– Jūs plėtojate ir sėkmingai įgyvendinate mažojo pasaulio centro idėją. Ar pritartumėte požiūriui, kad vis daugiau žmonių jaučiasi pavargę nuo didmiesčių triukšmo ir sumaišties, todėl keliasi į provinciją, į mažus miestelius, kaimus, ten ieškodami gyvenimo prasmės?
– Taip, manau, tą skatina ir krizė, sukelta pandemijos, – ieškoma saugesnių, atokesnių, ramesnių vietų arčiau gamtos. Bet manoji mažojo pasaulio centro idėja apima truputį daugiau negu vien pabėgimas iš didžiųjų metropolių. Mažąjį pasaulio centrą įmanoma kurti ir dideliuose miestuose, ten, kur gyvename. Tai reiškia esamuoju laiku tiesti bendravimo tiltus su savo daugiabučio namo kaimynais, tos gatvės, to kvartalo gyventojais, užuot vengus kontaktų su aplinka, su kitais ir bėgus nuo kitoniškumo. Taigi mažojo pasaulio centro idėja remiasi ne tiek prieglobsčio ten, kur saugiau, paieškomis, ypač susiklosčius sudėtingoms aplinkybėms, kiek gerų santykių su tais, kurie šalia, palaikymu, pasitelkiant kultūrą, ritualus ir pan.
