Jos knygą „Mano draugė Anna Frank“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Diana Urbonė.
H.Pick-Goslar pasakojo savo išgyvenimo istoriją daugelį dešimtmečių skaitydama paskaitas ir duodama interviu, bet jos atsiminimai pirmą kartą išleisti visai neseniai memuarų knygoje „Mano draugė Anna Frank“, kurią padėjo parašyti žurnalistė Dina Kraft.
Vieną 1934-ųjų pavasario rytą dvi mergaitės su mamomis išsiruošė į tą pačią maisto prekių parduotuvę Amsterdame. Motinos, išgirdusios viena kitą kalbant su dukromis vokiškai, išsiaiškino, kad abi yra žydų pabėgėlės, neseniai atkakusios iš nacistinės Vokietijos. Mergaitės droviai žvilgčiojo viena į kitą iš už motinų sijonų: viena jų buvo žema, tamsiais blizgančiais plaukais, kita – aukštesnė ir šviesesnė.
Tos dvi mergaitės buvo Anna Frank ir Hannah Pick-Goslar. Viena jų tapo garsiausia Holokausto auka – jos dienoraštyje užfiksuoti dveji metai slapstymosi, kol naciai surado jos šeimą ir ji, būdama 15-os, mirė Bergen-Belzeno koncentracijos stovykloje. Kita vos išgyveno ir išvyko į prieškarinį Izraelį, kur galiausiai pradėjo naują gyvenimą ir susilaukė 3 vaikų, 11 anūkų ir 33 proanūkių.
Kitą dieną po susitikimo maisto prekių parduotuvėje mergaitės atpažino viena kitą Amsterdamo 6-ojoje Montessori mokykloje ir iškart tapo geriausiomis draugėmis. Jos negalėjo nė įsivaizduoti, jog – kad ir kaip neįtikėtina tai atrodytų, – paskutinį kartą susitiks po 11 metų Bergen-Belzene.
Pick-Goslar, deja, nebesulaukė savo knygos, pasirodžiusios 2023 m. birželio 6 dieną: moteris mirė spalį, praėjus šešiems mėnesiams nuo tada, kai pabaigė knygos rankraštį, ir likus dviem savaitėms iki savo 94-ojo gimtadienio, Dinai Kraft palikdama užbaigti visus su knygos pasirodymu susijusius darbus.
Agentūra „Jewish Telegraphic Agency“ (toliau – JTA) pakalbino Diną Kraft apie Hannah’os Pick-Goslar, kuri, kitaip nei jos brangi draugė, turėjo galimybę kurti savo ateitį, gyvenimą.
JTA: Kaip jautėtės imdama interviu iš H.Pick-Goslar ir klausydama jos istorijos??
D.Kraft: Galimybė bendradarbiauti su ja buvo ypatinga patirtis. Turėjome daug intensyvių pokalbių, kurių metu prašiau, kad ji iš tiesų gerokai pasiraustų savo atmintyje. Daugelis Holokaustą išgyvenusių ir traumas patyrusių žmonių paprastai būna linkę pasakoti savo istorijas ne spontaniškai, bet turėdami iš anksto parengtus rašytinius apmatus. Ir tai visiškai suprantama – taip jie elgiasi iš savisaugos.
Taigi, prašydavau, kad ji pasinertų giliau į savo atmintį ir įdėmiau susitelktų į vienus ar kitus dalykus, o tai ne visada būdavo lengva. Pasitaikydavo, kad baigiant porą valandų trukusį pokalbį ji tardavo: „Jaučiuosi tiesiog išsekusi, man reikia atsikvėpti“. O aš atsakydavau: „Aš irgi“, nes tai išties sekino – juk gilinomės į labai sunkias akimirkas.
Visa baigėsi tuo, kad ji ateidavo ryte ir sakydavo: „Aš ir vėl sapnuoju košmarus“, o aš atsakydavau: „Taip, aš irgi sapnuoju siaubingus sapnus“. Nes be galo stengiausi įsijausti į Hannah’os patirtį ir mąstyseną, be to, labai intensyviai skaičiau – juk nemenka dalimi tai buvo dar ir tiriamasis darbas.
JTA: Kokie H.Pick-Goslar vaikystės ir draugystės su Anna Frank prieškariu prisiminimai?
D.Kraft: Gyvenimą prieš karą ji prisiminė nepaprastai šiltai ir maloniai. Jas supo palaikanti šeimyniška aplinka. Nors abi mergaitės buvo pabėgėlės iš Vokietijos, jos atvyko labai jaunos – Anna buvo vos ketverių, o Hannah – penkerių metų.
Mergaičių tėvams, ypač motinoms, buvo sunku prisitaikyti. Hannah’os motina gimė ir užaugo Berlyne, jai buvo labai artima vokiečių kultūra. Jos tėvas buvo aukšto rango Veimaro vyriausybės pareigūnas, todėl jie gyveno labai arti Reichstago. Hannah’os protėviai Vokietijoje gyveno 1000 metų, tad jos šeima buvo pasibaisėjusi, kad turi palikti šalį, kurią laikė savo namais. Jiems plyšo širdis matant, kaip šalis grimzta į tamsą. Nepaisant to, Hannah ir Anna gyveno labai gražų gyvenimą.
JTA: Koks žmogus, pasak jos draugės, buvo Anna Frank?
D.Kraft: Ji buvo labai drąsi. Turėdavo daug ką pasakyti ir tuo vargindavo aplinkinius suaugusiuosius. Visada mesdavo jiems iššūkį, užduodavo sudėtingus klausimus, provokuodavo, buvo nerimastinga ir nekantri. Mergaitės mėgo žaisti „Monopolį“, bet Annai ilgainiui pristigdavo kantrybės ir ji nueidavo šalin nepabaigusi žaisti, o draugei tai sukeldavo didelį nesmagumą. Be to, namuose mergaitės išstumdydavo baldus ir drauge darydavo gimnastikos pratimus. Vėliau, kai į šalį įsiveržė vokiečiai ir jos galėdavo žaisti tik su kitomis draugėmis žydėmis, mergaitės susibūrė į klubą, kuriame žaisdavo stalo tenisą ir eidavo valgyti ledų.
Anna buvo tokia visažinė, kad Hannah’os mama apie ją sakydavo: „Dievas žino viską, bet Anna žino geriau!“
Bet iš tiesų Hannah’ai ji buvo eilinis vaikas, tiesiog jos draugė Anna Frank. Hannah nelaikė jos išskirtine, ji jai atrodė veikiau paprasta, o ne kuo nors ypatinga.
1942 m. liepą Pick-Goslar draugės butą rado tuščią. Jai, kaip ir visiems kitiems, buvo pasakyta, kad Frankų šeima pabėgo į Šveicariją – ji nė neįtarė, kad iš tikrųjų jie pasislėpė netoliese. Kas nutiko H.Pick-Goslar, kol Frankai slapstėsi?
Hannah buvo deportuota praėjus metams po to, kai Annos šeima pradėjo slapstytis. Tais metais ji grįžo į mokyklą. Prieš žydus nukreipti potvarkiai draudė šiems sėdėti ant suoliukų, maudytis baseinuose, keliauti tramvajumi, važinėti dviračiu ir lankyti mokyklą su ne žydų tautybės vaikais.
Taigi, Hannah’ai ir Annai pasisekė – jos abi buvo priimtos į Žydų licėjų, kuris vokiečių okupacijos metais buvo laikomas viena prestižiškiausių žydų mokyklų Amsterdame. Tačiau 1942 m. rudenį jau buvo prasidėjusios deportacijos. Kasdien pamokose nebepasirodydavo vis kitas mokinys ar draugas, dingdavo mokytojai ar administracijos darbuotojai. Mokiniai nesumodavo, ar jų nėra, nes jie ryžosi slapstytis, ar dėl to, kad buvo deportuoti.
„Dievas žino viską, bet Anna žino geriau!“
Tuo laikotarpiu nutiko dar vienas įvykis. Spalį, Hannah’ai einant 15-us metus, jos motina Rutha laukėsi kūdikio. Ji buvo pasiryžusi nevykti į ligoninę, nes sklandė gandai, kad žmonės deportuojami tiesiai iš ligoninių, todėl gimdė namuose padedama žydo gydytojo ir žydės akušerės. Kūdikis gimė negyvas, o Hannah’os motina kitą dieną mirė.
Nors vis daugiau žydų buvo deportuojami, kurį laiką Hannah išliko saugi. Jos šeima pasirūpino gauti porą Pietų Amerikos pasų, be to, jie buvo įtraukti į vadinamąjį Palestinos sąrašą. Tai reiškė, kad galiausiai jie turėjo tapti britų ir vokiečių apsikeitimo belaisviais programos dalimi, t. y. būti iškeisti į britų laikomus vokiečių karo belaisvius ir išsiųsti į britų mandatui priklausančią Palestiną.
JTA: Vadinasi, kurį laiką Pick-Goslar šeima tikėjo, kad jiems pavyks išsigelbėti. Kaip jie atsidūrė Bergen-Belzeno koncentracijos stovykloje Šiaurės Vokietijoje?
D.Kraft: Galiausiai vokiečiai surinko visus likusius Amsterdamo žydus, net ir tuos, kurie turėjo specialius antspaudus pasuose. 1943 m. birželį Hannah’os šeima tapo vienų paskutiniųjų masinių Amsterdamo žydų suėmimų aukomis.
Pirmiausia jie buvo nugabenti į Vesterborko tranzitinę stovyklą Olandijoje, prie sienos su Vokietija. Iš esmės tai savita skaistykla, iš kurios žmonės toliau būdavo deportuojami arba į Aušvicą ar Sobiborą, kur beveik neabejotinai grėsė mirtis, o tie, kuriems pasisekdavo labiau, – į Terezienštatą ar Bergen-Belzeną – tai buvo koncentracijos, bet jau nebūtinai mirties stovyklos. Galiausiai, po kelių mėnesių, praleistų Vesterborke, Hannah’os šeima atsidūrė Bergen-Belzene.
Pirmus kelis mėnesius viskas ten buvo pakenčiama ir jie dar buvo maitinami, nors ir menkai. Bet 1945 m. vasarį iš Rytų artėjo rusai, todėl vokiečiai bandė perkelti žmones iš kitose šalyse įsteigtų koncentracijos stovyklų į Vokietiją. Bergen-Belzeno stovykla labai išsiplėtė ir persipildė. Maisto ir vandens vis mažėjo, stovykloje pradėjo siausti vidurių šiltinė.
JTA: Kaip Hannah ir Anna vėl susitiko Bergen-Belzene?
D.Kraft: Maždaug tuo metu priešais stovyklos dalį, kur kalėjo Hannah, buvo pastatyta palapinių stovykla. Žmonės matė moteris, kalbančias skirtingomis kalbomis – vengrų, lenkų, graikų, taip pat ir olandų. Jos buvo išsekusios ir sulysusios.
Vokiečiai draudė eiti prie tvoros ir su jomis kalbėtis, tvorą net užkamšė šiaudais, kad žmonės nebematytų vieni kitų. Bet moterys rado savų būdų bendrauti ir Hannah’ą pasiekė žinia, kad Anna Frank yra anapus tvoros. Žinoma, ji tuo nepatikėjo, nes įsivaizdavo, kad Frankų šeima slapstosi Šveicarijoje. Vis dėlto nusprendė pati nueiti išsiaiškinti, nors tai buvo labai pavojinga – kiekvienas, prisiartinęs prie tvoros, galėjo būti nušautas.
Ji tyliai prišliaužė ir paklausė: „Ei, ar ten kas nors yra?“ Tada išgirdo balsą kitoje tvoros pusėje, tai buvo Augustė van Pels, viena tų, kurie slapstėsi kartu su Annos šeima. Ji tarstelėjo: „Tu čia turbūt dėl Annos?“, ir netrukus atsivedė Anną iš palapinės.
JTA: Kokie buvo mergaičių paskutinieji bendri prisiminimai?
D.Kraft: Anna buvo atvežta iš Aušvico, tad atrodė kaip varganas ankstesniosios Annos šešėlis. Ji šalo, badavo ir verkė sakydama, kad liko vienui viena pasaulyje. Buvo įsitikinusi, kad abu jos tėvai jau mirę. Ji nežinojo, kad vos prieš savaitę ar dvi jos tėvas buvo išlaisvintas iš Aušvico.
Įsivaizduokite dvi mergaites priešingose tvoros pusėse – dvi labai mylėtas, lepintas mergaites, kurios anksčiau nebuvo susidūrusios su nepritekliumi, o dabar išgyveno sunkiausias karo dienas, buvo visiškai nužmogintos, patyrusios baisiausius žiaurumus. Jos, geriausios draugės, buvo skirtingose tvoros pusėse ir abi liejo ašaras.
Anna maldavo Hannah’os atnešti jai maisto, o ši iškart sutiko, nors nė nenutuokė, kaip ir iš kur jo gaus. Pasakė, kad grįš čia po poros parų. Ir tada barako moterys pademonstravo įstabų solidarumą – jas taip sujaudino pasakojimas apie šį susitikimą, kad visos panūdo padėti: tai iš po pagalvės šen, tai iš kokio paslėpto lagamino ten jos surinko, ką turėjo, ir viską sudėjo į kojinę.
Po paros ar dviejų Hannah vėl atėjo prie tvoros. Permetusi kojinę, staiga išgirdo žingsnius, o tada riksmą – Anna prarado paketą, jį jai iš rankų išplėšė kita kalinė. Ji buvo sutrikusi ir nesiliovė verkusi, bet Hannah pasakė: „Neverk, aš dar grįšiu, vėl atnešiu maisto“.
Ir po kelių dienų ji grįžo su kiek daugiau maisto, kurį surinkto savo barake. Šįkart jį perduoti pavyko – Anna sugavo paketą. Tai buvo paskutinis jųdviejų susitikimas.
JTA: Kaip Hannah prisiminė karo pabaigą?
D.Kraft: Pačioje karo pabaigoje vokiečiai visus, kurie Bergen-Belzene dar įstengė vaikščioti, suvarė į porą skirtingų traukinių. Traukiniai buvo nukreipti į Terenzienštatą, kur kaliniai turėjo būti nužudyti.
Hannah buvo įsodinta į traukinį kartu su savo mažąja sesute Gabi, kurią stengėsi apsaugoti nuo mirties. Kankinanti kelionė per rytinės Vokietijos kaimus truko 13 dienų. Žmonės smarkiai sirgo ir badavo, kelionei neturėjo nei maisto, nei vandens. Pasitaikė ir vienas itin bjaurus nutikimas, kai šalia buvęs vyriškis pro traukinio duris pabandė išpilti dubenį su skystomis išmatomis, bet viskas užtiško ant jos.
Ji taip sunkiai sirgo vidurių šiltine, kad 13-ą kelionės dieną prarado sąmonę. Kai atsigavo, žmonės jau buvo išlipę iš traukinio. Hannah paklausė, kas vyksta, ir jai kažkas atsakė: „Ką, dar nežinai? Mus išlaisvino rusai“.
JTA: Kaip Hannah vertino tą milžinišką atgarsį, kurį sukėlė Annos Frank dienoraštis? Ar ji manė, kad jos draugė buvo teisingai suprasta?
D.Kraft: Jai tasai dienoraštis buvo tikriausias atradimas. Skaitydama jį Hannah jautėsi lyg būtų vėl sutikusi savo seną draugę, tai buvo itin stiprus, bet kartu labai liūdnas jausmas. Sau prieš akis ji regėjo mergaitę, virstančią jauna moterimi, kurią ji vis dar būtų norėjusi pažinoti. Hannah labai vertino tai, kad Annos dienoraštis buvo rastas, kad tiek daug žmonių sužinojo jos istoriją, kad šis dienoraštis tapo vartais, atveriančiais kelią išsamesnių žinių apie Holokaustą link.
Manau, ją šiek tiek liūdino kiek retušuotas Annos Frank įvaizdis. Ji dažnai užsimindavo apie garsiąją citatą iš jos dienoraščio, kuri dažnai kartojama, rašoma ant sienų ir spausdinama ant atvirukų: „Nepaisant visko, aš vis dar tikiu, kad žmonės širdyje yra geri“. Hannah’os įsitikinimu, jei Anna būtų išgyvenusi Aušvico ir Bergen-Belzeno pragarą, ji nebebūtų to teigusi. Man atrodo, Hannah’ą neramino tai, kad Annos Frank istorija buvo kiek per daug supaprastinta.
Hannah be galo džiaugėsi, kad Annos balsas niekada neužgeso, kad jos žodžiai vis dar gyvi, ir norėjo, kad žmonės turėtų platesnį, kontekstualesnį suvokimą apie Holokaustą – milijonų žmonių išžudymą.
