Kalbėdama apie komunikaciją N.Kuolienė teigia, kad dabar ateina karta, kuri netoleruoja netikrumo, todėl nupirktos, daug žadančios reklamos – praeitis. T.Šinkūno nuomone, „like’ai“ ir „share’ai“ išvis nieko nereiškia, nes svarbiausia, kad žmogus knygą perskaitytų, norėtų ją suprasti.
– Knygų marketingas viena iš svarbių leidybos verslo detalių. Kaip sekasi vykdyti šią sritį? Su kokiomis problemomis susiduriate?
T.Šinkūnas: Sekasi prastai, nes nelaikau to svarbiausia knygų leidybos dalimi. Šiais laikais sunku suprasti perspektyvą, kurioje produktų gaminimas nėra orientuotas į pelną. Tačiau aš vadovaujuosi ta mintimi, kad didžiausias turtas, kurį mes vienas kitam galime suteikti, yra žinojimas. Svarbiausia, kad knyga atsirastų bibliotekoje, o jos įtaka kultūrai niekada nebus atspindėta egzempliorių skaičiumi ar pelnu.
Kita vertus, filosofinių knygų leidyba, ypač jų vertimas, nėra vien kablelių dėliojimas, dizaino sprendimo kūrimas ar renginių organizavimas – tai nuolatinė diskusija tarp vertėjo, redaktoriaus, leidėjo, o vėliau ir skaitytojų. Pavyzdžiui, diskusija dėl terminų vertimo knygos rengimo procese gali tęstis ne vieną mėnesį, kartais ištisus metus. Niekur kitur sąvoka nėra tokia svarbi kaip filosofijoje. Ištisos užsienio bibliotekų lentynos yra nuklotos knygomis, skirtomis filosofinėms sąvokoms. Dėl šios priežasties atsainus vertimas ne tik negalimas, o tiesiog neatleistinas, nors apskritai neįmanoma tekstų išversti idealiai.
Parengti įdomias, aktualias žinutes apie filosofiją informaciniam socialinių medijų pertekliui yra sunku ne dėl to, kad pati filosofinė knyga nėra patraukli, bet dėl to, kad visi socialinėse medijose prekiauja tomis pačiomis prekėmis – amžinosiomis gėrio, grožio ir tiesos vertybėmis, net jeigu tai ir pigesnės tų idėjų atmainos.
Šiais laikais sunku suprasti perspektyvą, kurioje produktų gaminimas nėra orientuotas į pelną.
Vyksta toks žaidimas – sieki daugiau „like’ų“ ir tikiesi, kad anie tau prišauks suinteresuotą auditoriją, o ta auditorija pirks knygas. Tačiau didžioji dalis aktyvių socialinių medijų vartotojų yra mažiau linkusi į filosofines knygas. Žinoma, reikia suprasti, kad filosofija visada buvo mąstančiųjų užsiėmimas. O mąstantys žmonės nemėgsta, kai jiems kažkas brukama per jėgą. Davido Simono serialas „Blakė“ puikiai iliustruoja filosofinio turinio reklamą socialinėse medijose. Jame sakoma: „Žaidimas yra suklastotas, tačiau negali pralošti, jeigu nežaisi.“
N.Kuolienė: Leidykla „Odilė“ aktyviai naudojasi veidaknyge, taip pat ir instragramu. Džiaugiamės susibūrusiu bičiulių ratu, kurie seka mūsų knygų naujienas, domisi leidyklos kūrybiniais planais, netgi pasiūlo mums idėjų. Reklaminių tekstų neperkame, neužsakome, bet esame labai dėkingi literatūros kritikams, tinklaraštininkams už tą dėmesį, kurio mūsų knygos sulaukia internete, spaudoje, radijuje.
Manyčiau, kad dirbtinės, nupirktos, konkrečiam adresatui pernelyg subalansuotos reklamos laikas jau praėjo, tenka daugiau dėmesio skirti kokybei ir pelnytis pasitikėjimą. Beje, kartais gal pernelyg inertiškai (vis dar) kalbame apie jaunimo cinizmą. Man regis, dabartinė jaunųjų karta yra kaip niekad žmogiška, atmetanti netikrumą ir siekianti autentiškumo (mano karta buvo ironiškesnė ir sarkastiškesnė, taip tarsi gynėmės nuo sovietmetyje dažnokai ištikdavusio absurdo pojūčio, vėlesni jaunieji gal itin siekė būti įsivaizduojamai vakarietiški).
– Ar bibliotekos, mokyklos noriai užsako jūsų knygas? Ar jūsų knygos patenka ir į mažesnius Lietuvos miestus?
T.Šinkūnas: Taip, su regionais yra tam tikra problema, į juos specialiai nevažiuojame. Kita vertus, knygomis prekiaujame internetu, todėl filosofija regionus pasiekia. Reikia paminėti, kad edukacinę vertę turinčios knygos – didžioji „Jono ir Jokūbo“ leidžiamų knygų dalis – nuolatos iš dalies finansuojamos Lietuvos kultūros tarybos. Todėl 66 egzemplioriai turi būti atiduodami Lietuvos bibliotekoms. Visgi yra ir tokių mokyklų kaip Kauno technologijos universiteto gimnazija, kuri mūsų knygas užsisako papildomai. Tai tiksliųjų mokslų mokykla, tačiau, gimnazijos atstovų teigimu, gimnazistai labai domisi filosofija. Nenuostabu, juk tai šviesiausia būsimos visuomenės dalis.
Kadangi esame maža leidykla, apie mus mažai kas žino. Iš kitos pusės, su knygų vertėja Daina Habdankaite organizuojame knygų pamokėles vaikams. Jie noriai dalyvauja ir tikimės nuo rugsėjo pradėti filosofinę mokyklėlę. Tolimesnėje ateityje tikimės kurti ir regioninę programą.
Vyksta toks žaidimas – sieki daugiau „like’ų“ ir tikiesi, kad anie tau prišauks suinteresuotą auditoriją, o ta auditorija pirks knygas, – kalbėjo T.Šinkūnas.
Visgi reikėtų paminėti Lietuvos universitetų bibliotekas, kuriose knygų ir filosofijos pasiūla yra ypač maža, o knygų iš mūsų leidyklos beveik neužsisakinėja. Suprantu, kad visi turime savo skonį, tačiau „Jonas ir Jokūbas“ leidžia svarbias filosofines knygas, klasiką. Jie argumentuoja, kad fiziškai nebeturi vietos, tačiau tai akivaizdus melas. Jeigu universiteto bibliotekose nebėra vietos knygoms, galbūt jį tiesiog reikėtų uždaryti ar pervadinti projektų įgyvendinimo centru, verslo mokykla, parodų rūmais, bet kuo, tik ne universitetu… Dažnokai tuose universitetuose atsiranda vienas ar kitas skenuotas mūsų knygos puslapis. Deja, vertėjams negalime mokėti už vieną knygos skyrių. Liūdna, kad ir pats akademinis personalas mažai skatina studentus investuoti į ilgalaikę naudą teikiantį daiktą.
N.Kuolienė: Mūsų patirtis kiek kitokia – bibliotekos gana noriai užsisako knygų naujienas. Žinoma, tų, apie kurias viešai daugiau kalbama, kurios sulaukia apdovanojimų, įvertinimų, užsakoma daugiau. Mūsų lietuvių autoriai yra kviečiami į renginius viešosiose bibliotekose. Tokio dėmesio sulaukia Valdas Papievis, Vidas Morkūnas, Kornelijus Platelis. Dalyvaujame ir viešųjų bibliotekų rengiamose knygų mugėse. Tame matome didžiulę prasmę.
– „Jonas ir Jokūbas“ turi aiškią švietėjišką viziją, o „Odilė“ leidžia šiuolaikinės ir klasikinės lietuvių literatūros. Kokie jūsų leidyklų konceptai?
N.Kuolienė: „Odilė“ orientuojasi į stiprią šiuolaikinę lietuvių literatūrą, esamus ir būsimus Nacionalinės premijos laureatus (juokiasi). Taip pat į šiuolaikinės lietuvių kultūros akiračius praplečiančius, nepažintus ar mažiau pažintus autorius. Kreipiame dėmesį į tokius tekstus, kurių lietuvių skaitytojas dar nėra atradęs. Pavyzdžiui, kitakalbiai Vilniaus tekstai, kurie labai svarbūs mūsų istorinei savimonei. Kryptingai mūsų leidykloje pirmąkart pasirodė „Vilniaus Freudo“ Nikolajus Krainskio, dar neversti Witoldo Gombrowicziaus, visame pasaulyje pripažinto autoriaus, kūriniai.
Kita linija – nacionalinės literatūros suaktualinimas. Mėginame atkreipti dėmesį į stiprius, bet primirštus tekstus. Pavyzdžiui, paskelbėme Antano Škėmos „Izaoką“, kuris anksčiau atskira knyga niekada nebuvo išleistas.
Dar vienas svarbus baras – geriausios kokybiškos knygos vaikams ir jaunimui. Nuo klasikos iki naujų temų šiuolaikinėje literatūroje. Džiugu, kad pasiseka įvesti sudėtingų temų, kurių mažiau imasi kitos leidyklos. Čia paminėtina Hanso Christiano Anderseno premijos laureato Wolfo Elbrucho paveikslėlių knyga „Antis, Mirtis ir tulpė“. Jos subtilus bylojimas apie ištinkančią gyvenimo pabaigą jau persikėlė ir į Lėlės teatro sceną.
T.Šinkūnas: Matydamas filosofinių knygų trūkumą „Jono ir Jokūbo“ leidyklą 2015 metais įkūrė Viktoras Bachmetjevas (iš ten ir pavadinimas), o 2016-ais ji buvo perleista man. Tikėjausi užsiimti leidyba neilgai, tačiau nuo 2016 metų rudens praėjo jau trys metai. Per šį laiką kartu su vertėjais, filosofais, redaktoriais, dizaineriais sugebėjome išleisti 16 knygų: nuo iliustruotos ir interaktyvios filosofinės knygų serijos vaikams iki Platono „Alkibijado“, Spinozos „Teologinio-politinio traktato“ ir Deleuze‘o ir Guattari „Kas yra filosofija?“ Mūsų tikslas paprastas – leisti kuo daugiau patrauklios formos ir geros kokybės filosofinių vertimų, originalių filosofinių veikalų taip praturtinant Lietuvos filosofinę mintį ir kultūrą. Esame pasmerkti būti maža leidykla.
– Tai kas yra vertingos knygos?
N.Kuolienė: Mano manymu, vertingos knygos yra tos, kurios atveria svarbias, naujas stiprių asmenybių, originalių individualybių egzistencines patirtis. Vertingos knygos paprastai esti nešabloniškos, išsiskiria minties formos savarankiškumu, egzistenciniu atvirumu, būna pagrįstos asmenine išmintimi. Vis dar dvejoju, ar to galima išmokti kūrybinio rašymo seminaruose.
T.Šinkūnas: Vertingų knygų apibrėžimų yra daug, bet man svarbiausia, kad ji pasakytų kažką aktualaus ir naujo. Vieniems Paulo Coelho tipo knyga gali atskleisti didžiausias paslaptis, o kitiems išminties apologetais laikomi filosofai nereikalingi. Knygos reikšmė žmogui yra subjektyvi. Tačiau egzistuoja ir objektyvūs kriterijai matuojami knygos įtaka mokslo progresui, politikai, ideologijai istorijai ir kultūrai apskritai. Todėl vertingumas yra tarsi amžinas, o kartu ir ne. Šiandien turėdami informacinį perteklių dažnai nesusivokiame paprastose situacijose (tiek mažose, tiek geopolitinėse). Vienas dezinformacijos ir propagandos tikslų – sukurti lauką, kuriame žmogus nebegali priimti adekvačių sprendimų. Filosofija yra vertinga tuo, kad leidžia pažinti ir sustiprinti tiesos instituciją padarydama mūsų idėjas aiškias ir tikslias.
Mano manymu, vertingos knygos yra tos, kurios atveria svarbias, naujas stiprių asmenybių, originalių individualybių egzistencines patirtis, – kalbėjo N.Kuolienė.
