- Jolanta Vitkutė
Dienos begalybė
Diena, kai ilgesys
nesutelpa begalybėje.
Vynioju jį rietiniais
ir kloju šalia
žydinčių bugenvilijų.
Širdies atstumai
Vienas mano balkonas –
triukšmingas –
mašinų gyvatės rangos
gatvių laiko gaudyklėje.
Bet aš supuojuos
ties medžių viršūnėmis,
už kurių baltuoja
žemaūgiai namai.
Užsimerkiu
ir net girdžiu,
kaip Baltijos jūra siaučia,
kaip sukas
saulučių vėjarodžiai.
Ten,
už dešimt tūkstančių kilometrų.
Kitas balkonas – tykus.
Tik varnėnai būriais
sukelia bangas,
rinkdami jiems vieniems
težinomas paslaptis,
sukritusias žolėje.
Kepina saulė.
Užsimerkiu
ir jaučiu majų kuždesį
piramidėje,
išdabintoje Čako –
Lietaus dievo –
atvaizdais ir skulptūrom.
Ten,
už dešimt tūkstančių kilometrų.
Edward`o James`o sodai
Siurrealybė supasi debesų hamakuose.
Tarp krioklių ir viršukalnių.
Suakmenėję gėlių žiedai,
gyvačių šypsenos,
džiunglėse pasiklydę laiptai...
Einam ir einam, ir einam
takų kryžiažodžiais –
sapnais asfaltuoti keliai
dingsta už posūkio.