Autorius kalbėdamas radijo laidoje „Tarp praeities ir ateities“ (ved. Simas Čelutka, LRT) teigė, kad Kraujo kvapas nebuvo tas atvejis, kai partizanų karo tyrinėtojas tarsi natūraliai ėmėsi rašyti grožinį kūrinį tuo pačiu klausimu – veikiau atsitiktinumas.
Pradėsiu nuo techninių, bet svarbių dalykų: knygos leidimo kokybė puiki – kietas viršelis, malonus popierius, palikta pakankamai vietos pastaboms ir pasibraukymams, o visa tai šiuolaikinėje leidyboje nėra ar nebėra savaime suprantama.
Gailius parašė nemažos apimties, kaip pats sako, „šnipų trilerį“. Knygos leitmotyvas – partizanų vado Andriaus Karnausko-Drakono būrio kova ir okupantų siekis infiltruotis į būrį bei sugriauti partizanų organizacinę struktūrą ir jų valią priešintis. Karnauskas yra stiprus žmogus, aiškiai suprantantis, ką jis daro, ko jis siekia, tačiau Gailius sėkmingai parodo ir žmogišką (ar net kasdienišką) Karnausko pusę – jis turi pakankamai aistrų ir silpnybių. Kiti – Karnausko priešų ar jo bendražygių – personažai taip pat išplėtoti plačiai ir įvairiapusiškai. Knygoje gausu to, kas literatūroje apie partizanų karą reta – seksas, alkoholis, gamtiniai reikalai, su pasipriešinimu nesusiję ekskursai ir t. t. Visa tai yra žymus knygos privalumas. Veikėjai nėra netikri, išdegusiomis akimis tik apie Tėvynę 24/7 mąstantys ir kalbantys robotai. Jie yra normalūs žmonės, turintys savo aistras, pagundas ir abejones, tačiau kartu – puikiai suprantantys, ko jie siekia pasipriešinimu prieš okupantą.
Manau, kad autoriui sėkmingai sekasi konstruoti autentišką pasakojimo aplinką. Jaučiasi, kad rašo žmogus, išmanantis partizanų karą – ginklų, ekipuotės, cigarečių ir kitų partizanų kasdienybės detalių nupasakojimai preciziški. Atitinkamai reikšmingas dėmesys skiriamas ir sovietinės kasdienybės kvapo ir spalvos tapymui, pavyzdžiui: „Kelionė sovietiniu traukiniu į Klaipėdą, kaip visada, buvo ilga ir nuobodi. Sąstatas slinko vėžlio greičiu, už lango plytėjo snaudulį varantis vienodas lietuviškas peizažas, o viduje grūdosi skurdžios išvaizdos žmonės, priversti kęsti vienas kito kvapą. [...] keleiviai lošė kortomis, iš po skvernų pilstė naminę, iš laikraščių vyniojo kuklius užkandžius – dažniausiai duonos, kiaušinių ir sūrio, rečiau dešros ar lašinių – ar tiesiog snaudė, įsigudrinę užmigti visokiausiomis pozomis“ (p. 399).
Pasakotojas yra centrinė figūra, diktuojanti sąlygas, kuri neleidžia veikėjams perimti iniciatyvos. Tokia pasakojimo kontrolė vykusi, romanas neperkrautas smulkiais ir mažareikšmiais dialogais. Tiesa, kartais knygoje patys veikėjai prabyla netrumpais ir gal kiek per daug artikuliuotais monologais (p. 212, 216, 328), vietomis primenančiais Bildung romano standartus, tačiau knygoje tai nevirsta tendencija. Autorius supranta, kad partizanas bunkeryje, pasitarime ar posėdyje negali nenutrūkstamai dėstyti minčių iš šimtų žodžių monologo pavidalu, tad skaitytojas nėra kankinamas tokiomis lietuviškam kinui būdingomis charakteristikomis.
Kalbėdamas viešai Gailius nuolat kartoja, kad Kraujo kvapas nėra istorinis romanas, o griežtas istorinės tikrovės atvaizdavimas nebuvo autoriaus siekiamybė. Knygos užsklandos žodyje Gailius teigė siekęs, kad esminiai siužeto posūkiai atspindėtų „ką nors istorinėje tikrovėje“. Tačiau geriausiai fikcijos ir tikrovės santykį knygoje atspindi ši autoriaus mintis: „kai reikėdavo rinktis tarp tikroviškumo ir geros istorijos, visuomet rinkdavausi gerą istoriją“ (p. 475). Toje pačioje užsklandoje Gailius teigia, kad pagrindiniai trilerio veikėjai – Andrius Karnauskas-Drakonas, Vytautas Kundrotas-Maskva ir majoras Sovetovas – nutapyti remiantis įdomesnio likimo partizanų ir MGB agentų-smogikų biografijomis ar semiantis įkvėpimo iš klasikinių trilerių (p. 477).
Šia prasme Gailiaus pasirinkimas veikėjams duoti išgalvotus vardus ir kurti siužetus, neturinčius tiesioginės nuorodos į realių partizanų gyvenimą, atitinka pradinį autoriaus siekį – kad tai būtų proza, o ne kas kita. Vardų ir likimų netikrumas aiškiai nubrėžia ribą tarp fikcijos ir bet kokio potencialaus samprotavimo, kad Gailius galbūt perpasakoja kažką, kas buvo iš tikrųjų. Čia išryškėja ir Kraujo kvapo kitoniškumas lyginant su Mariaus Ivaškevičiaus Žaliais. Prieš dvidešimt metų išleisto Ivaškevičiaus romano epicentre atsiduria personažas Jonas Žemaitis-Vytautas, o tai dalį skaitytojų gerokai suerzino. Ivaškevičiaus romano recepcija būtų buvusi gerokai nuosaikesnė, jei rašytojas būtų pasirinkęs ne Žemaičio, o bet kokį atsitiktinį vardą.
Gailiaus pasirinktas trilerio žanras taip pat vertas aptarimo. Pasakojime stengiamasi sukelti ir palaikyti baimės, nerimo emocijas, sukurti intrigą, įtampą tai kelti, tai atleisti. Autorius skyrius neretai baigia trileriui būdingais sakiniais, pavyzdžiui: „Operacija pasiekė realizacijos fazę, ir jis nekantriai laukė galimybės pažvelgti į akis legendiniam Drakonui“ (p. 343). Tačiau susidaro įspūdis, kad toli gražu ne viso trilerio metu pavyksta išlaikyti žanrinį nuoseklumą. Viena vertus, pati fabula natūraliai nukrypsta į buitines ir kasdienes partizanų gyvenimo detales, kurios, savaime suprantama, nebūtinai visuomet yra trileriškos. Kita vertus, Kraujo kvape kartkartėmis nevengiama „netrileriškų“, gana ilgų situacijos, charakterio ar veikėjo aprašymų. Galbūt tai buvo sąmoningas autoriaus sprendimas skaitytojui kartais leisti atsikvėpti, tačiau perdėm deskriptyvus stilius neleido sutilpti žanro rėmuose, nors, pavyzdžiui, paskutinė knygos dalis visiškai atitinka visus trilerio reikalavimus.
Nuo įvykių Čičinsko sodyboje (p. 371) iki pat „Operakällaren“ restorano viskas išpildyta puikiai – skaitytojas kelis kartus įtikinamas, kad situacija klostysis viena linkme, tačiau viskas staiga apvirsta, siužetas tampa itin dinamiškas, veikėjai vėl susiduria su nežinomybe ir pavojumi, turi priimti staigius sprendimus. Šioje knygos dalyje Gailius tapo Johnu le Carré.
Kraujo kvapo finalas skaitytoją provokuoja mąstyti apie veikėjų pasirinkimo teisingumą (čia ketinančius dar skaityti knygą įspėju; kaip sako anglai – spoiler alert). Karnauskas-Drakonas su mylima moterimi Naste ir keliais bendražygiais 1950-ųjų pavasarį iš okupuotos Lietuvos sėkmingai pabėga į Švediją. Paskutiniame knygos dialoge fiksuojama dilema: trauktis į Laisvąjį pasaulį ar pasilikti, kaip supranta personažai, karine prasme beviltiškoje padėtyje. Šiuo dialogu Gailius tarsi kviečia skaitytoją susimąstyti, tačiau pats gana aiškiai pasako, kad sprendimas toliau kitomis formomis vykdyti pasipriešinimą jau Laisvajame pasaulyje yra visiškai suprantamas. Kartu autorius tokiu pabaigos pasirinkimu paliko sau atdaras duris skaitytojams pateikti Kraujo kvapo tęsinį.
Privalu konstatuoti nusivylimą dėl Kraujo kvape tik vieną kartą paminėto partizano Jono Naujoko-Profesoriaus. Trumpame epizode autorius mini partizaną Profesorių buvus gana įtariu. Spėčiau, kad tai būtų buvęs įdomus personažas, partizanas, pilnas išminties (ko gero, iki okupacijos dirbęs mokytoju) ir net kiek visažiniškas; manau, kad Profesorius būtų mėgęs, kiek įmanoma partizanui, skaniai pavalgyti, vertinęs gerus gėrimus, tačiau kartu nevengęs pasiskųsti, kad dienos yra nuobodžios, o jaunimas esąs labai jautrus.
Nors autorius ir kratosi vertinimų, kad Kraujo kvapas yra „romanas apie partizanų karą“, knygą vis dėlto derėtų vertinti partizanų karo atminties Lietuvoje kontekste.
Nors autorius ir kratosi vertinimų, kad Kraujo kvapas yra „romanas apie partizanų karą“, knygą vis dėlto derėtų vertinti partizanų karo atminties Lietuvoje kontekste. Pastarąjį dešimtmetį, tiek dėl istorikų, tiek dėl menininkų, entuziastų įdirbio, partizanų atmintis Lietuvoje klesti. Prisidėjo prie to ir politinė situacija, ypač po 2014 m. pavasarį Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir karo pietryčių Ukrainoje. Visuomeninės iniciatyvos, perleidžiamos knygos, kinematografiniai bandymai, monumentų iškilimas, partizanų palaikų radybos ir perlaidojimas, jautri visuomenės reakcija partizanų vadų reputacijos klausimu, į partizanus nuolat referuojama ir viešojoje politinėje retorikoje ir t. t. Partizanų karas Lietuvoje tapo savos atminties kultūros dalimi ir vienu esminių modernios valstybės tapatybės ramsčių.
Šia prasme Gailiaus knyga taip pat yra paradigminė. Su Kraujo kvapu iš partizanų karo galų gale yra nulipdytas geras meno kūrinys. Buvo daugybė bandymų, tiek literatūrinių, tiek kinematografinių, bet nė vieno jų nedrįsčiau pavadinti sėkmingu. Kaip geras meno kūrinys Kraujo kvapas, viena vertus, simbolizuoja pasveikusį Lietuvos visuomenės santykį su partizanų karu, kita vertus – kai kuriais atvejais Kraujas kvapas gali gydyti nešvarios atminties likučius.
2006 m. savo mokslinėje knygoje Partizanai tada ir šiandien Gailius analitiškai liūdnai konstatavo: „Partizanų negalime suprasti ne todėl, kad jie nuo mūsų istoriškai per daug nutolę. Nieko panašaus. Paprasčiausiai jiems būdingas laisvo žmogaus, o ne įkaito, mentalitetas. Dažnai partizanus įsivaizduojam tarsi kokius fanatikus žibančiomis akimis ir patosiškomis nuotaikomis, tačiau tai netiesa. Tiesiog jiems Lietuva buvo jų Lietuva ir jų namai, kuriuos jie gynė, kaip per amžių amžius daugybė kitų žmonių gynė kitus namus. Todėl nenormalu ar net patologiška yra ne tai, kad jie gynė, o tai, kad mes galbūt negintume“ (p. 219–220). Šiandien, praėjus penkiolikai metų nuo šios įžvalgos, mes partizanus suprantame, su jais tapatinamės ir jie mums yra savi. Kodėl? Ko gero, todėl, kad mums nebėra būdingas įkaito mentalitetas ir mes puikiai suvokiame, kad elgtumėmės taip pat, kaip Kraujo kvapo partizanai – gintume savo namus.
Bernardas Gailius, Kraujo kvapas: Trileris, Vilnius: Aukso žuvys, 2022, 480 p., 1500 egz.
Dizainerė Miglė Vasiliauskaitė
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 3.
