Naujausioje Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tinklalaidėje „Kalba kalba“ svečiavosi fakulteto dekanė, profesorė Inesa Šeškauskienė. Kalbėtasi apie jos pasirinkimą studijuoti anglistiką sovietmečiu, semantikos tyrimus disertacijoje ir metaforos sampratą kognityvinėje lingvistikoje.
Pokalbio pradžioje I.Šeškauskienė dalijosi, kokių motyvų paskatinta pasirinko filologijos studijas. Galimybių netrūko, tačiau įkvėpė didžiulis noras studijuoti Vilniuje:
Žmonės iš mano aplinkos komentavo mano pasirinkimą kaip keistą.
„Galėjau likti Kaune ir studijuoti, pavyzdžiui, mediciną, nes gerai mokiausi, mokyklą baigiau aukso medaliu, bet labai norėjau važiuoti į Vilnių, todėl pasirinkau anglų. Kažkodėl tai man atrodė gana egzotiška, įdomi sritis. Tuo metu, kai stojau ir įstojau, žmonės iš mano aplinkos komentavo mano pasirinkimą kaip keistą, sakė, kad pasirinkau kalbą, kuria niekada nekalbėsiu“, – pasakojo profesorė Šeškauskienė.
Pašnekovės studijų pabaiga sutapo su politinių pokyčių metais – universitetą I.Šeškauskienė baigė jau Sąjūdžio laikais. Anglų kalbos specialistų trūko įvairiose srityse, todėl dar studijuodami vertėjaudavo, mokytojaudavo, tačiau profesorė pasirinko ne praktinę, o mokslinę kryptį.
Pašnekovės studijų metais JAV formavosi kognityvinė lingvistika, kuri, nors ir į Lietuvą atėjo palengva, iki šiol sulaukia didžiulio susidomėjimo. Kognityvinė lingvistika, kaip paaiškino Šeškauskienė, yra „kalba, kalbos procesai, siejami su žmogaus pažinimu, mąstymu, procesais kurie gal sunkiau pamatomi, bet neabejotinai labai svarbūs. Semantika yra centrinė ašis, aplink kurią sukasi visa kognityvistika“.
Metafora yra mąstymo lygmens reiškinys, kai mes mąstome apie vieną dalyką, pasitelkdami kitą.
Kognityvinėje lingvistikoje plačiai tiriamos metaforos, kurios yra ir I.Šeškauskienės dėmesio centre. Dažniausiai manome, kad metaforos poezijoje, grožinėje literatūroje yra ypatingai gražūs, vaizdingi pasakymai, būdingi vienam ar kitam rašytojui. Atrodo, kad paprastoje, kasdienėje kalboje „negali būti jokių metaforų, nes juk nėra eilinis kalbėtojas koks nors kūrėjas. Mes su tokia mintimi esame labiausiai susipažinę dar mokykloje“, teigė pašnekovė.
„Kognityvinėje lingvistikoje yra manoma, kad metafora yra mąstymo lygmens reiškinys, kai mes mąstome apie vieną dalyką, pasitelkdami kitą. Dažniausiai apie abstrakciją mąstome per konkretų objektą“, – teigė ji.
Pavyzdžių įvairiose kalbose yra nepaprastai daug, kaip antai pasakymas „kelti klausimą“:
„Visiškai abstrakti situacija, nėra jokių klausimų – pamatomų ir apčiuopiamų, tai yra abstrakcija. Bet laikantis kognityvistinės teorijos, tai yra metafora, nes šiuo atveju klausimas suvokiamas kaip daiktas, kurį pakeliame nuo kažkokios žemesnės vietos į aukštesnę.“
Metaforą išversti yra sudėtinga, turi gerai išmanyti svetimos ir savos kalbos aspektus, atpažinti kultūrinius kontekstus.
„Prisimenu nepriklausomybės pradžią, – pasakojo pašnekovė, – kai kolegos dalijosi patirtimi ir įspūdžiais iš vertimų Seime. Sakydavo, kad Vytautą Landsbergį versti yra nepaprastai sunku, jis tiek niuansų randa kiekviename pasakyme. Ima vieną kažkokį aspektą, jį išrutuliuoja, o čia pat išversti nepametant tos metaforinės reikšmės yra labai sudėtinga.“
Visos laidos su kalbininke I.Šeškauskiene bei kitų pokalbių apie kalbą, literatūrą ir kultūrą klausykite Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tinklalaidėje „Kalba kalba“.
