„Vienas iškiliausių XX amžiaus filosofų – Mikė Pūkuotukas – yra sakęs: „Mes nesupratome, kad kuriame prisiminimus, žinojome tik, kad mums smagu.“ Būtent tai iki šiol dariau ir aš, o tada kai kas nutiko: šiemet man suėjo keturiasdešimt. Dabar daug kas kitaip. <...> Kai sueina keturiasdešimt, keičiasi tavo kalba: jau gali leisti sau sakyti „šiais laikais“. Ir spalvas imi matyti kitaip: plaukai ne žili, o „išskirtinai šviesūs“. Pradeda džiuginti nauji dalykai – pavyzdžiui, orkaitėje iškepus daržoves, palieki dureles praviras, kad „išnaudotum šilumą“. Visgi, kalbant statistiškai, keturiasdešimtmetis reiškia, kad nugyvenau pusę savo gyvenimo. Danijoje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – apie aštuoniasdešimt metų. Ir nors aš netikiu gyvenimu po mirties, esu įsitikinęs, kad prieš mirštant iš gyvenimo reikia paimti kuo daugiau. Kol kas gyvenimas man davė keturiasdešimt metų arba 480 mėnesių, arba 14610 dienų. Kai kurios dienos pranyksta nepalikusios pėdsako, o kai kurių laimės akimirkos visam gyvenimui įsirašo atmintin. Mūsų gyvenimą iš tikrųjų sudaro ne praėjusios dienos, o tos – kurias prisimename. <...> Prisimenu visus pirmo bučinio kartus, bet sunkiai atsimenu, kas įvyko 2007–ųjų kovą. Pamenu pirmąjį kartą, kai paragavau mango, bet visiškai užmiršau, ką valgydavau būdamas dešimties. Atsimenu šviežią žolės kvapą pievoje, kurioje žaisdavau kartu su kitais vaikais, bet man reikėtų gerokai pasistengti, kad prisiminčiau tų vaikų vardus. Iš ko sudaryti prisiminimai? Kodėl tam tikros melodijos, kvapai, skoniai, geba grąžinti mus į tai, ką buvome pamiršę? Kaip išmokti kurti laimingus prisiminimus ir gebėti juos išsaugoti? Šiuos klausimus keliu ir atsakymų ieškau kaip Laimės tyrimų instituto įkūrėjas. Mano darbas yra tyrinėti laimę, aiškintis, kas daro žmones laimingus, kas yra geras gyvenimas, ir suvokti, kaip padaryti savo gyvenimą kokybiškesnį. Laimės institute – idėjų kalvėje, skirtoje gerovei, laimei ir gyvenimo kokybei – tiriame laimės priežastis ir siekiame pagerinti žmonių gyvenimo kokybę visame pasaulyje“, – taip knygos įžangoje kalba Laimės tyrimų instituto Danijoje įkūrėjas ir vadovas Meikas Wikingas.
Galbūt nedirbate laimės tyrinėtoju Danijos institute, tačiau savojo gyvenimo džiaugsmą tikrai galite kurti kaupdami įsimintinų gyvenimo akimirkų prisiminimus. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai – tik žavus pokštas, tačiau, Meikas Wikingas knygoje „Menas kurti prisiminimus“ lengvai įrodo, kad gyvenimo kokybei džiugūs prisiminimai suteikia neįtikėtinai svarios galios. Šviesius ir ilgalaikius prisiminimus, pasak autoriaus, lemia atsitiktinės situacijos, iš anksto numatyti, sąmoningi veiksmai ar pastangos kuo dažniau sugrįžti į praeitį. O tam, kad mintims būtų kur sugrįžti, niekada nevėlu pradėti kurti įsimintinas akimirkas dabar pat. Vienas iš patarimų, kurį pateikia autorius – patys tapkite džiuginančiu prisiminimu kitiems: „Jei norite, kad žmonės jus įsimintų, padarykite kažką, kas padėtų jiems tai padaryti. Maždaug prieš dešimt metų po vieno su šokiais susijusio incidento man buvo įbrėžta akies ragena – teko savaitę vaikščioti su akies tvarsčiu. Geriausia. Visų laikų. Savaitė. Tuo metu dirbau tvarumo idėjas generuojančiame kolektyve „Monday Morning“. Akies tvarstis ne tik suteikė visiems progą laidyti nepaliaujamus juokelius apie piratus ir leido man vadovauti susirinkimams (Niekas negali prieštarauti pirato akiai!), jis taip pat padėjo mane geriau įsiminti. Meikas iš „Monday Morning“? Ar tai tas vyrukas... Taip, tas su pirato akies raiščiu. Galbūt visi norime, kad mus prisimintų, kai mūsų nebebus. „Iliadoje“ Achilas svarsto, ką rinktis: ilgą ir ramų gyvenimą ar trumpą, kuris atneš jam amžiną šlovę. <...> Tikrai taip. Šiandien mes vis dar skaitome ir kalbame apie Achilą, tačiau gal yra koks lengvesnis kelias būti prisimenamam, nei lieti kraują prie Trojos vartų? Taigi, jei norite, kad jus prisimintų, būkite saviti, išsiskirkite. Pavyzdžiui, kai konferencijoje skaitau pranešimą iš kitų man išsiskirti gan paprasta – žmonės prisimena tą „laimės vyruką“. Tačiau kas, jei esate vienas iš dvidešimties laimės tyrėjų? Atsakymas: lipdami ant scenos pasiimkite ananasą. Konferencijai pasibaigus, auditorija prisimins vyrą su ananasu. Žinoma, geriau jau prieš pradėdamas pranešimą informuokite, kokiu tikslu atsinešėte ananasą – kitaip tiesiog atrodysite keistuolis. Arba tiesiog keistesnis, nei norėjote. <...> Beje, linkiu nuo šiol valgant ananasą neprisiminti šio knygos skyrelio“.
Net jei panašaus pobūdžio prisiminimų kūrimas nepasirodys patraukli mintis, knygoje „Menas kurti prisiminimus“ atrasite kur kas paprastesnių būdų, kurie padės praskaidrinti kasdienybę, ir žvelgiantiems į praeitį sukels malonius jausmus ar šypseną ne ką prasčiau, nei į pagalbą pasitelkiamas ananasas. Nustebsite, kiek nedaug tereikia, kad suteiktumėte ilgalaikį laimės pojūtį ne tik sau, bet ir brangiausiems žmonėms.
Greta prisiminimų kūrimo metodų autorius išsamiai, šmaikščiai, tačiau kartu ir moksliškai žvelgia į patį prisiminimų ir atminties fenomeną. Istoriniai, kultūriniai kontekstai, moksliniais tyrimais paremtos įžvalgos, psichologiniai eksperimentai apie neapčiuopiamą,
tačiau gyvenimui išskirtinę reikšmę kuriančią atmintį, sudomins ne tik pramoginėmis, bet ir antropologinėmis žiniomis. „Įsivaizduokite, kad galite ištraukti kokios tik norite savo gyvenimo dienos archyvą ir tą dieną išgyventi iš naujo. Tai, ką veikėte, žmones, kuriuos sutikote, maistą, kurį valgėte pietums. <...> Visgi, jei esate Gordonas Bellas, galite keliauti laiku. 1998 metais mokslininku kompanijoje „Microsoft“ dirbęs Gordonas Bellas pradėjo kaupti visą įmanomą skaitmeninę informaciją apie savo gyvenimą. <...> Į Bello atminties archyvą nugulė ne tik nuotraukos ir vaizdo įrašai, bet ir jo pulso bei kūno temperatūros duomenys, gauti elektroniniai laiškai, aplankytos internetinės svetainės. Projekto „My LifeBits“ duomenų bazėje – daugiau nei 1000 vaizdo ir daugiau nei 5000 garso įrašų, įskaitant pokalbius, dešimtis tūkstančių nuotraukų. Galiausiai, Gordonas Bellas apie tai parašė knygą „Viską prisiminti“ (Total Recall). Puikus pavadinimas. <...> Fiksuoti gyvenimo detales – visai ne naujas dalykas. Anksčiau sakydavome: rašyti dienoraštį. Dabar gi naujos mobiliųjų programėlių įrenginių rūšys viską perkelia į naują detalumo ir ryškumo lygmenį. Plačiausias foto kamerų pasirinkimas leidžia visą dieną gaudyti akimirkas.“
Jei norite sužinoti daugiau atminties eksperimentų, išmokti pagauti ir išsaugoti akimirkas ne tik fotoaparatu, įminti, ką reiškia begemotas režisieriaus kėdėje, kuo ypatingas Mandelos efektas, kodėl mums svarbi nostalgija, kas yra atminties blyksnis ar emocinis žymiklis bei kaip juos naudoti kuriant malonius įspūdžius – nedvejodami leiskitės į šmaikščią ir ilgam įsimenančią kelionę po atminties ir prisiminimų fenomeną.
Meik Wiking, „Menas kurti prisiminimus“, iš anglų kalbos vertė Agnė Puzauskaitė, leidykla „VAGA“, 2021.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Prisiminimai naudingi jūsų sveikatai
Dėl savo darbo man dažnai tenka kalbėtis su žmonėmis, kenčiančiais arba praeityje kentėjusiais nuo depresijos.
Vienas dažniausiai pastebimų požymių tarp jų yra visiško nelaimingumo būsena: jie ne tik kad nesugeba pajausti bent kokio džiaugsmo, bet taip pat yra nepajėgūs prisiminti jokios džiaugsmingos praeities akimirkos. Be to, kad nuo depresijos kenčiantys žmonės negeba atgaminti laimingų prisiminimų, jie dar yra linkę koncentruotis ties negatyviais įvykiais.
Nuo depresijos kenčiantys žmonės negeba atgaminti laimingų prisiminimų, jie dar yra linkę koncentruotis ties negatyviais įvykiais.
Laimei, vykdoma daugybė tyrimų, siekiant padėti tokiems žmonėms. Kembridžo universiteto klinikinės psichologijos dr. Timas Dalgleishas kenčiantiems nuo depresijos taiko vadinamąjį „loci“ metodą (vaizduote ir erdvine atmintimi paremtą įsiminimo būdą), kad padėtų jiems lengviau atgaivinti laimingus prisiminimus. Viename tyrimų jis ir kolegos dirbo su keturiasdešimt dviem depresija sergančiais žmonėmis ir pradėjo jiems atkurti penkiolika laimingų prisiminimų, kuriais, atsidūrę visiškoje emocinėje duobėje, galėtų remtis.
Depresija pakenkia žmonių gebėjimui atkurti pozityvius prisiminimus.
Tai reikalauja nemenkų pastangų, nes depresija pakenkia žmonių gebėjimui atkurti pozityvius prisiminimus. Kai kurie tyrimo dalyviai pareiškė: „Aš neturiu penkiolikos laimingų prisiminimų“, tad mokslininkams teko padėti jiems gryninti prisiminimų detales, kad jie taptų gyvesni ir pasipildytų sensorinėmis kvapų, spalvų, garsų detalėmis. Kitas žingsnis buvo tuos prisiminimus įkurdinti pažįstamuose namuose ar erdvėse, pasitelkiant „loci“ metodą. Kontrolinė tyrimų grupė praėjo kitokius mokymus, kuriuose dalyviai buvo skatinami prisiminimus burti į prasmingus rinkinius ar gabaliukus ir juos repetuoti – ši strategija dažnai taikoma ruošiantis egzaminams.
Abiem grupėms per vieną mokymų savaitę pavyko pasiekti veik optimalų prisiminimų atkūrimo lygį. Visgi dar po savaitės iš anksto nepranešę mokslininkai paskambino tyrimo dalyviams, kad patikrintų jų gebėjimą prisiminti. Paaiškėjo, kad tik „loci“ metodą taikę dalyviai išlaikė gebėjimą atkurti laimingus prisiminimus.
Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad nors tyrimo dalyviai ir teigė besijaučiantys geriau, pačioje depresijos matavimo skalėje ženklaus jų būsenos rodiklių pagerėjimo nepastebėta. Maža to, kadangi tyrimo dalyviai žinojo, ko siekiama šiuo eksperimentu, gali būti, kad toks jų pačių deklaruotas pagerėjimas – tik placebo efektas. Kaip bebūtų – sugebėjimas atkurti laimingus prisiminimus yra progreso ženklas ir šiandien nostalgija yra laikoma naudingu psichologiniu mechanizmu, padedančiu atremti vienatvę, nerimastavimą ir pasijusti laimingiems.
