Pagrindinė „Meksikos gotikos“ veikėja Noemė Taboada iš pusseserės Katalinos gauna keistą laišką – pagalbos šauksmą. Neva jos naujasis vyras Vergilijus Doilis mėgina ją nunuodyti ir pasisavinti jos turtą, be to, pabėgti trukdo ir nervus gadina šmėklos. Savimi pasitikinti, prašmatni ir užsispyrusi Naomė nusprendžia pažiūrėti, kas ten dedasi. Palikusi spalvingą 6-tojo dešimtmečio Meksiką, atvyksta į atokų miestelį, kur stūkso Aukštuma – senamadiškas Doilių dvaras.
Dvarą supantis niūrus viržynių bei rūko peizažas kužda, kad čia slypi kažkas daugiau nei klasikinis vedybinis konfliktas. Pro įtrūkimus pastato sienose sunkiasi puvėsiai, teka žemyn tapetais, drimba nuo lubų. Elektra čia retas svečias, tad tamsiomis naktimis tenka pasikliauti žvakėmis ir žibalinėms lempomis. Namuose galioja keistos taisyklės: draudžiama rūkyti, išeiti į miestelį, kalbėtis prie pietų stalo... Net jei ir įvyksta koks pokalbis, tai tik šeimos patriarcho Hovardo iniciatyva, kai šis ima entuziastingai porinti šiurpą keliančia eugenikos tema.
Doiliai atvykėlės prie pusseserės neprileidžia. Netrukus Noemė pradeda suprasti, kad ir pačiai gali būti keblu ištrūkti iš Aukštumos. Noemę kankiną siaubingi sapnai: juos apsėda mirusieji, apsilanko ir Vergilijus, geismo ir baimės įsikūnijimas. Plonai ribai tarp realybės ir sapnų tirpstant, Noemė baiminasi prarasti protą.
Turbūt ne vienam tokia banaloka siužeto pradžia gali skambėti kaip gotikinis meilės nuotykis, romanas, kur jauna moteris tradiciškai atsiduria nežinomoje vietoje, sutinka simpatišką vyrą ir kartu mėgina išpainioti paslaptį. Bet S.Moreno-Garcia pabrėžia skirtį tarp XX a. viduryje populiaraus gotikinio romano ir klasikinio gotikinio romano. Šie žanrai labai panašūs ir dažnai painiojami. Abiem žanrams būdinga pagrindinė veikėja moteris, bėganti iš pilies ar dvaro. Abiejuose intrigą kuria paslaptis. Užtat pirmajame itin pabrėžiamas romantikos elementas, o antrajame – antgamtinių jėgų. „Meksikos gotikoje“ susipina abu žanrai. „Gotikiniame romane dažniausiai viskas baigiasi laimingai – tokios pabaigos tiesiog norisi romantinėje istorijoje. Bet man visuomet buvo įdomiau antgamtinės jėgos, siaubas ir vaizdingai perteikiamas smurtas“, – sako S.Moreno-Garcia.
„Meksikos gotikoje“ didžioji dalis veiksmo vystosi lėtai. Taip ir turi būti gotikiniame romane. „Kartą vienas žmogus perskaitęs „Drakulą“ man pasakė, kad tai tiesiog krūva dienoraščio įrašų, pats nuobodžiausias šlamštas!“ – pasakojo autorė. Pasak rašytojos, ištraukos iš dienoraščio, net traukinių tvarkaraščiai ir panašūs dalykai pasakoja istorijas ir padeda išlaikyti kraupią atmosferą.
„Gotikinis romanas turi savo lėtą, sentimentalų, paniurėlišką tempą. Kai kurie skaitytojai tikisi iš už kampo staiga iššokančio ir dantis į ką nors suleidžiančio vampyro, bet gotikiniame romane taip tiesiog nebūna.“ Visgi knygos pabaigoje rašytoja šią taisyklę sąmoningai sulaužo. Lėtą įvykių eigos tempą keičia siaubo ir smurto pilnas sprogimas.
Kaip gotikinis romanas, „Meksikos gotika“ – arti tobulumo. Palengva kylantis siaubas ir įtampa nedingsta net ir po paskutinio puslapio, dviprasmiška istorija palieka skaitytoją dar ilgokai mintimis klaidžioti po išgąstį keliančius vaizdinius. Nuo „Meksikos gotikos“ sunku atsiplėšti, norisi ją skaityti vienu ypu.
Būtų keblu ginčytis su autorės teiginiu, kad šiam ir kitiems jos romanams didelę įtaką turėjo siaubo prisotinta žanro pradininkų Edgaro Allano Po ir H.P.Lovecrafto kūryba. Žinoma, S.Moreno-Garcia gausiai rijo ir tokius daugeliui gerai pažįstamus klasikos kūrinius, kaip „Frankenšteinas“, „Drakula“ ar „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“. Įdomu, ar ir S.Moreno-Garcios pavardė kada nors bus įrašyta tarp šių literatūros klasikų?
