Valentinas nuo pat mudviejų pažinties jaunystėje man buvo sielos ašaras sukeliantis Grožis, nepaisant jame besimaišiusio Dangaus ir pragaro. Pasaulis mus nori išmokyti nejausti. Valentinas neišmoko. Neieškantis patogumo, nesiteisinantis, skrodžiantis tikrovę aštriu minties skalpeliu, o ir pats leidžiasi būti skrodžiamas. Tai – Masara. Tarsi atviras nervas, be apsauginių membranų ir, nepaisant savo didumo, suvokiantis savo mažumą ne tik santykyje su užkulisinėmis jėgomis, bet ir santykyje su kitu.
Mano apsisprendimas nepaisyti žurnalistinės etikos ir rašyti „Tu“ teturi vienintelį tikslą – panaikinti atstumą tarp Valentino ir skaitytojo, kaip jo nebūta tarp mudviejų – senų artimų bičiulių.
– Nenoriu šiandien kalbėtis apie teatrą. Man įdomus Tavo vidinis teatras, Valentinai.
– Sakai, tavęs nedomina teatras, bet viskas yra teatras. Mes ištisai vaidiname roles. Kiekvienas žmogus yra aktorius. Mes mokam meluoti, kaip ir aktoriai. Kam jie meluoja? Meluoja sau, meluoja kitiems.
Mes ištisai vaidiname roles. Kiekvienas žmogus yra aktorius.
Galime ieškoti savęs, bet savęs nerasime. Nereikia turėti iliuzijų. Sutarkime iš karto, kad savęs – nerasi. Kiekviena akimirka yra kismas. Vakar tu kalbėjai su viešbučio šeimininku vienaip, su manim kalbi visiškai kitaip, kai sustabdys policininkas tu vėl būsi kitokia. Mus viskas keičia: situacijos į kurias patenkame, santykiai, hierarchija. Mes nuolat apsimetinėjame, prisitaikome.
– Kodėl?
– Kad išgyventume. Kaukė, kurią mes užsidedame ir sakome „Čia esu aš“ yra tokia, su kuria mums lengviausia prasisukti per šitą gyvenimą. Vaidyba ir teatras visą laiką yra su mumis. Jei kalbėti apie aktorių, tai jis skiriasi tik tuo, kad jis bando patekti į autoriaus sukurtą aplinką, sutverti jo įsivaizduojamą personažą, kuris sulipdytas iš daugelio personažų, jis yra kvintesencija, kvazirealybė. Dramaturgija visuomet yra ekstremali. Ji yra perkrauta emocijomis, įvykiais.
– Man Tavo gyvenimas – kvazirealybė. Bent jau tam tikri etapai...
– Nežinau. Tai, ką aš dabar darau, savo saulėlydyje, ko gero. Esu persikrovęs, persidirbu su studentais, su vaidmenimis, su atsakomybe. Bet tai ir yra gyvenimas. Vos sustojame – mirtis.
Tu moteris, tau dar fainiau. Tu gimdei, ėjai į priekį, auginai vaikus. Užauginus vaikus tu atsipalaiduoji, pradedi kažką kurti. Pastebėjau, moteris tampa ypatingai įdomi, kai vaikai užauga ir ji juos paleidžia.
Mano gyvenimas margas. Taip, buvo visokių periodų mano gyvenime, bet žinai, pats neįdomiausias dalykas yra grįžti į praeitį. Kalbėti apie praeitį, tai tas pats kaip ištraukti savo stuburo ar plaučių nuotraukas, širdies kardiogramą ir rodyti tau. Net į jaunystės žiūrėti keista, atrodo, kad tai ne tu. Kažkas kitas. Taip sunku, supranti, velniškai sunku grįžti atgal.
Man yra dabar, ši akimirka ir aš ją gyvenu. Dabar tu kalbiesi su manimi. Yra tik dabar ir mes abu. Esam atsakingi gavę šią užduotį. Abu.
– Kodėl sutikai kalbėtis?
– Sutikau, nes tu pasibeldei. Man ir vaidmenys patys ateidavo. Jei tu juos pamatai, jie ateina. Gyvenimas tau juos pasiūlo. Dabar pasiūlė tave. Žiūrėk, mes nesimatėme kiek laiko, bet tu esi čia. Tu turi užduotį ir aš sutinku.
Kartais mes esam pilni egoizmo, kartais pavargę, o gali būti, kad mums neįdomu. Tuomet ir sakome „Negaliu, nenoriu“. Šitoje situacijoje tu esi gyvenimas, kuris man kažką pasiūlė.
Daug ko atsisakę, nesirūpindami kitu, vedami egoizmo mes tampame abejingi praeiviui ir atsiduriame palaukėje, kur esi niekam nereikalingas.
– Pamenu, prieš gerą ketvirtį amžiaus, laužyta vokiečių kalba kalbėdamas telefonu kartodavai „Narzissmus ist in uns“ (Mumyse daug narcicizmo), o aš žiūrėdama į tave galvojau, kad ir tu pats esi narcizas. Klystu?
– Jis yra mumyse, visą laiką. Nėra skiepo, kuriuo pasiskiepijus, ego dingtų. Turi saugotis ir stebėti, ar nesusirgai. Atsimenu, atėjau dirbti į Kauno dramos teatrą. Tuo metu apie mane pradėjo daug rašyti spaudoje kaip apie labai perspektyvų aktorių. Vieną sekmadienio rytą išėjau į sceną dainuoti „Meri Popins“ spektaklyje. Pamenu, žiūrėdamas į žiūrovų salę galvojau, kad jūs turit džiaugtis, kad aš atėjau jums padainuoti į vaikišką spektaklį, o juk galėjau vaidinti kitame spektaklyje, bet atėjau dainuoti jums ir jūs turit tuo džiaugtis.
Akimirką aš pagavau save ir savo mintis. Mintys pirmiausios suteršia visą mūsų stratosferą, mūsų orbitą, kuri vadinasi „aš“. Po spektaklio pradėjau save plakti. Tai labai ryškus prisiminimas, kada aiškiai užfiksavau, kokia tai baisi liga ir ji manyje prasidėjo. Aš staigiai turėjau gerti vaistus, kažką daryti, kad sustabdyti tą „Narzissmus“ kaip tu sakai.
– Kokius vaistus vartoji?
– Plakimas, savęs gaudymas, stebėjimas iš šalies. Kai pradedi save matyti iš šalies, suvoki, kaip tu juokingai atrodai. Ir tuomet, kai ant scenos pasakiau sau šituos žodžius, aš buvau labai didelis. Vaistai – suvokti ir pripažinti, kad esi visiškai mažas, kad esi nieko nepadaręs, kad tai tik žingsniai, kad nėra jokios šlovės, kad viskas yra paženklinta trumpalaikiškumo, viskas tuoj pat nukeliaus į nebūtį.
Kai pradedi save matyti iš šalies, suvoki, kaip tu juokingai atrodai.
Su režisieriumi Šarūnu Bartu buvome Venecijoje pristatyti filmo „Laisvė“. Mus vedė raudonu kilimu: pompastika, interviu, tu esi „buktai“ žvaigždė. Aš pagalvojau, kas, jei aš tuo visu patikėčiau ir išėjęs kokiai kaimo moterėlei pasakyčiau: „Ar jūs žinote, kas aš toks?“ Ji atsakytų: „Vaikeli nežinau, man nerūpi, man rūpi kad Dievas duotų lietaus, tokia sausra. Per ją suprastum, kad yra ta palaukė, kur tavęs niekas nežino. Mums tik atrodo, kad apie mus visi žino.
– Tu kalbi ir manyje stipriai rezonuoja Tavo mintys. Aš pažįstu save per Tave. Dviejų santykis, kiek Tau jis svarbus pažįstant save?
– Viktoras Franklis taikliai pasakė, kad „Aš“ tampa „Aš“ tik susitikdamas su „Tu“. Save identifikuoji per kitą, per aplinką. Veidrodyje tu savęs nematai. Kodėl mes pasakojame vienas kitam įvairius dalykus? Aš pradedu egzistuoti tiktai tavo akyse, tavo jausmuose. Jeigu aš tave paveikiau, sujaudinau, tau įdomiai papasakojau, per tave aš jaučiu, kad gyvenu. Kito kelio nėra, tik kalbėjimas. Ėjimas įmanomas tik per kitą.
Tai labai labai svarbu mūsų gyvenime, bet kaip tai įsisąmoninti? Motina be vaiko juk ne motina. Įsimylėjimai visokie, gyvenimas šeimoje, kūryba, viskas yra per kitą. Per abu, per tris, per keturis. Ir teatras, ir knyga, ir mūsų pokalbis – viskas yra kitam.
– Tu ir kančia? Man labai patiko amerikiečių profesoriaus, molekulinės biologijos daktaro Jon Kabat-Zinn mintis. Jis sako, kad kančia – tai skausmas, padaugintas iš mūsų reakcijos į jį.
– Su ta kančia keistas dalykas. Tuo metu kai tu kenti, tau atrodo, kad tu kenti. Kai viskas praeina, tampa labai juokinga. Apie kokią kančią mes galime kalbėti, kai pasaulyje šitokios metamorfozės? Ką aš galiu tau priešpastatyti su savo kažkokiais mažyčiais skausmeliais, prieš skausmą tvyranti šitame lauke, kuris vadinasi Ukraina? Negaliu suprasti ir patikėti, kad tas manęs su tavimi laukė. XXI amžius... Nesitikėjau, kad įteisinimas žudyti bus šalia mūsų.
– Žmonėms būdinga kurti ir įtikėti stereotipais. Jie mano, kad kūrybos žmogus nuolat yra kančioje. Man regis, kad kūrybos žmogus, jei tai ir vadinti kančia, yra saldžioje kančioje, nes jis nuolatiniame ryšyje su žvaigždynais ir vabalėliu, jis pats jaučiasi išskirtinai integrali paslaptingos kūrinijos dalis.
– Labai įdomus dalykas, bet tikrai daugelis galvoja, kad keltis šeštą ryto mokytis tekstą, kalbėti jį tuščioje scenoje, nematyti šeimos ar artimųjų, menininkui yra kančia. Ne, tai ne kančia. Yra tikslas, gimsta pareiga, vyksta kažkokios iškrovos ir tu apie nieką daugiau negalvoji kaip tik apie tą dalyvavimą, tik apie tą būtį, apie buvimą laike ir apie savo užduotį. Mus žmonėmis ir juk ir padaro uždaviniai, kuriuos išsikeliame. Dar Mokytojai.
Mokytojas gali būti knyga, tas, kuris šalia mūsų, Mokytojas gali būti miręs, bet jis mus kreipia. Kelias padaro einantį. Jei eini tuo keliu, tu ir nueini. Tai nėra kančia.
Kančia prasideda, kai mes einam keliu iš taško A į tašką B, bet iš tiesų norime patekti į tašką C ir kalbame apie tašką C. Nepaisant to, einame keliu, kuris veda į tašką B. Mums reikia pakeisti kryptį. Kada mes jaučiame, kad ne tuo keliu einame, ne tą darome, tada yra kančia. Bet tai – mūsų pačių pasirinkimas.
Gyvenimas pasiūlo neįtikėtinų užduočių, bet mes atmetame. Mes sakome: „Aš žinau, ką aš darysiu, aš išvažiuosiu, aš padarysiu, aš, aš , aš. Mes „buktai“ kuriame save. Gyvenimas siūlo labai paprastus dalykus ir kai vieno, antro neatlieki, atsiduri prie griovio, žiūri į vieną tašką ir visiems sakai, koks aš nelaimingas.
Gyvenimas siūlo labai paprastus dalykus ir kai vieno, antro neatlieki, atsiduri prie griovio, žiūri į vieną tašką ir visiems sakai, koks aš nelaimingas.
Tavo kaip moters užduotis – pagimdyti ir užauginti vaikus. Taip, tu galbūt aukojai mokslus, pomėgius, bet tu užauginai patį gražiausią daiktą po saule. Kai tu darai su meile, tu nekenti. Tu keliauji.
– Pamenu tavo frazę, kurią mėgdavai: „Apvaisinti prasme“. Kas tavo paties gyvenimą apvaisina prasme?
– Gamta, žmonės. Niekada man nepatikdavo miestai, architektūra. Taip, tai žmogaus sukurtas stebuklas, gražu, bet manęs neįkvepia, nemaitina. Labai svarbu susirasti gyvenime šaltinį, iš kurio tu visą gyvenimą gersi. Vieni geria iš knygų, kiti iš kelionių, nors dar Seneka yra pasakęs, kad kelionėse savęs neatrasi. Ilgai galvojau, kodėl jis taip pasakė. Supratau. Kelionėje tu nebūni kartu su savimi ir su savo užduotimi, kurią tu turi. Keliaudamas tu visada esi įspūdyje, stebi, ką to krašto žmonės valgo, kaip gyvena. Mes visa tai pasakojame grįžę kitiems. Bet kodėl mes nepastebime žmonių, kurie vaikšto mūsų miesto gatvėmis? Juk tu taip pat matai kaip jie sėdi, kaip jie valgo. Kodėl mes parėję namo apie juos nekalbame? Todėl, kad kelionėje manęs nėra, aš susikoncentruoju į aplinką. Kai tik mes grįžtame namo, susikoncentruojame į save, į savo problemas, į savo vidų ir aš esu tik aš.
– ........tyla
– Noriu tau papasakoti vieną man labai įdomų dalyką. Dažnai girdžiu klausimą: „Kada tu tapai menininku?“. Galvodavau, kaip paaiškinti, kaip atsakyti. Man tuomet pasirodė toks daiktas, Edita, kad menininku tampi, kai tu būni mažas mažas vaikas. Jei tu tame periode nepamatai, kad pasaulis sukurtas kažkaip neteisingai ir nenori nieko jame pataisyti, tada tu ir prasilenki su gyvenimu.
Vaikas pirmiausia pamato, kad gėlytę, kuri labai graži, kažkas nuskynė ir sutrypė, kad paukščiuką, kurį tu lesini staiga pagauna katė, kad katę nušauna berniukas iš „Kliudžiau“.
Po saule daug neteisybės, vargo. Tada, dar būdamas vaiku, tu pradedi tapti tuo Jobu, kuris protestuos sakydamas: „Kodėl? Aš gyvenu kaip Tu sakai, o esu tam sąšlavyne, savo galvą apsibarstęs pelenais, bet iš manęs viską atėmei“. Tai Jobo didžioji drama.
Visi labai aiškiai prisimena J.Biliūno „Kliudžiau“: kažkas verkė, kažkas labai susijaudino, bet ta istorija paliečia visus. Ji parašyta labai jautriai. Aš taip pat labai ryškiai prisimenu kaip išgyvenau tą neteisybę. Kai mes pamirštame „Kliudžiau“, mes pamirštame gyvenimą, mes nebesijaudinam dėl jo. Mes nustojam jaudintis dėl tos didelės didelės neteisybės, kurią aš padariau nušaudamas katytę.
Man atrodo, kad va tada ir tampama menininku, kuomet mažas žmogus supranta, kad pasaulis surėdytas ne taip ir pradeda ieškoti atsakymo, savo būdo jį pataisyti. Jis gali būti verslininkas, statybininkas, bet kuo gali būti, jei tik jis nori truputėlį pagerinti tą pasaulį į kurį atėjo. Nežinau. Aš taip galvoju.
Man atrodo, kad va tada ir tampama menininku, kuomet mažas žmogus supranta, kad pasaulis surėdytas ne taip ir pradeda ieškoti atsakymo, savo būdo jį pataisyti.
– Man Tu esi vienas tų praktinių Steve'o Jobso minties įrodymų. Jis sako, kad žmonės, kurie yra pakankamai pamišę ir mano, kad gali keisti pasaulį, ir yra tie, kurie jį keičia.
– Pas Albertą Šveicerį yra toks pasakymas. Pavyzdys auklėjant, nėra svarbiausias dalykas. Ji yra vienintelis. Karys prasideda tada, kai tu pradedi rodyti pavyzdį. Tu gali kalbėti gražiausiomis aukščiausioms frazėmis, bet jei elgiesi visiškai kitaip, neprisibelsi.
Pavyzdžiui, aš esu pedagogas ir mano užduotis yra sudaryti sąlygas, kad būtų gerbiamas darbštumas, kad nebūtų melo, kad būtų galima patarnauti, kad būtų galima, padėti, atjausti. Teatras yra toks, kokį susikursi. Teatre yra visko, bet ir labai daug meilės, pagarbos, atsidavimo. Studentai patiki, kai aš sudarau šitas sąlygas, bet ir aš pats turiu tikėti. Tada atsiranda seržantai iš jų pačių tarpo, generolas neina į mūšį. Seržantas, kapralas veda į mūšį. Tas kapralas sako: „ Kodėl tu pavėlavai, tu trukdai mums atlikti užduotį, kurią davė vadovas“. Jie patys pradeda augti. Jie patiki, kad tai yra tiesa. Ir jeigu tingėjimas ar balastas pasidaro didesnis ir kapralai pralaimi, tada kursas griūna. Tai va, tu lyg vedi, bet ir nevedi tuo pat metu.
Dažnai sakoma, kad mokinys aplenkė savo Mokytoją. Nesąmonė. Jis gali jį aplenkti tik tuomet, jei Mokytojas nuėjo kur į šoną. Tačiau jei Mokytojas eina tuo keliu, o tu jį seki, tu visuomet eisi žiūrėdamas jam į nugarą.
Ar aš galėjau aplenkti Tėvą Stanislovą iš Paberžės, Karolį Dineiką iš Druskininkų, Česlovą Kavaliauską, su visu jų žinojimu? Dabar kartais aš matau, kaip į mano nugarą žiūri kiti.
– Tebeverki?
– Aišku.
– Dėl ko?
– Ašaros yra muzika, išsivalymas, atsipalaidavimas. Kas man pačiam įdomiausia – aš dabar dažnai verkiu scenoje. Verkiau per mamos laidotuves, kartais verkiu vienas.
Verki apskritai apie kažką. Kažką nekonkretaus. Verki apie tą mėlyną paukštę, kurios niekad nepagausi. Verki apie tai, ko niekad neturėjai, verki apie tai, ko niekad neturėsi, verki apie tai, ko niekad nesulaikysi, verki apie tai, prie ko niekad daugiau neprisiliesi, verki apie tai, kas nuo tavęs visiškai nepriklauso, verki apie tai, kad iš dulkės gimei, dulke ir virsi.
Tai dėl viso to verki, bet gink Dieve, ne apie savo gyvenimą.
Čia labai panašu į maldą. Kai meldiesi, neprašai Dievo, kad sveikatos duotų, pinigų ar dar ko nors. Tu paleidi prašymą, kuris turi maldos pavidalą, bet po juo kažką padėta labai apibendrinto, kažkoks ryšys tarp tavęs ir Tvėrėjo.
– Pakalbam apie meilę?
– Nu?
(Valentino veidas atgyja, švysteli velniukiška šypsena)
Mūsų pirmos meilės apraiškos paremtos aistra. Viskas sukasi aplink libido, seksualinę energiją. Aš stebiu tuos, kurie stoja į aktorinį. Kai į stojamuosius ateina žmogus be seksualinės energijos, tu iš karto supranti, kad jis neturi ir kūrybinės energijos.
– Beje, daugybė šventųjų taip pat buvo labai aistringi.
– Taip. Būtent. Celibato idėja yra labai graži. Jis prasmingas ir skirtas tam, kad visą tą seksualinę energiją nukreiptum į tarnystę kitam. Aš tikiu, kad tikrai yra dvasininkų, kuriems tai pavyko. Beje, Edvardas Munkas, vengė moterų, bijodamas prarasti kūrybinę potenciją.
Intymumo metu vaikšto begalinis informacijos srautas. Vyras atima, pasigrobia dalį tavęs arba tau duoda. Turėtų būti mainai.
– Man labai patinka paprastutė, bet tokia esminga šv.Pauliaus II įžvalga, kur jis kalba, kad Meilė niekada nėra kažkas paruošto, kažkas, kas vyrui ir moteriai tiesiog duota, kad ji kartu yra ir užduotis, kurią jie gauna. Jis kviečia į meilę žiūrėti kaip į kažką, kas tam tikra prasme niekada „nėra“, bet visada tik „tampa“, ir tai, kuo ji taps, priklauso nuo abiejų asmenų indėlio ir jų įsipareigojimo gilumo.
– Žinai, nugyventi gyvenimą vienam velniškai sunku. Kai pirmą sykį įsimylėjau, galvojau daugiau niekada nebemylėsiu. Vėliau tu pamatai, kad gali būti visaip, kad meilė gali būti net ir užkrečiama. Meilės veidų – begalė. Kai susitinki su meile, kiekviename gyvenimo etape ji vis kitokia.
Meilės veidų – begalė. Kai susitinki su meile, kiekviename gyvenimo etape ji vis kitokia.
Kai tu subręsti, ji išvirsta į kitus pavidalus. Pagarba, atjauta, parama vienas kitam tampa labai svarbiu dėmeniu, o išraiškos būdai visokiausi – nuo arbatos puodelio padavimo kitam.
Žinoma, lieka ir aistra. Manau, ji lydi iki mes užgęstam, bet aistrą nurungia kitos užduotys, kitos aistros, kad ir aistra darbui.
Aš niekad nekalbu nei apie vyrą, nei apie moterį kaip apie du atskirus subjektus. Man jie yra viena, papildantys vienas kitą. Nekoketuodamas tau atvirai pasakysiu – vienas be kito mes niekaip negalėtume išsiversti. Taip, mes esame absoliučiai skirtingos būtybės. Vyras – karys, griovėjas. Jis kuria, bet jo kūryba yra griovimas. Jis palieka jau užkariautą teritoriją ir vėl eina užkariauti. Kažkodėl jis nesirūpina užkariautomis teritorijomis.
Moteris gi, tą teritoriją, kurią tu užkariavai, išpuoselėja, sutvarko. Vyras nori eiti vis pirmyn, o ji jį sulaiko. Ji kaip Likimas, kaip Būtis, Perspėjimas.
– O Dievas? Kur Jį atpažįsti?
– Visur. Jis yra visur. Dažniausiai studentams sakau tokį daiktą: „Atsiklaupkite į purvą, pasiimkite maldaknygę ir melskitės litaniją atsiklaupę tame purve“. Kai žmogus tai padarys, jis supras kad Dievas, – ta Didžioji Tiesa, yra nepagaunama. Purvas ir litanija yra teisybė. Tiesos apie Dievą mes negalime suvokti.
Tu išsitrauki iš tos Didžiosios Tiesos Masalskio teisybę, ir sakai, klausykit žmonės, tai yra tiesa. Ne, tai ne tiesa, tai tik Masalskio teisybė. Tik mažytė mano teisybė. O mes bandome parduoti tai lyg tai būtų tiesa.
Man labai patiko vieno ruso eilėraštis, kurį naktį išgirdau per „Radijo Svoboda“. Jis tame eilėraštyje kalba apie mirusį tėvą ir mamą. Jis sako: „Tėve, bet tu esi miręs“. Tėvas jam atsako: „Niekada nekalbėk to, ko nežinai“. Tuomet jis klausia mamos: „Mama bet tu esi mirus?“ Mama jam atsako: „Niekada nekalbėk to, ko nežinai.“
Mane tas eilėraštis labai sujaudino. Aš suvokiau, kad mes šitiek prikalbėję kaip visažiniai, bet juk niekas nėra grįžęs iš ten. Gal aš tik sapnuoju, o gal aš esu kažkieno sapnas, nežinau. Žinau tik viena, kad ir aš atversiu tas Duris, bet taip lengvai viskas nesibaigs.
– Bijai mirties?
– Oi ne. Ne, jau šito tai tikrai ne. Vaikystėje, kai pajuntame, kad mirsime, išsigąstame ir slepiamės po antklode. Aš galvoju, kad reikia mirčiai ruoštis kiekvieną dieną, kaip ruošėsi Nojus, statydamas laivą. Visi iš jo juokėsi keliasdešimt metų, net sūnus Chamas. Mes turime toje gyvenimo dykumoje tempti burę ir ruoštis, nes tvanas ateis.
