– Jūsų leidykla „Muzikija“ turi išskirtinį veidą Lietuvos leidyklų pasaulyje – leidžiate daugiausia vienaip ar kitaip su muzika susijusias knygas vaikams. Kaip gimė sumanymas įkurti būtent tokią leidyklą? Kuo išsiskiria jūsų leidiniai?
Sonata: Leidyklą įkurti paskatino keli nutikimai gyvenime. Prieš dvidešimt metų įsitraukiau į aktyvią ankstyvojo muzikinio ugdymo sklaidą Lietuvoje, bendradarbiavau su JAV, Italijos, Pietų Korėjos edukologais. Be to, su vyru Petru Kričena esame kuriantys muzikai, tad augant saviems trims vaikams ir didėjant mūsų „Strazdanėlių“ mokyklėlės ir darželio bendruomenei, pajutome didelį muzikinių knygų stygių, ėmiau pati ieškoti patrauklių formų, kaip muziką perteikti vaikams.
Bendraudami su įvairiomis šeimom supratome, kad muzikavimo tradicija šeimoje yra ypatingas lietuvių išskirtinumas, o mes siekėme tai išlaikyti. Be to, išgirdau mamyčių norą muzikaliai, žaismingai leisti laiką su savo vaiku namuose. Taip atėjo suvokimas, kad muzikinis įrašas gali būti praplėstas knygos iliustracijomis, nuotraukomis, komentarais, net pasaka.
Taigi 2006 m. atsirado leidykla „Muzikija“ ir gimė pirmoji kūrybinio ciklo „Žaiskime pasaką“ knyga, šiandien cikle jau 5 dalys. Vienas iš svarbiausių kriterijų mums yra profesionalumas. Tikime, kad profesionalus, bet žaismingas kultūrinių klodų atskleidimas vaikams padeda augti išsilavinusiai, smalsiai, intelektualiai asmenybei.
Indrė: Prie „Muzikijos“ prisijungiau prieš trejetą metų. Man visada atrodė, kad vaikų kultūra, kurią sudaro knygos, renginiai, muzika vaikams, tarsi našlaitė Lietuvoje. Su pavydu apžiūrėdavau knygynų lentynas Italijoje ar Ispanijoje, kur nepalyginamai daugiau estetiškų, meniškų, intelektualių, smegenis „plečiančių“ leidinių vaikams. Tad su malonumu prisijungiau prie šios leidyklos komandos.
Mūsų knygos – sinkretiško meno (muzikos, teksto, vaizdo, vaidybos) išraiška, todėl kiekvieną leidinį labai gerai apgalvojame, pasveriame, kokia jo stiprybė, nauda. Visus mūsų ledinius puošia autoriniai profesionalių iliustratorių darbai, vengiame šabloniškumo. „Muzikijos“ knygas lydi muzikos įrašai – juos kuria nuosavas kompozitorius Petras Kričena, įgarsina profesionalūs muzikantai, aktoriai, dainininkai, o kartais ir patys vaikai. Tokie leidiniai negali būti greitai kuriami, reikia laiko nuosekliems temos tyrimams, medžiagos kaupimui, ieškoti pateikimo estetikos, dažnu atveju tenka net specialių žinių sukaupti. Visos mūsų knygos, tiek verstos, tiek lietuvių autorių yra išmyluotos, išjaustos. Pati esu žodinės raiškos ir skaitybos mokytoja, Sonata yra muzikos užsiėmimų mokytoja, todėl naujas knygas visada išbandome praktiškai su vaikais. Dažnai sakau, kad „Muzikijos“ knygos yra ilgam, kartais net sunku pasakyti, kokio konkretaus amžiaus vaikams jos skirtos.
Mūsų knygos – sinkretiško meno (muzikos, teksto, vaizdo, vaidybos) išraiška.
Tai mažų leidyklų romantika – kurti knygą, o ne produktą, ne kiekybę, o kokybę.
– Naujausios jūsų paveikslėlių knygos „Maestro (ne)leidžia groti“ pavadinimas skamba intriguojančiai – kas tas maestro ir kodėl jis (ne)leidžia groti?
Indrė: Tai knyga apie prancūzų kompozitorių Kamilį Sen Sansą ir jo garsiausią kūrinį „Žvėrių karnavalas“. Kai Sonata pasiūlė šią idėją, prisiminiau iš muzikos pamokų nuostabiąją Sen Sanso „Gulbę“. Iš karto kirbėjo, kaip reikės pateikti biografiją ir muziką vaikams tinkama forma. Čia labai buvo svarbi Sonatos darbo su vaikais patirtis.
Išsyk sutarėme, kad tai bus paveikslėlių knyga, kad užšifruosime daug informacijos. Juk maestro buvo toks įvairiapusis! Žemo ūgio, keistos eisenos, šveplas, geros muzikinės atminties, ironiškas, šiek tiek pasipūtęs, nepakantus vidutinybėms ir lengvabūdiškumui, intelektualus, griežtas, paslaugus, dosnus, išskirtinai genialus.
Savo genialumu vaikystėje prilygo, o gal net ir aplenkė Mocartą. Paryžiaus konservatorijoje galima pamatyti Sen Sanso ankstyviausią kūrinį, parašytą 1839-aisiais – tuo metu kompozitoriui buvo vos ketveri. Per gyvenimą jis sukūrė apie 300 muzikinių kūrinių, o labiausiai maestro išgarsino „Žvėrių karnavalas. Didžioji zoologinė fantazija“.
Tai knyga apie prancūzų kompozitorių Kamilį Sen Sansą ir jo garsiausią kūrinį „Žvėrių karnavalas“.
Knygos „Maestro (ne)leidžia groti“ pavadinimas išduoda didžiąją paslaptį: kompozitorius buvo uždraudęs atlikti „Žvėrių karnavalą“ viešai, mat kūrinyje daug muzikinių citatų, o tai esą labai pakenktų oriam kūrėjo įvaizdžiui. Kompozitoriui vienintelė „Gulbė“ atrodė verta gyventi. Tad viršelyje po maestro katilėliu slepiasi „Žvėrių karnavalo“ personažai, vienintelė gulbė išskridusi į pasaulį.
Knygoje nėra nei vienos atsitiktinės detalės: jei baldai, tai iš maestro namų, jei parkas, tai tas, kuris šalia vaikystės namų, jei jūra, tai ta, prie kurios užaugo, kilimų raštas – ir tas nesukurtas. Ir dar daug įvairių įdomybių apie išskirtinę Paryžiaus asmenybę yra knygoje „Maestro (ne)leidžia groti“. Nors tai nėra biografinė knyga, bet tai ką įdėjome – viskas paremta tikrais faktais.
Sonata: Svarbu tai, kad knygoje viskas labai susiję – tekstas su muzika, muzika su paveikslėliu, paveikslėlis su tekstu. Kiekvienas atvartas yra lyg atskiras sapnas ar paveikslas – gali skaityti ir žiūrėti, ir klausyti, o gali viską daryti nepriklausomai.
– Kuo ypatingas ir įdomus Kamilio Sen Sanso „Žvėrių karnavalas“?
Sonata: „Muzikijoje“ pradėjusi ciklą „Klasika vaikams“ iškart žinojau imsiuosi prancūzų vunderkindo Šarlio Kamilio Sen Sanso ir jo „Žvėrių karnavalo“. Šis kūrinys man, kaip ankstyvojo ugdymo mokytojai ir fortepijono pedagogei, itin patinka: smagu būna dirbti su vaikais. O knygoje norėjau pabėgti nuo stereotipinio „žvėrinčiaus“ ir perteikti kompozitoriaus muzikoje paslėptas išdaigas. Tai tikras prancūziškas rafinuotas humoras. Ir jis užrašytas muzika.
Svarbu tai, kad knygoje viskas labai susiję – tekstas su muzika, muzika su paveikslėliu, paveikslėlis su tekstu.
Maestro Sen Sansas „Žvėrių karnavale“ panaudojo ir Mocarto, ir Rosinio, ir Mendelseno, ir prancūzų liaudies dainų citatas, net „Kankaną“, ir tą sugebėjo įvilkti į kitokį rūbą. Klausytojas, klausydamas ir išgyvendamas „Žvėrių karnavalą“, nejučia prisiliečia prie visos klasikinės muzikos istorijos.
„Žvėrių karnavalas“ – muzika, nunešanti į fantazijų šalį. Pjesės labai trumpos, aiškios formos, žaismingos, lengvai suprantamos vaikams. Skamba didelė instrumentų įvairovė, tad „Žvėrių karnavalas“ dėl to populiarus ir tarp muzikos mokytojų.
Vita: Man labai patinka faktas, kad Kamilis „Žvėrių karnavalą“ parašė kaip pokštą draugams. Čia ir sau pačiai, ir vaikams matau žinutę: didelius darbus nebūtina dirbti įsirėžus ir suraukus kaktas – galima ir žaismingai, su lengvumu. Aišku, truputį ironiška, nes kuriant šią knygą tikrai teko visoms padirbėti įsirėžus.
– Kokiems skaitytojams skirta ši knyga? Ar vien besidomintiems muzika?
Sonata: Kaip žinia, klasikinė muzika dažnai neturi amžiaus cenzo. Klausytis jos gali įvairaus amžiaus žmonės, įvairios būsenas patiriantys, pavyzdžiui, besilaukiančios mamos klausydamos klasikinės muzikos padeda nurimti kūdikėliui. „Žvėrių karnavale“ yra vaikams tinkančių ir patinkančių instrumentų tembrai – fleitos, violončelė, klarnetas, kontrabosas. Muzika sodri, bet nepersotinta, tad tinka ir kūdikėliui, ir paaugusiam vaikui, ir klasikos nepažįstančiam, ir melomanui.
Mažiems kūdikėliams patinka aiškūs tembrai – aukšti ir žemi – į juos reaguoja pozityviai. Ūgtelėję vaikai mėgsta šokti ir judėti, improvizuoti pagal „Žvėrių karnavalo“ pjeses. O vyresni vaikai muziką klauso kitaip – dažniausiai mokykloje pateikiami pagal „Žvėrių karnavalą“ sukurti aktyvaus klausymo metodo pavyzdžiai. Kūrinys tam labai parankus, dėl to populiarus tarp muzikos mokytojų. Knygoje rasite dvi muzikogramas – „Liūtų maršo“ ir „Kengūros“ iliustracijose.
Indrė: Muzikinė paveikslėlių knyga kaip tik ir skirta yra pažinti nepažintą. Jei nesate muzikos ekspertas, tai tik dar įdomiau bus atrasti, kaip muzika gali išreikšti įvairiausius jausmus, išgyvenimus, net pasakojimus. Kūrėme knygą galvodamos ir apie vaikus, ir apie suaugusius. Norime, kad kiekvienas ją skaitęs, tyrinėjęs sužinotų naujų dalykų, pajustų to laikmečio paryžietišką nuotaiką, pamatytų kruopščiai atrinktas ir į iliustracijas įpintas detales.
Knyga tinkama ir ikimokyklinukui, ir pradinukui, itin tinkama skaityti ir domėtis drauge su vaiku – tai gali būti jūsų turiningas laikas kartu. Be abejonės, ją galima pasitelkti ir muzikos pamokose, siekiant pamoką paįvairinti.
Tie, kas nenori skaityti, gali klausyti. Knygoje yra QR kodas ir CD laikmena su originaliu, specialiai šiam leidiniui Lietuvos profesionalių muzikantų įgrotu „Žvėrių karnavalu“.
Beje, dar niekam nesakėme, bet verta paminėti, kad knygos šriftas ir teksto fonas yra pritaikytas disleksiją turintiems žmonėms.
– Ši knyga jums ypatinga, nes jūs pačios, leidyklos vadovės, tapote autorėmis. Kaip atrodė kūrybinis procesas?
Sonata: Su Indre sutarėme, kad jeigu jau neriame į Prancūziją, tai per visus sluoksnius: istoriją, madą, tekstus, maisto kultūrą, žymius žmones, prancūzišką humorą ir rafinuotus elito vakarėlius, architektūrą, muziką, kiną. Skaitėme daug įvairių knygų, ieškojome dokumentų, paveikslų. Susipažinome ne tik su Sen Sansu, bet ir kitais jo amžininkais, draugais, mecenatais.
Jautėme didelę atsakomybę, nenorėjome meluoti, tad keliavome į Prancūziją Sen Sanso biografijos takais. Norėjome pasitikrinti, ar viskas taip, kaip žinome. Išsiaiškinome viską: kada Paryžiuje elektra įvesta, kaip žmonės keliavo tuo metu, kokius laikraščius skaitė, kaip vadinosi parduotuvės, net apžiūrėjome Sen Sanso autentiškus daiktus. Per trejus metus įvyko tikras prisilietimas prie Sen Sanso kultūros... Visas žinias sudėjome ne tik į tekstą, bet ir į vizualinius siužetus.
Indrė: Rašyti buvo labai įdomu ir skanu, tai lyg vyšnia ant šventinio torto. Gardžiavomės kūrybiniu laiku. Tekste apgalvotas kiekvienas žodis, pasvertas, parinktas pagal skambesį ir stilistinį atspalvį. Man svarbu, kad vaikai girdėtų kuo įvairesnių žodžių, kad jų kalba būtų turtinga. Siekėme nedaugžodžiauti, tačiau sutalpinti žodyje nuotaiką, laikmetį, užuominą į kontekstą ir mintį. Kai kuriuos tekstus perrašėm po kelis sykius, nes mums vis netiko.
Tai buvo mudviem tikrai gera pramoga. Ilgą laiką domėjausi paveikslėlių knygomis, jų sandara, struktūra, korifėjais. Tad žinojimas, kas ir kaip veikia, leido laisviau veikti tam tikrose žanro ribose. Įdomu buvo stebėti, kaip savaime susidėliojo knygos daugiasluoksniškumas ir gylis. Kitaip ir negalėjo būti, juk pats maestro Kamilis Sen Sansas tokia daugiasluoksnė asmenybė: astronomas, fizikas, akustikos tyrėjas, muzikologas, eruditas, aistringas V. Hugo kūrybos gerbėjas, poetas, Paryžiaus elito liūtas.
– Vitai Matulytei – šios knygos dailininkei – tai debiutas. Kietas riešutėlis karjerą pradėti nuo tokio daugiasluoksnio kūrinio. Kaip sekėsi kurti iliustracijas?
Vita: Ilgą laiką „Žvėrių karnavalas“ man atrodė tiesiog linksmas kūrinys, tad pradėdama kurti nesitikėjau, kad tiek daug skirtingų plotmių reikės suvaldyti: muziką, biografiją, fantaziją. Gerai, kad vienai ir nereikėjo – kiekvieną iliustraciją kūrėm kartu su Sonata ir Indre. Be to, kiekvieną atvartą piešiau leisdama „Žvėrių karnavalo“ pjeses vėl, ir vėl, ir vėl. Muzika man padėjo atrasti iliustracijos spalvą, ritmą, linijas.
Kurti knygą kartu buvo neįkainojama, graži, neeilinė patirtis.
Teksto neturėjome, pradėjome nuo muzikos, iš kurios kilo vaizdas, o tekstas sekė iš paskos. Labai daug diskutavome apie kompozicijas, detales, ieškojome atsakymų kartu, gryninomės, ką norime pasakyti. Vartėme knygas, naršėme internete, dalinomės atradimais. Kai užstrigau piešdama, visos kartu išvažiavom į Paryžių, įsivaizduokit, pasivaikščioti Sen Sanso takais. Po kelionės viskas pasikeitė, pagaliau atradau kryptį iliustracijoms. Kelionėje užgimė ir nauji siužetai, pavyzdžiui, Dievo motinos katedra nusiaubta gaisro (mes kaip tik keliavome, kai tai įvyko).
Kurti knygą kartu buvo neįkainojama, graži, neeilinė patirtis.
Indrė: Keliaudamos po įvairias tarptautines knygų muges, su Sonata jau buvome aptarusios, kokios knygos norėtumėm. Vitą į savo kompaniją įtraukėme šiek tiek vėliau, bet tapome lygiavertėmis autorėmis. Mūsų sumanymas buvo atsispirti nuo Sen Sanso muzikos, jo gyvenimo, o ne nuo sukurto teksto, tad Vitai teko piešti muziką. Be abejo, taip kurti paveikslėlių knygą yra sunkiau, nei iliustruoti jau parašytą tekstą, bet ir įdomiau!
Tikimės, kad ir skaitytojai pajus malonumą ir atradimo džiaugsmą skaitydami ir klausydamiesi šios knygos ir muzikos.
Kurdamos net juokavome, kad viena iš mūsų yra pianistas Ferencas Listas, kuris besąlygiškai palaikė Sen Sansą kūrybiniame kelyje, antra yra Viktoras Hugo, kurio literatūros kūrinius labai mėgo maestro, o trečioji yra Klodas Monė, kuris gražiausius savo paveikslus tapė Sen Sanso vaikystės mieste Djepe.
Sonata: Dirbdamos taip glaudžiai įgyvendinome idealų paveikslėlių knygos kūrimo procesą. Tikimės, kad ir skaitytojai pajus malonumą ir atradimo džiaugsmą skaitydami ir klausydamiesi šios knygos ir muzikos.
