Iš rusų kultūros sidabro amžiaus, prabangaus Peterburgo B.Didžiokienė pateko į sovietinį kemsyną su tarpine stotele anuomet nepriklausomoje Lietuvoje.
B.Didžiokienė buvo meilės emigrantė – ištekėjusi už garsaus lietuvių tapytojo Vlado Didžioko, moteris gyveno jo šešėlyje. Neįvertinta ne tik visuomenės, bet ir savo vyro, Lietuvoje ji visad liko tik didžio dailininko žmona ruse. Net ir santuokoje savo vyrą ji beveik visada vadino pavarde – „Didžioku“ arba „dailininku Didžioku“.
Knygos sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė pasakojo, jog vaikystėje pamatyta B.Didžiokienės paveikslo „Ekrano gražuolė“ reprodukcija jai padarė didelį įspūdį – lėliška estetika išsiskyrė iš bendros sovietmečio dailės panoramos.
Neįvertinta ne tik visuomenės, bet ir savo vyro, Lietuvoje B.Didžiokienė visad liko tik didžio dailininko žmona ruse.
R.Rachlevičiūtė teigia, jog pradėjusi domėtis moterų kūryba pastebėjo daug neteisybės, istorinių neatitikimų, tačiau pabrėžė, jog praėjus keletui dešimtmečių neišvengiamai įvyksta apsivertimai.
Štai ir jai besimokant Lietuvos valstybiniame dailės institute buvo daug kalbama apie Diego Riverą, o jo žmonos Fridos Kahlo tapyba tuo metu buvo beveik nežinoma, tačiau šiandien laiko distancija sudėliojo viską į savo vietas ir D.Riveros kūrybą retas teprisimena.
B.Didžiokienė rašė rusų kalba, ne kartą perrašė savo tekstus, kuriuose dienoraščio žanras persipina su autobiografija. Knygoje pristatomi ne tik dailininkės dienoraščių fragmentai, bet ir jos kūryba: kostiumų eskizai, peizažai, portretai; dokumentinės nuotraukos. B.Didžiokienės prisiminimuose netrūksta ir ironiško žvilgsnio į lietuvių dailės klasikus.
Knygos pristatyme dalyvavusi Aušra Matukaitė, kuri dar būdama moksleivė pozavo B.Didžiokienei, prisimena ją kaip tvirtą moterį – nors menininkės gyvenime netrūko skurdo, negandų, ligų, Dovainonių kaime gyvenusi moteris niekada nesiskųsdavo savo dalia.
A.Matukaitė teigė, jog dailininkei jos gyvenimo pabaigoje veikiausiai rūpėjo ne nutapyti portretą, bet pajusti žmogiškąjį ryšį – B.Didžiokienė mergaitę pozuoti viliodavo pyragais.
A.Matukaitė teigė jog dailininkei jos gyvenimo pabaigoje veikiausiai rūpėjo ne nutapyti portretą, bet pajusti žmogiškąjį ryšį – B.Didžiokienė mergaitę pozuoti viliodavo pyragais.
Prisimindama dailininkės kūrybos procesą, A.Matukaitė pasakojo: „Ji sėdėdavo prie molberto, penkiolika minučių rūkydavo cigaretę, penkiolika minučių pasakodavo, penkiolika minučių tapydavo.“
Moteris prisimena autorės paveikslą, kuriame balerina rišasi puantą. Šis jai padaręs tokį įspūdį, kad nuo to laiko ji tapo aistringa baleto gerbėja, ir iki šiandien trokša rasti šį B.Didžiokienės darbą.