„Apolonija“ – devintasis G.Viliūnės romanas ir tryliktoji autorės knyga. Rašytoja jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, veda ekskursijas ir rašo straipsnius. Romaną išleido leidykla „Alma littera“.
Kartu – vos devynis mėnesius
Z.Sierakauskas ir Apolonija susitiko 1861 metų vasarą Vilniuje. Ji anuomet – dvidešimt trejų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis būsimo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų – ir po metų buvo atšoktos vestuvės.
1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas.
-
Naujas „Tyto alba“ sezonas: apie žmones, miestus ir naują pasaulio tvarką
-
„Alma littera“ naujienos Vilniaus knygų mugėje: iš spaustuvės atkeliavę pasauliniai bestseleriai ir gyvi susitikimai su jų autoriais
-
Kartu romaną parašiusios Jolita Herlyn ir Irena Buivydaitė: jei prireiktų, baigtume viena kitos pradėtą knygą
Generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu Z.Sierakauskas buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Tų pačių metų rudenį besilaukianti ir serganti Apolonija ištremta į Rusiją, kur prasidėjo jos, sukilimo vado našlės, netekčių, skausmo, vilties ir nuoširdaus darbo tėvynės labui kupinas kelias.
Sukilimas – moters akimis
Tai – trumpa Zigmanto ir Apolonijos meilės istorija, kurią galima rasti įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. Istorinių romanų autorė G.Viliūnė ją atrado rašydama straipsnį žurnalui. „Pagalvojau, gera tema knygai, – ji pasakoja, – maniau, rašysiu apie 1863 metų sukilimą, o jo fone pavaizduosiu Sierakauskų meilę. Medžiagos buvo daug, liudijimai skyrėsi, niekaip negalėjau rasti tinkamos formos.
Galiausiai nusprendžiau rašyti apie moteris sukilime, apie sukilimo vado žmoną Apoloniją, kuri viską matė savo akimis. Paaiškėjo, kad mudvi esame gimusios tą pačią dieną – sausio 19-ąją, tai buvo tarsi ženklas, viską sustatęs į savo vietas. O tada iš Dangaus pradėjo kristi dovanos – buvo atrasti ir identifikuoti Z.Sierakausko palaikai, lietuvių kalba išleisti Apolonijos prisiminimai. Neliko nieko kito, tik naudotis šiomis dovanomis ir semti žinias.“
Z.Sierakausko palaikus identifikuoti padėjo vestuvinis žiedas, ant kurio buvo išgraviruoti Zigmanto ir Apolonijos vardai. „Tai tikros, kadaise gyvenusios ir mylėjusios asmenybės, knygoje to liudijimu tapo originalūs Zigmanto laiškai, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė istorikė
Tamara Bairašauskaitė. Įterpiau juos, norėdama parodyti, kokia stipri ir tikra buvo poros meilė, šiandien galvoju, galbūt jie taps vertingiausia knygos dalimi“, – sako G.Viliūnė ir priduria savo knygos heroję gerai suprantanti. Amžininkai pasakoja, kad Apolonija buvo gana uždaras žmogus, labai stipri, išdidi moteris. Rodos, gimusi puoštis perlais, vaikščioti persiškais kilimais, o ne patirti tremties kelią.
Pradėjusi rašyti romaną, knygos autorė žinojo, kad jos herojei teks ištverti netekties skausmą, – Apolonijos dukrelė mirė ant mamos rankų. „Pati tokio jausmo nesu patyrusi, vis abejojau, ar man pavyks įtikinamai parašyti tą vietą, įsijaučiau taip, kad pati pradėjau sapnuoti Apolonijos sapną, kuriame miršta jos dukrelė. Supratau, kad privalau nuo temos šiek tiek atsitraukti“, – pasakoja rašytoja, romane pamėginusi suprasti moterį, kurios santuoka trunka devynis mėnesius ir kuri privalo susitaikyti su tuo, kad nebėra su kuo kurti ateities.
Tokia meilė – tik vieną kartą
Be jokios abejonės, rašytoja Apolonijai romane kitą vyrą juk galėjo surasti. Ir buvo suradusi, tačiau jos herojė pasirinko likti viena. „Kai kartą pamilsti, silpnesniu meilės jausmu tenkintis nebenori, o tą patį vargu ar kada pajusi. Anksti ir tragiškai miręs vyras Apolonijos buvo sudievintas, kažin ar atsirastų per gyvenimą toks, kuris jį nurungtų“, – knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje kalbėjo G.Viliūnė.
XIX amžiaus pradžioje jos knygos herojė pasirinko būti savarankiška. Toks sprendimas ano meto visuomenėje nebuvo įprastas, – moterys būdavo globojamos, jei ne vyro, tai tėvo ar brolio. Tačiau Apolonija nuo vaikystės buvo kitokia – kad ir užaugusi dešimties vaikų šeimoje, turėjo galimybę mokytis, vėliau jai tai leido įsitraukti į visuomeninius reikalus. „Ji norėjo būti naudinga pasauliui, šiandien mes ne visi keliame tokius klausimus, kokius kėlė Apolonija ir jos sesuo Ksavera“, – apie knygos aktualumą šiandien kalba G.Viliūnė.
Rašytoja neabejoja, kad netgi greitai numalšintas 1863 metų sukilimas turėjo prasmę, – kiekvienas istorinis įvykis turi, jis veikia kitus įvykius ir žmones. „Turime suprasti ir žinoti, kad mūsų šalies laisvė, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kainavo labai labai daug, negalima to pamiršti ir nuvertinti“, – teigia istorinio romano „Apolonija“ autorė.
Senovinės nuotraukos perfotografuotos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistos Tamaros Bairašauskaitės ir Jolantos Sikorskos-Kuleszos parengtos knygos „Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė. Atsiminimai“.
Siūlome paskaityti Ginos Viliūnės romano „Apolonija“ ištrauką:
Pameni tą vakarą, kai pranešiau tau didžiąją naujieną? Ilgai laukiau tinkamo momento, nes parvykęs į Vilnių tu buvai visas paskendęs sukilimo reikaluose. Jau buvo naktis, kai grįžai į viešbutį. Pavargęs, kamuojamas nerimo dėl prieštaringų žinių ir minčių. Užėjai tyliai, bijodamas mane prižadinti.
Bet aš laukiau. Nors prieš tai ilgai rinkau žodžius, tuokart pasakiau paprastai: turėsime kūdikį. Tu nusišypsojai, pribėgęs apkabinai. Pasakei, kad tai geras ženklas, ne, kad tai nuostabus ženklas, Dievo valia, reiškianti, jog viskas bus gerai. Aš tavimi tikėjau. Sėdėjome iki ryto prie lango, laikei mane glėbyje. Nieko nekalbėjome, nekūrėme planų, tik žiūrėjome, kaip virš Vilniaus mirga žvaigždės, kaip blėsta, užleisdamos vietą aušrai. Anuomet buvo taip gera... Daug atiduočiau už dar vieną valandėlę šalia tavęs...
Popieriui virtus pelenais, Apolonija palinksta prie miegančios Zigmutės. Meilė dukrai – vienintelė gyva gija, siejanti ją su gyvenimu. Nebūtų dukrelės, turbūt neliktų ir jos pačios, nustotų plakti širdis, sustotų iš neapsakomo ilgesio.
Vieną neįprastai šiltą dieną spalio pabaigoje seserys su Zigmute išeina pasivaikščioti ir paupiais nuklysta nederamai toli. Tremtinėms nevalia išeiti už miestelio ribų be policininko leidimo, bet jos nutaria surizikuoti. Miškas jau beveik nuogas, po kojomis čeža sausi auksiniai lapai, kvepia samanomis, rudeniu ir liūdesiu. Įsitaisiusios ant nuvirtusio beržo kamieno, atriša lauknešėlį. Zigmutė saldžiai miega, apkamšyta vilnoniu apklotu. Teklė lėtai kramto bandelę, užsigalvoja, susigraudina.
– Jaučiuosi tokia kalta prieš Praną, – sako. – Per mane jį suėmė. Toji kaltė graužia iš vidaus. Labiausiai bijau, kad vienas kuris iš mudviejų mirs, o atleidimo žodžiai taip ir liks neištarti.
– Jis tikrai tau atleido, Teklyte, – guodžia seserį Apolonija. – Esu tikra, jis atleido netgi tikriems skriaudikams. Toks jau tas Pranas...
– Taip, – liūdnai šypteli Teklė. – Jis toks.
Apolonija neprašo nieko pasakoti. Bet, Teklei pradėjus kalbėti, įdėmiai klauso
Tai atsitiko prabėgus mėnesiui po siaubingos tavo vyro Zigmanto egzekucijos. Mėginome nepalūžti, toliau gyventi ir dirbti tėvynės labui. Kartą užėjau pas gailestingąsias seseris į ligoninę, juk pameni, Ana ir Anelė buvo ne tik mūsų motinos draugės, bet ir ištikimos sukilimo rėmėjos.
Tąkart užsukau pas Aneliutę perduoti organizacijos dokumentų ir radau ją jauno Rusijos karininko draugijoje. Ji pristatė karininką kaip savo sūnėną, nuo vaikystės nematyto brolio sūnų. O jau laiminga atrodė Aneliutė! Pasakojo, koks didelis džiaugsmas po šitiekos metų atrasti giminaitį, ir dar tokį gerą bei meilų. Sūnėnas išties atrodė lyg medumi teptas, bučiavo rankas, šypsojosi ir žarstė komplimentus. Paskui delikačiai paliko mudvi vienas pasišnekėti. Aneliukė pašnibždomis paprašė manęs paslaugos.
Esą jos sūnėnas karštai trokšta prisidėti prie sukilėlių, atiduoti duoklę kadaise paliktai tėvynei. O juk tuolaik daug Rusijos karininkų pereidavo į mūsų pusę. Aneliutė maldavo manęs paprašyti Prano rekomendacinio blanko, su kuriuo sūnėnas galės keliauti tiesiai į kovotojų būrį. Aš stengiausi būti atsargi, paklausiau Aneliutės, ar ji tikra, kad tai jos sūnėnas. Vargšė mane patikino esanti visiškai tikra. Tas vyras ne tik į brolį panašus, bet ir savo pasą parodęs – ten įrašyta Gajevskis, ta pati pavardė, tad kokių dar įrodymų bereikia?
Geroji, rūpestingoji Aneliutė nė neįsivaizdavo, koks klastingas gali būti mūsų priešas. Jau vėliau, etape, sužinojau, kad tasai Gajevskis buvo profesionalus Trečiojo skyriaus agentas, atsiųstas iš Peterburgo. Gal pavardė – tiesiog sutapimas, o gal valdžia jam išdavė tokį dokumentą naiviai moteriai suklaidinti? Užsikrėtusi pakilia Anelės nuotaika, tučtuojau nuskubėjau pas Praną. Mane išklausęs brolis, kaip visada, ilgokai mąstė ir patarė neskubėti.
Esą kažkas šioje istorijoje jam atrodo nepatikima. Bet Aneliutę spaudė apsišaukėlis sūnėnas, ji spaudė mane, o aš – Praną. Kasdien vis primindavau jam apie Aneliutės pasiaukojimą ir nuopelnus mūsų reikalui. Nejaugi atsakysime šventai moteriai? Juk tai toks menkniekis. Galiausiai Pranas mūsų įkalbinėjamas nusileido ir paskyrė Gajevskiui susitikimą konspiraciniame bute.
Atsinešė ir rekomendacinį blanką. Žinoma, mūsų išmintingasis Pranas buvo teisus! Bute jau laukė policijos pasala. Tądien suėmė ne tik jį, bet ir Aneliutę su Ana. Pas vienuoles rado kompromituojančių dokumentų, o Pranui pavyko tą blanką per kratą nuslėpti ir suvalgyti. Tik nieko tai negelbėjo, kaip žinai. Mane perspėjo Ksaveriutė. Pasitiko gatvėje ir sušuko: „Bėk, Tekle, tavęs laukia, suimti rengiasi!“ Bėgau, pati nežinodama kur, tik argi nuo lemties pabėgsi? Rytą teko grįžti ir pasiduoti laukiantiems žandarams.
Uždarė mus visus į citadelę. Kameroje buvo tik lentinis gultas su sugulėtais purvinais šiaudais, stalas ir kėdė. Dar kibiras kampe. Dvokas, tamsa, šaltis. Bet baisiausia buvo ne tai. Baisiausia buvo sugalvoti, ką pasakyti tardytojams. Ką kalbėti, kad niekam nepakenktum? Kaip nepalūžti ir netyčia ko nors neišduoti? Kaip žinoti, kiek tu gali iškęsti?.
Nubunda Zigmantė. Apolonija su Tekle suskumba namo, vaikui reikia pagaminti vakarienę. Nuomininkių pasigedusi baba Mania nepatenkinta niurna, bet Zigmutės šypsena ją pralinksmina. Vėl taikiai pupsi samovaras, kvepia aviečių uogienė, moterys sėdi su rankdarbiais.
Baba Mania moko Apoloniją ir Teklę megzti plonas šiltas vilnones skaras. Pati jau turi primezgusi pusę maišo, laukia žiemos mugės Naugarde, sako, tenai galima skaras labai pelningai parduoti. Apolonija stengiasi, kabina ploną pūkuotą siūlą mediniu smailu virbalu, veria vieną akį po kitos. Pirmoji skara bus Zigmutei. O kitos, jei seksis, bus parduotos. Juk reikia kaip nors prasimanyti pinigų.
Apolonijos santaupos Teklei atvykus senka dar greičiau. Teklė siūlo pildyti prašymą ir gauti valdžios mokamą varganą išmaldą tremtiniams. Apolonija nė už ką nesutinka. Sužinojusi apie pinigų stygių, baba Mania pasiūlo: gi va, pirklys Pivachovas turi tris dukteris, galėtumėt jas pamokyt pianinu skambinti, užsienio kalbų ar ką dar jūs ten mokate. Užsidirbtumėt vieną kitą kapeiką.
Kitą dieną Teklė apsivelka geriausią suknelę ir eina pas pirklį. Grįžta laiminga. Šeštadieniais ji mokys pirklio dukteris prancūzų kalbos, o trečiadieniais Apolonija duos joms muzikos pamokas. Gaus po pusę rublio už pamoką.
Džiaugiasi neilgai, mat pirklio Pivachovo namas visai šalia policijos. Kad ir koks neakylas įgaliotinis Vasia, galiausiai ir jis pastebi, jog tremtinės dukart per savaitę lankosi pas miestelio turtuolį. Sužinojęs, kas ir kaip, ilgai krapšto plinkančią makaulę.
– Dėl manęs, tai jūs galėtumėte tą instrumentą barškinti ir liežuvį laužyti, man negaila. Bet ukazas yra ukazas. Ten aiškiai parašyta: tremtiniams draudžiama dirbti valstybės tarnyboje, mokyti mokyklose ir privačiai... Va, matot? Juodu ant balto išdėstyta. Na, nebent kreiptumėtės su prašymu į Naugardo gubernatorių ir jis leistų, tuomet galėtumėt sau mokyti.
Apolonija prisimena raudoną, gličiai besišypsantį gubernatoriaus Skariatino veidą ir rašyti atsisako. Teklė parašo prašymą gražia, taisyklinga rusų kalba. Atsakymas ateina netrukus. Prašymas atmestas, mokyti neleidžiama. Vasia tik skėsteli rankomis.
Teklė nepaklauso Apolonijos ir pateikia prašymą valstybės skiriamiems pinigams gauti. Bajorams skiriami 72 rubliai metams. Pusantro rublio – būsto nuomai už mėnesį ir penkiolika kapeikų dienai maistui. Kodėl tik šitiek? Juk net baba Mania už butą dvigubai daugiau prašo! Vasia tik patrauko pečiais, pašnairuoja į kreivai ant sienos kabantį imperatoriaus portretą. Na taip, ką čia bepridursi.
