenimas verda M. Beard knygos puslapiuose.
