Savo apogėjų tie sąrašai pasiekia liepos mėnesį – nuo pavadinimų mirga akyse ir iš tos gausybės dažnai sunku išsirinkti ne tik eiliniam skaitytojui, bet ir literatūros naujienas ir procesus sekančiam žinovui.
Savo apžvalgoje pateiksiu keletą knygų, kurios dažniausiai kartojasi tuose sąrašuose, yra, mano galva, įdomios ir galėtų patraukti lietuvio skaitytojo (ir labai tikiuosi – Lietuvos leidyklų) dėmesį. Bandysiu aprėpti ne tik grožinę literatūrą, bet ir dokumentines knygas, esė, žanrinę literatūrą.
Visos šios knygos kol kas yra tik angliškai, bet šių laikų skaitytojui nėra sunkiai prieinamos – viską galima užsisakyti internetu, parsisiųsti arba po keliolikos minučių gauti tiesiai į skaityklę ar planšetinį kompiuterį (kaip kam patogiau).
Knygas rinkausi subjektyviai, tas, kurias norėčiau skaityti ir pats, tad tebūnie tai ir asmeninis sąrašas ( kai kurias iš jų jau skaitau, o kitas būtinai norėsiu perskaityti).
Šiais laikais prirašyta galybė istorikų ir žurnalistų knygų apie kovingus islamistus, ISIS, religinį fanatizmą ir jo keliamas grėsmes. Pavasarį pasirodžiusi žurnalisto Joshua Hammerio knyga „The Bad-Ass Librarians of Timbuktu“ (Pašėlę Timbuktu bibliotekininkai) – visą šią istoriją pateikia netikėtu kampu.
Veiksmas vyksta Malyje, dykumoje esančiame Timbuktu mieste, garsėjusiame kaip vienas svarbiausių islamo mokslo ir kultūros centrų. Pagrindinis šios knygos veikėjas – bibliotekininkas, senų arabiškų rankraščių ieškotojas ir kolekcionierius Abdelis Kaderas Haidara. 2012 m. miestą užgrobė islamistai ir Abdelis suorganizavo slaptą rankraščių išgabenimą iš bibliotekos. Knygas valtimis, kupranugariais, taksi, paslėpę po drabužiais gabeno savanoriai. Didžioji dalis 14–16 amžiaus ir senesnių rankraščių ir knygų buvo išgelbėtos. O 2013 m. prancūzai išvadavo ir miestą. Pasakojimas apie tai – tikras trileris, su nuotykiais ir pavojais. Bet ši knyga yra kartu ir kelionių po regioną reportažas, ir geopolitinis traktatas, ir intelektualiojo islamo istorija. Tai marga, įtraukianti, kupina įdomios informacijos knyga.
Dar viena ne grožinė knyga, puikiai tiksianti vasarai – garsaus anglų rašytojo, „Amerikos dievų“ autoriaus Neilo Gaimano straipsnių, knygų recenzijų, esė ir interviu rinkinys „The View from the Cheap Seats“ (Vaizdas iš prastų sėdimųjų vietų). Gaimanas lengvai ir įdomiai rašo apie viską: meną, menininkus, kiną, mitologiją, sapnus, bibliotekas, vaiduoklius.
Jei esate žanrinės literatūros gerbėjas, jei jus domina fantastikos ir siaubo klasika ir jos istorija, komiksai ir popkultūra – šią knygą būtina bent pavartyti.
N.Gaimanas nevengia ir realybės, nepatogių, skaudžių gyvenimo temų – rinkinyje esama jo straipsnio apie pabėgėlių stovyklą Jordanijoje, keletas pasakojimų apie į aną pasaulį jau išėjusius draugus rašytojus.
Knyga neplona (500 psl.), labai įvairi ir leidžia žvilgtelti į vieno įdomiausių rašytojų kūrybos ir gyvenimo užkulisius – sužinoti, kuo jis domisi, kas jam rūpi, ką skauda.
Na, ir paskutinė negrožinės literatūros knyga – Lietuvoje, deja, visai nežinomos mokslo populiarintojos, rašytojos Mary Roach knyga „Grunt: The Curious Science of Humans at War“ (Įdomusis mokslas apie kariaujančius žmones – „Grunt“, beje, dviprasmiškas žodis – reiškiantis ir kriuksėjimą, niurzgimą ir žargonu – jūrų pėstininką). M.Roach išgarsėjo su humoru parašytomis, neįprastomis knygomis apie žmogaus kūną. Jos pirmoji knyga vadinasi „Numirėlis: Įdomusis žmonių lavonų gyvenimas“. Ji taip pat yra parašiusi virškinamojo trakto istoriją ir knygą apie žmogaus pojūčius ir organizmo virsmus kosmose.
Knyga apie kariaujančius žmones parašyta įprastu Roach stiliumi – išsamiai, įdomiai ir su humoru. Ji domisi, kaip mokslas padeda kariams nugalėti baimę, nuovargį, karštį ir šaltį. Ji apsilanko karinių uniformų siuvykloje. Domisi kaip medikai gydo žaizdas ir atsako į klausimą, kodėl viduriavimas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Jei norite žinoti, kas yra ančių patranka, kaip dvokia smarvės bomba ir kodėl krevetės pavojingesnės už ryklius – skaitykite šią knygą.
Į absoliučiai visus vasaros prozos skaitinių sąrašus pateko tik viena knyga –jaunos rašytojos Emmos Cline debiutinis romanas „The Girls“ (Merginos). Dar prieš šiam romanui pasirodant jį lydėjo daug triukšmo – autorė gavo 2 mln. dolerių avansą, buvo iš karto nupirktos ekranizacijos teisės, teisę leisti romaną, dar jam neišėjus, nusipirko ir ne viena užsienio leidykla.
„Merginų“ ingredientams sunku atsispirti: 7 dešimtmečio Kalifornija, religinis kultas, charizmatiškas, legendinį Charlie Mansoną primenantis jo lyderis – ir į jo žavesio pinkles pakliuvusios moterys ir mergaitės.
Bet ši knyga taip pat ir apie vienatvę, apie pasaulio platybių ir pažinimo troškimą, apie brendimą ir sudužusias iliuzijas. Įtraukianti, bet grėsmingai tvanki, lyg skaitytum laukdamas tuoj užgriūsiančio uragano ar audros.
Kitas, beveik taip pat dažnai minimas, birželio pradžioje pasirodęs romanas priklauso naujosios afroamerikiečių rašytojų bangos autorės Yaa Gyasi plunksnai. Debiutiniame romane „Homegoing“ (Grįžimas namo) (autorė, beje, taip pat gavo apie milijoną dolerių avanso) ji, aprėpdama 300 metų istorijos ir keletą kartų, pasakoja apie dviejų vienos šeimos atšakų likimus – vienos sesers, ištekėjusios už britų kolonizatoriaus Ganoje ir kitos, nežinant pirmajai, parduotos į vergiją Amerikoje.
Tačiau Y.Gyasi užkabina giliau – ji pasakoja ir apie gimtosios Ganos žmonių dalyvavimą prekyboje vergais, pasakoja apie tai, kaip vietinių šalies genčių vadai klestėjo, už pinigus pardavinėdami savus gyventojus.
Kritikai pažymi Y.Gyasi pasakotojos talentą, gebėjimą supinti folklorinius, magiškus motyvus ir istoriją.
Amerikiečių rašytoja Lionel Shriver, lietuvių skaitytojams žinoma iš kraupaus romano apie šaudynes mokykloje „Pasikalbėkime apie Keviną“ – nėra vasarai tinkamų romanų autorė, bet jos naujasis romanas „The Mandibles: A Family 2029-2047“ (Mandibliai: Šeima 2029-2047) pasirodė prieš keletą dienų, todėl reikėtų ir jį pristatyti. Netolima ateitis JAV – krizė, doleris žlunga, įvedama nauja valiuta, Ameriką ištinka hiperinfliacija ir ji iš supervalstybės virsta Trečiojo pasaulio šalimi. Tačiau tai nėra paprasta antiutopija – L. Shriver paverčia ją šeimos saga. Turtingas patriarchas miršta, o jo šeima tikisi paveldėti nemenką turtą. Deja, dėl minėtų priežasčių turto nebelieka ir kiekvienas šeimos narys turi mokytis išgyventi.
L.Shriver sukurtas žlungančios Amerikos paveikslas išsamus ir įtikinamas, bet ne piktdžiugiškas. Greičiau liūdnai ironiškas. Beje, „Mandibles“ anglų kalba dar reiškia ir „žiauturus“ – vabzdžių ėdimo ir kramtymo organus.
Vasara – trilerių ir detektyvų metas, paprastai jų išleidžiama gausybė. Aš norėčiau pristatyti garsų šeimyninį duetą (nors greičiau – šeimos ryšiais susijusius solistus) – tėvą Stepheną Kingą ir jo sūnų Joe Hillą. Kingo ką tik pasirodęs naujas romanas „End of Watch“ (Budėjimo pabaiga) – paskutinioji trilogijos dalis, pirmoji buvo „Mr. Mercedes“ (Misteris Mersedesas), 2015 m. pelniusi Edgaro premiją, teikiamą už geriausią detektyvą.
Antrasis serijos romanas „Finders Keepers“ (Ką radai, tas tavo). Trilogijoje pasakojama apie detektyvą Billą Hodgesą ir jo dvikovą su žudiku Brady Hartsfieldu. Pirmoji trilogijos knyga buvo daugmaž tradicinis gerai parašytas detektyvas, antroji – savotiškas nukrypimas nuo temos, o trečioji primena įprastą Stepheną Kingą – čia jau esama ir velniavos, ir telekinezės, ir minčių užvaldymo, ir globalaus sąmokslo.
Budėjimo pabaigoje nagrinėjamos ir gana skaudžios bei aktualios temos – autorius kalba apie kompiuterinių žaidimų ir interneto poveikį paaugliams, internete klestinčią savižudybės subkultūrą.
Gegužės mėnesį pasirodęs Joe Hillo „The Fireman“ (Ugniagesys) – tai postapokaliptinis trileris, kurio veiksmas vyksta paslaptingos „Drakono žvynais“ vadinamos ligos siaubiamame pasaulyje: susirgęs pasidengia gražiomis auksinės ir juodos spalvos dėmelėmis, o vėliau spontaniškai užsidega. Epidemija plinta žaibiškai. Pasaulis ima priminti milžinišką gaisravietę – tiesiog puiki knyga tiems, kas žvelgdamas į pasaulyje besidedančią beprotybę tyliai pagalvoja, kad geria būtų, jei viskas tiesiog nueitų velniop pelenais.
Kita vertus, Joe Hillo romanas skiriasi nuo tradicinės siaubo literatūros (o ir nuo tėvo kūrybos) – jame kalbama daugiau ne apie kažkur anapus slypintį blogį ar pačią žmoniją ištikusią nelaimę, o apie mus pačius, apie žmogaus gebėjimą ir norą išlikti žmogumi, apie viltį.
Jei nė viena iš šių pasiūlytų knygų nepasirodys esanti įdomi, visada esama kitos išeities: vėl perskaityti savo mėgstamas knygas lietuvių, o dar geriau – originalo kalba. Ir iššūkis, ir malonumas.
Arba siūlau tokį gelbėjimosi ratą (ypač skaitymo maniakams) – atostogos yra puikus metas skaitytojams įveikti neįveikiama ar atidėliota. Kibkite į pasauline sensacija tapusio norvego Karlo Oves Knausgaardo autobiografinį ciklą „Mano kova“ (Min kamp; My Struggle) (jau išėjusios penkios šio ciklo knygos) arba į taip pat pasaulį užkariavusią Elenos Ferrante slapyvardžiu rašančios italės Neapolio kvadrologiją – pasakojančią apie dviejų Neapolio merginų ir moterų gyvenimą ir likimus. Tiesa, kodėl nė viena šių autorių ir šių serijų knyga dar nepasirodė lietuviškai – man labai didelė mįslė.
Na, o jei šita literatūra per paprasta – ką tik lietuviškai pasirodė naujas pataisytas Hermano Meville‘io „Mobio Diko“ leidimas. Jo turėtų pakakti bent pusei vasaros.
