Metų verstinės knygos rinkimai: H.Kocho „Vakarienė“ – žaidimas su blogio magija

LLVS ekspertai ir knygų vertėjai į sąrašą pakliuvusias knygas pristato Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“, pokalbius pateikia ir 15min. Šįsyk – literatūros eksperto Audriaus Ožalo ir vertėjos A.Gudavičiūtės pokalbis apie romaną „Vakarienė“.

Puikus vasaros vakaras Amsterdame. Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prašmatniame restorane. Ragaudami gardžius patiekalus jie mandagiai šnekučiuojasi apie kasdienius dalykus. Tačiau po tuščiais, nerūpestingais žodžiais slypi baisi paslaptis, galinti sugriauti jiems gyvenimą. Sulig kiekvienu nauju patiekalu peiliai tarsi aštrėja... Vakarienei pasiekus kulinarinę kulminaciją, pagaliau prabylama apie paslaptį. Romanas išsirutulioja į kvapą gniaužiantį psichologinį trilerį, kuriame niekas nėra nekaltas.

GERIAUSIŲ VERSTINIŲ KNYGŲ SĄRAŠĄ RASITE ČIA, UŽ GERIAUSIĄ KNYGĄ GALITE BALSUOTI ČIA.

– Hermano Kocho knyga „Vakarienė“ išgarsino šį rašytoją, kuris, beje, žinomas ir kaip aktorius, komikas. Kiek šis autorius svarbus šiuolaikinėje Nyderlandų literatūroje? Ar jis iš tiesų tiek daug aptariamas, kaip galima būtų susidaryti įspūdį iš daugybės jo knygų leidimų įvairiose šalyse ir to, kiek jis populiarus visame pasaulyje?

– H.Kochas išpopuliarėjo būtent šiuo romanu „Vakarienė“, kuris pasirodė 2009 metais. Iki tol jis buvo išleidęs keletą romanų, bet tokios šlovės, tokio pripažinimo tie romanai nesulaukė. Taip, pirmiausia jis yra humoristas, aktorius, laidų kūrėjas, ir tai galima pastebėti jo romanuose. 2011 metais pasirodė jo romanas „Vasarnamis su baseinu“, kuris tematiškai yra artimas romanui „Vakarienė“. Jame taip pat gvildenama atsakomybės, tėviško rūpesčio tema. Tai primena klasikinį flamandų literatūros atstovo Willemo Elsschoto romaną „Sūris“, išleistą 1933 metais. Rūpinimosi savo šeima tema yra svarbi olandų ir flamandų literatūroje. H.Kocho knyga „Vakarienė“ 2009 metais laimėjo Metų knygos titulą, taip pat Skaitytojų premiją, ir galbūt reikėtų jį vertinti kaip gerą populiarųjį autorių.

Pirmiausia jis yra humoristas, aktorius, laidų kūrėjas, ir tai galima pastebėti jo romanuose.

– Tad galbūt ir pereikime prie šio jį išgarsinusio romano „Vakarienė“. Šios knygos žanras yra kertantis ribas. Galima šią knygą skaityti ir kaip tam tikrą savotišką psichologinį trilerį, tačiau tai toli gražu nėra vien tik šio žanro romanas. Čia galima rasti daug įvairių žanrų, tarp jų – ir labai kandžios, netgi, sakyčiau, piktos negailestingos satyros, kuri kerta įvairiausiems sluoksniams, paliečia įvairiausius gyvenimo aspektus. Kaip jūs galėtumėte apibūdinti šios knygos žanrą?

– Taip, žanrų pavadinimai čia siūlomi įvairūs – ir šeimyninė drama, ir papročių romanas, nes jame pasakojami tam tikri olandų visuomenės viduriniosios klasės įsigalėję papročiai, tradicijos, įpročiai. Tai ir psichologinis trileris, nes jame palaipsniui nuolat kuriama įtampa, iki pat pabaigos išlaikomas skaitytojo dėmesys. Taip pat šio romano labai griežta struktūra – jį sudaro šeši skyriai, penki iš jų pagrindiniai, ir netgi kritikoje kalbama apie draminę romano struktūrą – tai tarsi penki klasikinės dramos veiksmai. Pagrindinė siužetinė vakarienės linija, kai keturi šeimos nariai vakarieniauja prabangiame restorane, išsitenka laiko ir erdvės vienumoje. Taigi, čia yra tam tikrų klasikinės dramos bruožų, bet visi kiti žanrai čia taip pat dalyvauja – yra detektyvo elementų, nes pagrindinis veikėjas ir pasakotojas, iš kurio perspektyvos ir stebime visą situaciją, tiria nusikaltimą, ir tas nusikaltimas tiriamas iki paskutinių knygos puslapių, jo baigtis lieka su klaustuku. H.Kochas recenzijose buvo giriamas už aiškią, griežtą šios knygos struktūrą, ir pabrėžiama, kad vėlesniame romane „Vasarnamis su baseinu“ tokios struktūros nebeliko – ji tapo atviresnė.

Nuotr. iš „Wikipedia“/Hermanas Kochas

– Ši struktūra atveria ir kitus klodus – visas veiksmas vyksta prabangiame restorane, kiekviename skyriuje atnešant vis kitus prabangius patiekalus, tačiau tai, kas kalbama už stalo, toli gražu neprimena visos tos prabangos, – kalbama apie ganėtinai bjaurius dalykus. Taigi, autorius sukuria ryškų kontrastą tarp to, ką bandoma parodyti, ir to, kas vyksta iš tiesų.

– Taip, ir tai sudaro vieną didžiausių šio romano įtampų – tas vakarienės prabangumas, puošnumas, patiekalų įmantrumas ir tai, apie ką norima kalbėti, apie ką nedrįstama kalbėti, kas slepiama. Kuriama įtampa tarp šių dviejų siužetinių linijų – vakarienės ir nusikaltimo. Tiek knygos pavadinimas, tiek veiksmo vieta – prabangus restoranas – yra iškalbingi. Olandijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, yra stipri valgymo kultūra. Pavyzdžiui, Olandijoje tardamiesi susitikti, pabendrauti jie visada sako, kad eis kartu pavalgyti. Netgi nedidelė šventė ar pasibuvimas turi specialų žodį, reiškiantį pažodžiui „valgymėlis“. Šioje knygoje valgymo kultūra irgi atskleidžiama, – čia meiliai sakoma „šonkauliukai“, „bulvytės“, „alutis“ – pro padidinamąjį stiklą žiūrima į tokį olandų visuomenės paprotį. Tai sočios, persisotinusios visuomenės, kurios jauniausioji karta gali netgi užtvatinti ir padegti benamę dėl to, kad ši sutrukdė išsigryninti pinigų tam pačiam alučiui. Ir netgi skirtumas tarp dviejų brolių – šlovės spinduliuose besimaudančio politiko ir nenusisekusio istorijos mokytojo – kuriamas pasitelkus valgymo metaforą. Seržas vaizduojamas kaip nuolat alkanas, godus, rajūnas, o Polas yra persisotinęs tiek valgiu, tiek apskritai gyvenimu. Čia galima įžvelgti nuo civilizacijos pavargusio didmiesčio gyventojo apatiją.

Čia galima įžvelgti nuo civilizacijos pavargusio didmiesčio gyventojo apatiją.

– Kalbate apie valgymo kultūrą, tačiau autorius ir ją negailestingai pašiepia. Tyčiojasi iš restoranų kultūros, galų gale iš to paties brolio pomėgio vynui – jis staiga per vieną naktį tapo vyno žinovu. Anksčiau jis mėgavosi „Coca Cola“, paskui vieną dieną nusprendė, kad jis yra vyno žinovas, ir visi priėmė tai kaip savaime suprantamą dalyką.

– Be abejo. Čia irgi matyti H.Kocho kaip humoristo talentas ir skvarbus žvilgsnis, kai jis satyriškai vaizduoja visuomenės papročius. Šioje knygoje galime įžvelgti sąsajų ir su H.Kocho tėynainio Erazmo Roterdamiečio kūriniu „Pagiriamasis žodis kvailybei“.

– Mes čia kalbame, kad autorius aprašo Olandijos visuomenei būdingus bruožus. Tačiau kiek tai yra universalu? Iš karto galiu pasakyti, kad knyga paremta tikrais įvykiais, kai Ispanijoje paauglių gauja sudegino benamę moterį. Ar šioje knygoje iš tiesų atsiskleidžia visos Europos kultūrai būdingi dalykai ir kiek tai yra tipiškai olandiški dalykai?

– Tokių situacijų, kai vaikas ar paauglys pasielgia kažkaip netinkamai ar padaro kažką visiškai neleistino, gali atsitikti bet kurioje šalyje. Ir moralinė dilema – ką daryti tėvams, kaip toli galima eiti siekiant apsaugoti savo vaiką, gali būti aktuali bet kurios šalies gyventojams. Įdomu, kad Rusijoje pristatant šios knygos vertimą, buvo keliamas klausimas, ar ji taps populiari Rusijoje? Ir ji tapo tikrai labai populiari, bet viena iš leidyklos darbuotojų svarstė, kad Rusijoje tokia dilema, ar įduoti savo vaiką policijai, ar ne, net nekiltų, nes Rusijos kalėjimai tokie baisūs, kad savo vaiko niekas neįduotų.

– Daug kas yra kritikuojama šioje knygoje, daug galima rasti įvairių sluoksnių, tačiau vienas ryškiausių bent jau man yra veidmainystė, nuolatinis bandymas apsimesti. Ir netgi kiekvieną kilnų poelgį galima vertinti įvairiais aspektais. Tarkime, čia rašoma apie tai, kaip įsivaikinamas vaikas, ir tai padariusiai šeimai tai tampa dar vienu būdu pasijausti viršesniais už kitus. Tas veidmainystės motyvas šioje knygoje yra labai ryškus.

– Taip, pagrindinis pasakotojas Polas per savo žvilgsnį, per tai, ką pasakoja, įtraukia į visą istoriją, ir nori-nenori tenka su juo tapatintis – su jo požiūriu į pasaulį, su jo cinizmu. Nors jo veiksmai ne visuomet yra simpatiški, netgi atgrasūs, bet žiūrint iš jo perspektyvos pabaigoje mes tarsi pateisiname jo veiksmus, nors jie ne visada yra patrauklūs. Sakoma, kad H.Kochas žaidžia su blogio magija. Su tuo, kas yra šiurpu, bet tuo pačiu metu užburia dėl savo banalumo ir dėl savo griaunančios jėgos.

Sakoma, kad H.Kochas žaidžia su blogio magija. Su tuo, kas yra šiurpu, bet tuo pačiu metu užburia dėl savo banalumo ir dėl savo griaunančios jėgos.

– Kalbant apie personažus – daugelyje knygų galime atrasti personažų, su kuriais galbūt galime kažkiek tapatintis, kuriems galime simpatizuoti. Šioje knygoje tokių patrauklių personažų nėra. Net jeigu knygos pradžioje kai kuriuos personažus galbūt galime matyti kaip kažkiek šviesesnius, knygos gale tas įvaizdis sugriūna. Autorius kuria negatyvų tiek vakarienėje dalyvaujančių, tiek nedalyvaujančių – tų, apie kuriuos tik pasakojama, paveikslą.

– Taip. Ir šiaip Olandiją mes žinome kaip tulpių, klumpių ir malūnų šalį. Šalį su stipria demokratijos tradicija, nuostabių tapytojų tėvynę. Garsią savo liberalia politika, atvirumu įvairioms kultūroms, laisvėms tose srityse, kur kitur galioja draudimai. Bet net ir tokia atvira, klestinti demokratija, pasirodo, turi trūkumų, nes knygoje parodoma reakcingų, regresyvių idėjų. H.Kocho kygoje atskleidžiamos liberalistinės tolerantiškosios politikos grimasos. Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas Polas neslepia paniekos savo brolio politiko įsūniui iš Burkina Faso. Jo lūpomis perteikiamas ir jo, kaip Olandijos, vienos iš tankiausiai apgyvendintos Europos šalių, gyventojo pasibodėjimas žmonėmis. Žmonėmis kaip tokiais. Polas aiškina mokyklos, kurioje dirba istorijos mokytoju, direktoriui, kad tarp žmonių yra daugybė nevykėlių, netikėlių ir jie ne visi turi teisę egzistuoti. Taigi, personažas, su kuriuo esame priversti tapatintis, tikrai nėra vienas iš teigiamiausių.

– Kuo ypatingas buvo šios knygos vertimas? Galbūt susidūrėte su kažkokiais ypatingais iššūkiais versdama šį kūrinį?

– Knygos kalba nebuvo sudėtinga, ji ganėtinai blaivi. Nors teko susidurti su gana specifiniu H.Kocho humoro jausmu. Tiek man, tiek redaktorei Astai Bučienei kildavo klausimų – ar čia iš tiesų yra taip, kaip skaitant pažodžiui atrodo. Kai kurie juokeliai, olandiškas humoras ne iš karto buvo suprantamas.

– Ši knyga džanai pristatoma, reklamuojama kaip skiriama tiems, kam patiko knyga „Dingusi“. Šis trileris iš dalies išties kažkuo panašus į „Vakarienę“. O kam šią knygą skirtumėte jūs?

– Manau, kad ją reikėtų perskaityti tėvams, turintiems paauglių vaikų, nes niekada nežinome, su kokiais sunkumais gali susidurti vaikai paauglystėje.