Šiandien sunku net įsivaizduoti, ką kasdien gyvybe rizikuojantiems kariams galėjo reikšti šiltos kavos kvapas ar tiesiog šypsena, kokia svarbi ta džiaugsmo kibirkštėlė, kai aplinkui švilpia kulkos ir sprogsta bombos. Taigi ši istorija ne apie karo siaubą, o apie šviesą ir viltį. Apie meilę ir draugystę, padedančią ištverti išbandymus, apie pasiaukojimą ir tvirtybę sunkiausiomis akimirkomis.
„Merginos iš Bostono“ nukelia į 1944-uosius: Fiona Dening jau susiplanavusi ateitį, ji dirbs merijoje, ištekės už sužadėtinio, šiam grįžus iš karo, ir gyvens priemiestyje. Bet žinia, kad sužadėtinio lėktuvas numuštas virš Vokietijos, o pats jis laikomas dingusiu, visas viltis sugriauna. Fiona nutaria prisidėti prie Raudonojo Kryžiaus savanorių ir taip galbūt sužinoti mylimojo likimą.
Kartu pasikviečia ir dvi drauges: viliokę Vivę, kuri su malonumu meta nuobodų sekretorės darbą, ir drovią muzikos mokytoją Dotę, kurios talentai neabejotinai pradžiugins karių širdis ir įkvėps jiems vilties. Tačiau jokie mokymai negalėjo jų paruošti tam, ką teks ištverti atsidūrus priešakinėse linijose. Pamažu jos supras, kas iš tikrųjų jas atvedė į frontą. Jų laukia gražiausios ir galbūt baisiausios akimirkos gyvenime.
Plačiau apie šią menkai žinomą, tikrais faktais paremtą, prikaustančią istoriją, pasakojamą ką tik lietuviškai pasirodžiusiame romane „Merginos iš Bostono“ (vertė Rita Kaminskaitė) kalba rašytoja Jane Healey.
Jūsų romane „Merginos iš Bostono“ veikia Raudonojo Kryžiaus savanorės. Knygos veikėjos turi realius prototipus. Kuo jus patraukė tos merginos?
Pirmiausia mano dėmesį patraukė faktas, kad istorija Raudonojo Kryžiaus savanores pamiršo, bet jų drąsa, pasiaukojimas ir likimai tiesiog neįtikėtini. Romano siužetas paremtas šių moterų liudijimais. Skaitydama jų dienoraščius ir laiškus buvau tiesiog apstulbinta, kiek visko joms teko patirti karo metu. Iš tiesų savanorės daug lengviau pasiekdavo fronto linijas nei karo korespondentai ir dauguma kareivių – jos važinėdavo į pavojų pirmyn atgal, kad galėtų pasitarnauti kariuomenei. Man jos – vienas autentiškiausių karo balsų.
Iš tiesų savanorės daug lengviau pasiekdavo fronto linijas nei karo korespondentai ir dauguma kareivių.
„Merginos iš Bostono“ nukelia į paskutinį karo etapą – 1944 m. liepos-1945 m. birželį. Istorija pasakoja apie tai, kaip Fiona, kuri prisijungia prie Raudonojo Kryžiaus savanorių tikėdamasi surasti be žinios dingusį sužadėtinį, ir dvi jos geriausios draugės susiduria su brutalia karo tikrove ir bando suteikti paguodą kovojantiems vyrams. Jos įneša namų jaukumo į karo lauką dalindamos kavą, spurgas ir šypsenas. Kartais prie pat fronto linijos.
Nors romano veikėjos pramanytos, didesnė dalis pasakojimo paremta tikromis istorijomis. Norėjau papasakoti apie karą iš šių moterų perspektyvos, nes jų istorija iš esmės nebuvo papasakota. Noriu rašyti apie mažai žinomas moteris Amerikos istorijoje.
Tarptautinio bestselerio „Mergina iš Berlyno“ autorius Ronaldas Balsonas prisipažino, kad jam „Merginos iš Bostono“ primena istorinio serialo „Karo vilkai. Desantininkai“ herojus su Raudonojo Kryžiaus uniformomis. Ar meilė ir draugystė vaidina svarbų vaidmenį Jūsų romane?
Taip, meilė ir draugystė labai svarbios sudedamosios istorijos dalys. Tai istorija apie Raudonojo Kryžiaus savanores ir karius, su kuriais jos kartu dirbo ir gyveno karo katile, išgyveno tuos baisumus. Ten jos užmezgė tvirtus draugystės saitus, kartais patirdavo meilės istorijų ir gyvendavo laukdamos atokvėpio valandėlių, kai galės pakelti taurelę ar pašokti, pavakarieniauti su draugais ar pasiklausyti muzikos prie laužo.
„Merginos iš Bostono“ – istorinis romanas. Kuo jums svarbus šis žanras?
Grožinė literatūra padeda pažinti menkai žinomą istoriją. Man labai patinka rinkti medžiagą, skaityti istorinius šaltinius, nes istoriniai tyrimai išties geras istorijos pasakojimo atspirties taškas. Mėgaujuosi tyrimais, bet taip pat turiu laikytis griežto grafiko, nes kitaip neišbrisčiau iš tyrimų ir medžiagos rinkimo.
Daugelis Raudonojo Kryžiaus savanorių buvo produktyvios ir talentingos rašytojos – akivaizdu, kad jos jautėsi istorijos liudininkėmis ir savo išgyvenimus dienoraščiuose ir laiškuose grindė dokumentais. Vienas iš mano atradimų buvo tas, kad Glennas Milleris ir jo karinis orkestras Europoje dažnai rengdavo slaptus koncertus kareiviams, kad sustiprintų jų dvasią.
Jūsų knygą išleido „Lake Union“, leidžianti moterų grožinę literatūrą. Ar romanuose siekiate ką nors svarbaus pranešti moterims?
Manau, kad vienas esminių dalykų, ką noriu perteikti savo pasakojimuose, yra tas, kad pakeitus mąstymą gali pakeisti gyvenimą. Antrajame pasauliniame kare savanoriavusios moterys pradėjo kitaip galvoti apie save, ateitį ir tai visiems laikams pakeitė jų gyvenimo trajektoriją. Raginu įsisąmoninti savo stipriąsias savybes ir gebėjimus, nepaisant kartais neįtikėtinai sudėtingų aplinkybių.
