Taip, aš vėl apie tą patį... Apie neįtikėtinai karo metu suklestėjusią ir tuo pat metu, mums bežiūrint, realiu laiku naikinamą ištisos šalies kultūrą. Apie tą paradoksalią ir amžiną mūsų platumose situaciją, kai į rusų atneštą siaubą, neviltį, mirtis, niokojimą atsakoma ne tik ginklu, bet ir žodžiu. Kai žodis, eilėraštis, apsakymas, romanas vėl įgauna gyvybės vertę ir svorį. Kai mirtis paneigiama, o kartu ir liudijama kūryba. Kai ištisa tauta ginasi ne tik fronte, bet ir kultūroje.
Tai stebuklas, padedantis geriau suprasti ir mūsų pasipriešinimo tekstų, partizanų poezijos stebuklą, priartinantis jį, ištraukiantis iš sauso suvokimo ir paverčiantis gyvu kūnu. Tu matai, kad tai veikia. Matai, kaip tai veikia.
