GERIAUSIŲ VERSTINIŲ KNYGŲ SĄRAŠĄ RASITE ČIA.
Laurynas Katkus: Šios knygos siužetas yra labai paprastas, elementarus, kaip ir būdinga daugumai šio autoriaus romanų, tačiau kartu jis turi užuominą į kitą, gelminį lygmenį. Šioje knygoje pabėgėliai, vyras ir vaikas, atvyksta į šalį, kurioje kalbama ispaniškai, bet vardo ji neturi. Jie nori pradėti naują gyvenimą, vaikas yra našlaitis, ir vyras galų gale suranda moterį, kuri gali šiam vaikui atstoti motiną, bent jau jis taip tikisi. Bet vaikas augdamas ima elgtis vis keisčiau ir neįprasčiau. Turbūt tuo ir baigsiu šios knygos siužeto pasakojimą, o pirmas klausimas, kurį noriu pateikti, yra susijęs su pavadinimu: „Jėzaus vaikystė“. Mes turime daug knygų, kuriose vaizduojamas Jėzaus gyvenimas, kuriose norima parodyti, kaip iš tikrųjų buvo, demaskuoti tuos krikščionių, Biblijos iškraipymus. Šios knygos sąsaja yra dar kitokia – labai mįslinga.
Šis pavadinimas trikdo tiek skaitytojus, tiek kritikus, ir daugelyje recenzijų klausiama – kodėl „Jėzaus vaikystė“?
Ona Daukšienė: Labai mįslinga, labai miglota, ir jeigu ieškotume Jėzaus tikruoju pavidalu ir tikruoju vardu, jo šioje knygoje nerastume. Šis pavadinimas trikdo tiek skaitytojus, tiek kritikus, ir daugelyje recenzijų klausiama – kodėl „Jėzaus vaikystė“? Ar čia J.M.Coetzee visus provokuoja, erzina, ką jis čia nori pasakyti? Kita vertus, tam tikrą raktą šis pavadinimas duoda, nes nevalingai imi to Jėzaus knygoje ieškoti. Galbūt tų biblinių aliuzijų, kurių čia gausu, ir to paraboliškumo ir nepastebėtum, o šis dvejopos tikrovės mįslę užduodantis pavadinimas verčia tam tikru kampu į šį tekstą žiūrėti. Teisingai pastebėjote, kad siužetas šios knygos yra paprastas ir aiškus, kaip ir visų J.M.Coetzee romanų. Kartu romanas yra intriguojantis tuo paprastumu, ir įdomu romaną skaityti, net jeigu neieškotum to paraboliškumo. Tačiau jeigu ieškai Jėzaus istorijos, čia pakliūni į aklavietę. Atrodytų, čia lyg ir yra šventosios šeimynos modelis, atėjęs iš Biblijos – neįprastas iš kažkur atsiradęs vaikas, tėvai, kurie nėra jo biologiniai tėvai, tačiau prisiėmę pašaukimą ar misiją būti jo tėvais šioje tikrovėje. Taip pat visiškai neaiški yra ta utopinė, neįvardinta šalis, kurioje plėtojasi veiksmas ir kurią galima labai įvairiai interpretuoti. Tai kritikai irgi daro, svarstydami, ar tai yra budistinė, ar krikščioniška vizija, ar tai yra socialistinės visuomenės modelis.
Laurynas Katkus: Man labai patiko jūsų mintis, kad šis pavadinimas užduoda tam tikrą perskaitymo raktą, kuris galbūt ir nėra visiškai teisingas. Skaičiau, kad pats J.M.Coetzee yra sakęs, jog jo originalus sumanymas buvo išleisti šią knygą išvis be pavadinimo ir tik paskutiniame lape, jau pabaigus skaityti visą istoriją, būtų parašyta: „Jėzaus vaikystė“. Kitaip tariant, mes turime įsivaizduoti, kad tai, kas vyksta jau po knygos, ir yra Jėzaus vaikystė, o ne tai, kas knygoje parašyta. Bet kuriuo atveju, tai galima interpretuoti įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jis norėjo nuimti šią perskaitymo nuorodą.
Ona Daukšienė: Be abejo, jeigu būtų nuėmęs šį pavadinimą, mes būtume kitaip skaitę romaną. Ir juk jeigu čia yra gausu biblinių aliuzijų, kiti įžvelgia budistinės filosofijos atšvaitus, gyvenimą, kuris yra laisvas nuo prisirišimų, praeities prisiminimų, kuris yra ramus ir atsiribojęs.
Laurynas Katkus: Mes čia vėl pereiname prie šalies apibūdinimo, ir vienas ryškus kodas, kuris ateina į galvą, yra distopinės knygos. Čia irgi yra rašoma apie keistą egzistuojančią-neegzistuojančią šalį, kuri vadovaujasi savotiškais principais. Tačiau man atrodo, kad šios knygos skirtumas nuo klasikinių pavyzdžių yra tas, kad šios aprašomos visuomenės totalitarine turbūt nepavadintum.
Ona Daukšienė: Taip, prievartinio ryškaus aparato čia nėra. Jis galbūt yra nujaučiamas, tačiau neminima policija – gal tik vieną kartą, tačiau į kadrą ji neišeina. Bet visur jaučiamas reguliavimas, kad kažkas kreipia, viskas yra sutvarkyta. Taip pat ta visuomenė tarsi geranoriška, geravališka. Tačiau žmonės čia lyg ir yra geravališki vienas kitam, tačiau lyg ir nelabai – jie per daug neįsijaučia vienas į kito problema.
